50-metį švenčianti aktorė Daiva Rudokaitė: negalvoti ir nerti į sceną

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė 2019 04 17 menufaktura.lt
Aktorė Daiva Rudokaitė. Dainiaus Ščiukos nuotrauka
Aktorė Daiva Rudokaitė. Dainiaus Ščiukos nuotrauka

aA

Jaunatviška Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Daiva Rudokaitė balandžio 15 d. pasitiko 50 metų jubiliejų, o netrukus minės ir kūrybos 25-metį. Pokalbio metu Daiva grįžta į Juozo Miltinio teatrą gimtajame Panevėžyje, mintimis pasivaikšto po tuometės konservatorijos koridorius, užsukdama į kurso vadovės režisierės Dalios Tamulevičiūtės paskaitas, o tada ją pasitinka Kauno dramos teatras ir čia sukurti mylimi vaidmenys.

„Įstojau per teatro Aukso amžių, baigiau - per giliausią krizę“

Užaugau Panevėžyje, kuris tuomet garsėjo dramos teatru (Juozas Miltinis, Donatas Banionis ir kt.) Neatsispyriau jo magijai ir vakarais, prieš spektaklius, į kuriuos publika plūste plūdo, padėdavau rūbinėje sukabinti žiūrovų paltus. Mačiau iš vakaro prie kasos išsirikiavusias eiles ir visus repertuaro spektaklius. Kaip sakė Miltinis: „Teatras prasideda nuo rūbinės.“ Man taip ir atsitiko.

Nors giminėje nebuvo menininkų, mama ir močiutė turėjo gerą skonį, mėgo teatrą. Mama visada rekomenduodavo tuos spektaklius, kurie buvo vertinami kritikų. Matyt, tokia Dievo dovana. Buvau pirmoji kregždė giminėje, pasukusi meno keliu.

Paskutiniais mokyklos metais teko suktis menininkų sambūriuose, bendrauti su dailininkais, fotografais, lankiau pantomimos būrelį. Klausiausi jų ir maniau, kad teatras - ne man. Puikiai prisimenu savo susitikimą su Juozu. Miltiniu - teatro balkone išdrįsau paprašyti parašo ant jo nuotraukos. Jis mane sustabdė, švelniai sukritikavo mano aprangą: „Kaip galima į teatrą ateiti su pižama?“ Širdis nukrito į kulnus, bet jis manęs nepaleido, pakvietė į savo kabinetą, atsisėdo ant kėdės ir ilgai žiūrėjo. Tada užklausė: „Tai nori būti aktore? Aš tylėjau su siaubu akyse ir tik išstenėjau: „Neee.“ - „O be reikalo, būsi aktore“, - kategoriškai pasakė. Po to, aišku, aš nieko neatsimenu, ką mes kalbėjome ir kiek laiko, bet maestro verdiktas buvo ištartas.

Tik paskutinėje klasėje parašiau, kad noriu stoti mokytis aktorystės į Vilnių arba Klaipėdą. Galbūt tas pasirinkimas lėmė, kad, būdama pirmūnė, negavau aukso medalio ir egzaminuose buvau įvertinta keliais ketvertais. Neva man, būsimai aktorei, jokio medalio nereikės.

Atvažiavau į Vilnių 1987 m., kai formavosi Sąjūdis, viskas keitėsi. Tą birželį aktorių kursą naujam vaikų teatrui rinko legendinė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Labai ruošiausi, išmokau eilėraščių, mokėjau daug liaudies dainų. Raminau save, jog Vilniuje tik bandausi, o jeigu nepavyks, važiuosiu į Klaipėdą, o jeigu ir ten ne - į kultūros mokyklą Vilniuje.

„Kursą renka Tamulevičiūtė. Po dešimties metų. Tu įsivaizduoji? Kokia pedagogika, tai antras jos kursas!“ Buvau kažką girdėjusi apie Dalią Tamulevičiūtę, jos auklėtinius Latėną, Nekrošių, bet kam taip sureikšminti?! Tuomet negalėjai pasigooglinti.

Kai Dalią Tamulevičiūtę pamačiau pirmą kartą, nepaisant sodraus geržgiančio balso, ji man paliko labai šilto ir charizmatiško žmogaus įspūdį.

Per stojamuosius į vieną vietą varžėsi šimtas dvidešimt merginų! Buvo bumas. „Gražios, protingos. Kur jau man!?“ - galvojau. Pamenu, kol laukėm paskutinių rezultatų, visi išlikusieji ėjome gerti kavos į „Do re mi“.

Dalia Tamulevičiūtė surinko beveik visus labai jaunus, aštuoniolikamečius, nes sakė, kad jai reikia žalio molio. Merginų įstojo gal dešimt, baigė penkios, bet teatre dirbam tik trys: Jurga Kalvaitytė, Vitalija Mockevičiūtė ir aš. Dėstytoja sakydavo, kad moterų aktorių reikia mažiau, teatras toks jau yra. Dabar matau, kad mano amžiaus aktorės neturi daug darbo.

