Choreografės iš Izraelio meta iššūkį paviršutiniškiems pokalbiams

Agnė Vidugirytė 2019 08 05 menufaktura.lt
Menininkės iš Jeruzalės – Tslil Efrat ir Yael Iddan. Renginio organizatorių nuotrauka
Menininkės iš Jeruzalės – Tslil Efrat ir Yael Iddan. Renginio organizatorių nuotrauka

aA

Antrus metus vykstantys Menų spaustuvės ir Jeruzalės „Machol Shalem″ šokio centro („MASH Dance House″) mainai jau davė kūrybinių vaisių - Izraelyje patirties sėmėsi žiūrovams gerai pažįstamas šokėjų duetas B&B, o visai netrukus į lietuviams kūrėjams vis dar mažai atrastą kraštą keliaus sparčiai kylantis šokio talentas Lukas Karvelis. Dabar Lietuvos žiūrovams atėjo eilė susipažinti su menininkėmis iš Jeruzalės - Menų spaustuvės tarptautinių rezidencijų programoje dalyvaujančiomis Tslil Efrat ir Yael Iddan. Jaunosios kartos Izraelio choreografės ir šokėjos savo naujausiame kūrinyje tyrinėja kasdienybėje girdimus klausimus. Rugpjūčio 6 dieną į šokio spektaklį „Shall We Try?″ žiūrovus kviečiančios menininkės šiuos klausimus naudoja kaip būdą kalbėti apie žmonių tarpusavio santykius ir kito pažinimą. Kas apibrėžia žmogų - jo buitis, profesija, atsiminimai? Ar įprasti, šabloniški klausimai atskleidžia mums tikrą kito žmogaus portretą, ar paverčia jį dar vienu tašku mūsų socialiniame žemėlapyje? T. Efrat ir Y. Iddan pasakoja apie savo atradimų kelią ir tai, kaip šokis galėtų padėti pakeisti nusistovėjusias bendravimo taisykles.

Papasakokite, kaip pradėjote kurti drauge ir kas jus atvedė į Lietuvą?

Yael: Na, dalis mūsų istorijos yra bendra, o dalis - atskira. Prieš dvejus metus abi baigėme šokio akademiją Jeruzalėje, kur mokėmės tame pačiame kurse - ten ir susipažinome. Šiais metais tapome „MASH Dance House″ programos, skirtos Jeruzalės menų mokyklų absolventams, dalimi. Buvome šios programos iniciatorės - sumanėme siūlyti pamokas šokių mokyklas baigusiems šokėjams, nes pajutome didelį profesionalių, aukštesnio lygio pamokų stygių. Norėjome sukurti erdvę, į kurią galėtume pasikviesti pasirinktus mokytojus, taip pat - savarankiškai improvizuoti tarpusavyje. „MASH Dance House″ nusprendė paremti šią idėją, tad sukūrėme programą, kurios metu skirtingų disciplinų mokytojai atvyksta vesti mums, šokėjams, dirbtuves. Mokomės skirtingiausių technikų - nuo breiko iki afrikietiškų šokių. Tai labai praturtina mūsų judesio galimybes. Šios programos dėka taip pat gavome galimybę naudotis studija savo kūrybiniams procesams. Būtent ten ir pradėjome kurti tai, ką antradienį parodysime Menų spaustuvėje. Tiesą sakant, atviras kvietimas į Menų spaustuvės rezidencijų programą ir paskatino pradėti šį kūrinį - sugalvojome, ką norėtume padaryti, ir pradėjome dirbti dar iki tol, kol sulaukėme atsakymo „taip″ dėl rezidencijos Lietuvoje.

Papasakojote apie bendrą savo kūrybinės istorijos dalį, tačiau būtų įdomu sužinoti, ką veikėte prieš susitikdamos ir pradėdamos kurti kartu?

Tslil: Šoku nuo tada, kai dar buvau vaikas. Atitarnavusi kariuomenėje - tai buvo metas, kai visai nešokau - sugrįžau ir studijavau šokį Tel Avive. Galėčiau tai pavadinti savo brandaus kūrybinio kelio pradžia.

Yael: Pradėjau šokti būdama gal 12-os metų, bet tuomet tai tebuvo hobis - nieko pernelyg prasmingo. Vėliau sekė ilga pertrauka dėl kariuomenės ir kitų veiklų, kuriomis užsiėmiau. Prie šokio sugrįžau 23-ejų, kuomet prisijungiau prie mokymų programos šokėjams Haifos mieste. Ten praleidau trejus metus ir pirmąsyk susidūriau su kūryba, tačiau tai irgi buvo tik pirmieji nebrandūs bandymai. Vėliau, jau studijuojant akademijoje, pasirinkau žengti choreografės keliu. Turėjome daugybę dirbtuvių su žymiais choreografais, kurie suteikė labai skirtingų požiūrio taškų. Paskutiniaisiais studijų metais patirties sėmėmės iš mokytojų, dirbančių įvairiose srityse - nuo vokalo iki scenos apšvietimo. Tai labai praturtino mano suvokimą. Tuomet pirmą kartą supratau, jog galėčiau kurti su kitu žmogumi. Tai, ką darome su Tslil - bendras mūsų darbas, kuriame turime lygų kūrybinį indėlį, ir nors kartais tai būna didelis iššūkis, džiaugiuosi, kad mums abiem yra labai įdomu. Iki tol buvau labiau linkusi kurti viena. Kuomet kuriu savo solo darbus, dažniausiai pradedu nuo idėjos apie tai, ką tuo metu išgyvenu - tai gali būti konkretus jausmas, emocija, mintys apie dabartinę mano būseną. Visuomet apie tai daug rašau, vėliau pasileidžiu to teksto įrašą arba garsiai jį sakau, o tuomet stebiu, kaip mano kūnas į jį reaguoja. Nereikia galvoti: „Šitas judesys reiškia tokią mintį″, viskas susiklosto natūraliai. Labai įdomu stebėti, kaip viena ar kita kilusi mintis intuityviai išsitransliuoja į judesį.