Buvo visko. Ne visada pavykdavo susitvarkyti su emocijomis, baimėmis, koją kišo nepasitikėjimas. Turėjome retą galimybę profesijos dalykų mokytis Jaunimo teatre, kuriame Dalia Tamulevičūtė dirbo vyriausia režisiere. „Jaunimkė“ išgyveno Aukso amžių - buvo rodomas Eimunto Nekrošiaus „Kvadratas“, „Pirosmani Pirosmani“, „Dėdė Vania“.

Buvome kumštis - vadovė mus labai gerai suklijavo, neleido sužvaigždėti. Svarbiausia - organika, gilūs antrieji planai. Po etiudo išgirdus jos pirštų barbenimą, suprasdavai, kad jau nepataikei ir geriau bėgti... Nepaisant nieko, labai džiaugiuosi baigusi jos kursą ir teatrinę mokyklą. O kaip nepasigyrus mėnesio stažuote Džiulijardo mokykloje, Niujorke, kur gilinom aktorystės žinias!

Studijavome kartu su Sąjūdžiu - matėme pirmas pakeltas vėliavas, per sausio įvykius budėjome prie televizijos bokšto, Seimo. Naktys akademijoje. Buvome pirmoji laida, baigusi nepriklausomoje Lietuvoje, 1991 metais. Vaikų teatras nuėjo į antrą planą. Su Algirdu Latėnu įkūrėme „Šiaurės Atėnų“ teatrą. Jis gavo profesionalaus teatro statusą ir pastatą nuomai šalia miesto Rotušės 99 metams už vieną litą! Bet vėliau vyko pasikeitimai - kurso vadovė nebeatėjo į teatrą. Važinėdavome su spektakliais po Lietuvą, patys vaidindavome, patys šviesdavome, skalbdavome ir t. t. Buvome nesubrendę verslui ir gyvenimui, pavargome nuo nežinomybės. Pamenu skaičiuodavome žiūrovus salėje, ar jų daugiau negu vaidinančių? Baigėme baisiu laiku - teatro nereikėjo - jis persikėlė į gatves arba jį pakeitė tik ką atsiradusios vaizdajuostės.

Būti režisieriaus moliu

Į Kauno dramos teatrą atitekėjau paskui čia darbą gavusį vyrą. Pirmasis spektaklis - režisierės G. Valenti „Nes atmintis yra vienintelė manoji palydovė“. Jis man labai patiko. Tai buvo kažkokia nauja teatro forma su judesiu, autobiografiniais motyvais. Pamenu, kai Rūta Staliliūnaitė po spektaklio pasakė, kad jai tokia teatro kalba yra įdomi.

Pradžioje Kaune buvo sunku, nė vieno draugo už teatro sienų. Jaučiau, kad daug darbo šiame teatre neturėsiu. Vis ieškodavau to, ko mus Dalia Tamulevičūtė mokė: šimtaprocentinio atsidavimo, savęs negailėjimo bei savęs plakimo... Manau, kad dar nesulaukiau savo režisieriaus, tokio, kuris tikėtų manimi ir pasitikėtų. Mano suvokimu, režisierius turi vesti aktorių, o jis yra jam kaip įvaldęs techniką molis.

Sunkiomis akimirkomis prisivydavo dėstytojos perspėjimai dėl aktorės profesijos: nebus daug vaidmenų, negirs... Per tuos metus save ir aplinkinius pažinti padėjo psichologijos ir psichodramos studijos.

Dabar žinau, kad man teatre svarbiausia - ne rezultatas, bet pats procesas. Štai paskutinis ponios Volanž vaidmuo Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Pavojingi ryšiai“. Gavusi vaidmenį jau žinojau, kad bus įdomus procesas daug išveikimo, kalbėjimosi.

Man visi vaidmenys yra brangūs, nes jie mano pagimdyti - tarsi mano vaikai. Jie visi mane formavo, savaip veikė mano asmeninį gyvenimą. Be jų nebūčiau tuo, kuo esu dabar. Tik vieni vaidmenys lieka ilgam, įstringa, kiti išeina. Vaidmenys, kuriuos prisimenu, ateidavo labai netikėtai ir dažniausiai tokiomis akimirkomis, kai suabejodavau teatru arba vykdavo kažkas labai svarbaus mano gyvenime. Nemeluosiu, būdavo momentų, kada sakydavau, jog išeinu iš teatro, o tada - vaidmuo! Lyg ženklas, kad ne laikas, kad tame yra satisfakcija.

Per 25 kūrybos metus teko dirbti su daugybe režisierių: Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu ir kitais, sukurti ne vieną pagrindinį vaidmenį.

Pagrindinis personažas spektaklyje pagal Sarach Kane pjesę „Psichozė 4.4“. Valiaus Tertelio pasiūlymo sulaukiau skyrybų metu, besimokydama psichologijos ir besiruošdama psichiatrijos egzaminui. Pirmą kartą perskaičiusi pjesę šveičiau į šoną - visos ligos diagnozės man tiko. Režisierius sakė, kad spektaklis bus... apie šviesią meilę ir procesas buvo puikus. Nuostabi partnerystė su Gintaru Adomaičiu, Inesa Paliulyte. Valius mokėjo „nenuleisti“ vaidmenų, jie gimdavo iš pašnekesių. Ir tai, matyt, lėmė jo gebėjimas orientuotis ne į rezultatą. Kūriau racionaliąją moters pusę, nes režisierius taip mane matė. Dabar šį vaidmenį prisimenu su dideliu dėkingumu, jis man siejasi su laisve, pasitikėjimu. Tai buvo nišinis spektaklis, ne kiekvienam, bet žiūrovų, kurie jį matė po keletą kartų, buvo ne vienas. Jis veikė.

Po šio spektaklio grįždavau visiškai tuščia. Tai buvo mano pirmoji psichodrama, išveikimas. Manęs pačios buvo daug tame spektaklyje. Būdavo lengva verkti ir sunku liautis. O išeiti iš vaidmens prireikdavo net poros dienų.

Studijuodama psichodramą, išmokau to, nors kolegoms terapeutams buvo keista, kad mūsų profesijoje neišmoko palikti vaidmens. Tai svarbu - vieną dieną tu esi vienoks personažas, kitą - jau kitoks. O kur tu? Aktoriams lengva prarasti savo identitetą.

„Gentis“ ir Etmė atsirado sunkiu asmeniniu laikotarpiu - buvau ką tik palaidojusi mamą. Tada ir atradau režisierių Agnių Jankevičių, jo procesą, pedagogiką, filosofiją - jis sukuria spektaklio ašį ir duoda laisvę improvizuoti. Kūrybinio proceso su Agniumi metu virsmai vyksta su pačiu savimi, ne tik su vaidmeniu - tu kažką iš jo pasiimi, gauni. Tai vėlgi išveikimo laikas. Sudėtinga paskutinė spektaklio scena - prausti seną mirštantį žmogų lyg mėsos gabalą. Kaip? Juk metus pati slaugiau mamą ant patalo ir puikiai žinojau, kokios sunkios emocijos tave lanko. Dvejus metus kulisuose prieš šią sceną kaupdavausi, išsiverkdavau, tik tada galėdavau suvaidinti grubią, šaltą Etmę, kuri nekenčia nei seno žmogaus, nei supranta situacijos tragiškumo.

Repetuojant „Pavojingus ryšius“ buvo toks epizodas. Laukiu savo scenos, mano personažas neišrašytas, neįdomus, esu paskendusi mintyse ir staiga netikėtai atsidūstu: „Mau mau mau.“ Agnius: „Ką? Katinukas!“ Ir atsirado scenos apie katinuką - Volanž vaidmens ašis, atspirties taškas.

Dar vienas vaidmuo, kuris pareikalavo peržengti per save - Dada B. Srbljanovič „Skėriuose“. Spektaklį režisavo Rolandas Atkočiūnas. Dada - moteris, neturinti jokių moralinių vertybių. Spektaklyje yra scena, kai Dada muša savo seną, neįgalų tėvą, norėdama atimti cukrų, - ji gimė labai sunkiai, buvo net barnių ir apsižodžiavimų su režisieriumi. Turėjau drastiškai perlipti per save ir įtikėti režisieriaus koncepcija. Pamenu režisieriaus Atkočiūno posakį: „Suprask, tai daro Dada, ne tu!“ Labai myliu tą spektaklį ir vaidmenį, kainavusį daug jėgų.

Irenė to paties režisieriaus spektaklyje „Klaros santykiai“ pagal Dea Loher pjesę. Ta keista moteris nusiraminimą randa moters glėbyje. Reikėjo psichologijos žinių, laiko, kol radau loginį pateisinimą tokiam virsmui - mes kiekvienas turime dualumo. Finale likau patenkinta savo Irene.

Man labai įdomu stebėti, kaip režisieriai mato mane. Tai atėję iš psichodramos, kaip tu save matai ir tave mato sociumas, - tai du labai skirtingi dalykai.

Patinka, kada scenoje nėra patogu ir reikia išeiti iš komforto zonos. Dėl to sakau, kad labai sveika filmuotis televizijos serialuose. Kad ir ką besakytų, bet tai toks aktorinis trenažas! Tempas, tik du dubliai, turi staigiai reaguoti, grįžti į buvusią sceną.

Aktoriams svarbu, kaip įsigyveni į vaidmenis, kada jų sulauki ir kiek kainuoja juos sukurti. Nerepetuodamas esi komforto zonoje, bet prasidėjus repeticijoms labai greitai patenki į baimės zoną, po to - į iššūkio ir augimo zonas. Vystaisi kaip aktorius ir asmenybė. Mano dėstytoja sakydavo: „Negalvok. Nerk į sceną.“

Naujienos