Tslil: Man menas leidžia sutelkti dėmesį į kokią nors specifinę detalę. Tai gali būti kas nors ypač smulkaus - kad ir tai, kaip dabar judinu ant stalo padėtą plaštaką. Kine yra ypač lengva pajusti, į ką režisierius nori atkreipti dėmesį - egzistuoja kamera, kuri gali kažką priartinti, sufokusuoti. Kartais į šokį žiūriu būtent taip - pati renkuosi, į ką noriu fokusuotis. Man patinka itin maži ir subtilūs niuansai. Tai neturi būti itin išraiškingi, lengvai pastebimi dalykai. Be to, mane labai įkvepia darbas su kitais žmonėmis. Nors vienai dirbti įdomu ir tikrai reikia praleisti nemažai laiko studijoje vienai, dirbdama grupėse suvokiau, jog kūryboje šiuo metu ypač ieškau bendruomenės. Noriu save apsupti žmonėmis, esančiais kūrybiniame procese. Dėl to buvo labai įdomu improvizuoti drauge su Yael.

Atrodo, kad jūsų kūrybos būdas - labai subtilus ir asmeniškas, kylantis iš vidinių potyrių. Visgi nemažai šiuolaikinių kūrėjų įkvėpimą atranda politiniuose ir socialiniuose kontekstuose, globaliuose reiškiniuose. Ar šie dalykai turi įtakos tam, ką siekiate publikai atskleisti savo darbais? Jūsų naujausias darbas, kurį pristatysite Menų spaustuvėje, taip pat glaudžiai susijęs su tarpasmeniniais santykiais?

Tslil: Žinoma, kaskart pasižiūrėjusi filmą, paskaičiusi knygą ar pasikalbėjusi su kitu žmogumi atrandu tame inspiracijų. Negaliu būti tik užsidariusi studijoje su savo mintimis - būtina komunikuoti su skirtingais kontekstais. Nors nemėgstu laikraščių, kartais išsirenku skaityti tam tikras skiltis ir pasisemiu idėjų iš jų. Mudviejų su Yael darbas „Shall We Try?″, kurį pristatysime Lietuvoje, artimai siejasi su socialine aplinka. Jo pagrindas - klausimai. Kai susipažįstame su nauju žmogumi, visi dažniausiai užduodame tam tikrus šabloniškus klausimus: koks tavo darbas, ką studijavai, kada baigei studijas ir panašiai. Man patiko, kaip šį dalyką pavadino Yael - mes patalpiname sutiktą žmogų socialiniame žemėlapyje. Besiremdamos šia idėja ir kuriame pastaruosius kelis mėnesius. Tokius klausimus naudojame kaip dirgiklį kūno atsakui. Juk net uždavę paprastą klausimą, pavyzdžiui, „Kiek tau metų?″, galime sukelti kitam žmogui aibę skirtingų reakcijų.

Yael: Mes mėginame giliau pažvelgti į tokius klausimus ir pamatyti, kaip jie veikia mūsų kūnus. Juk kartais galime pajusti, kad kitas žmogus klausinėja tik tam, kad palygintų kitą su savimi pačiu. Tai labai susiję su tuo, kaip patys norime kurti ryšį su aplinkiniais. Ar turėtume uždavinėti įprastus klausimus, ar klausti to, kas mums yra iš tiesų įdomu? Ar klausiame tam, kad iš tiesų pažintume priešais mus stovintį žmogų, ar darome tai iš įpročio ir mandagumo? Kokie klausimai yra įdomūs, o kurie - nereikšmingi?

Tslil: Iš esmės siekiame permąstyti dialogo prasmę. Daugybė pokalbių mūsų šiandieniniame gyvenime vyksta per skirtingas medijas, turime aibę tam skirtų programėlių. Galima sakyti, kad norime tai šiek tiek pakeisti, sukurti naują galimybę vieniems su kitais kalbėtis. Michelis Foucault yra rašęs apie tai, jog žodžiai ir kalbos struktūros turi didelę įtaką tam, kaip mes galvojame. Šią idėją laikau labai artima, nes tai, kaip mes kalbame arba nekalbame, iš tiesų puikiai atspindi mūsų kultūrą. Ar tikrai norime apie mums svarbius dalykus kalbėtis tik telefono programėlėse? Jei taip, man kyla begalė klausimų apie tai, kur mes atsidūrėme.

Dėkoju už pokalbį!

Tslil Efrat ir Yael Iddan šokio spektaklio „Shall We Try?″ atvira repeticija - rugpjūčio 6 d., antradienį, 17 val. Menų spaustuvėje. Įėjimas nemokamas

Daugiau informacijos: www.menuspaustuve.lt

 

Naujienos