TheATRIUM viešnia Alice Phoebe Lou: „Visiškai nebijau sėkmės“

2019 04 16 menufaktura.lt
Festivalio TheATRIUM tarptautinę programą koncertu pradės iš Pietų Afrikos kilusi atlikėja Alice Phoebe Lou. Kento Andreaseno nuotrauka.
Festivalio TheATRIUM tarptautinę programą koncertu pradės iš Pietų Afrikos kilusi atlikėja Alice Phoebe Lou. Kento Andreaseno nuotrauka.

aA

Viena iš artėjančio Klaipėdos tarptautinio teatro festivalio TheATRIUM viešnių - tarptautinę programą koncertu pradėsianti iš Pietų Afrikos kilusi dainų autorė ir atlikėja Alice Phoebe Lou.

Būdama šešiolikos, A. Ph. Lou (g. 1993 m.) pirmą kartą apsilankė Europoje - svečiavosi pas tetą Paryžiuje. Tiesa, su teta tepagyveno dvi paras: trokšdama laisvės ir savarankiškumo, ji persikėlė pas draugę į miesto centrą, kur miegojo ant kušetės, o valgiui užsidirbdavo pasirodymais gatvėse - šokdavo su ugnimi. Paragavusi tokio laisvo ir nevaržomo gyvenimo, pajutusi, kaip pati sako, čigoniškumo skonį, po poros metų, baigusi mokyklą, Alice išvyko į Amsterdamą, kur taip pat vakarais gatvėse rengdavo šokių su ugnimi pasirodymus. Vėliau mergina atsidūrė Berlyne, kur prispausta alkio sugalvojo pasitelkti gitarą ir ėmė groti bei dainuoti. Visa ši gatvės performansų patirtis, kaip dabar teigia atlikėja, buvo ne vien būdas pramisti ir išgyventi, tačiau ugdė ją kaip menininkę.

Dabar Alice savo namais vadina Berlyną, o jos gastrolių geografija išties įspūdinga. Tiesa, jaunai menininkei asmeninė ir kūrybinė laisvė liko nepajudinamai svarbios: ji atsisako bendradarbiauti su didelėmis, žinomomis įrašų studijomis, vis dar mėgsta groti gatvėse (dabar apie būsimus pasirodymus praneša savo Facebook paskyroje) ir neplanuoja toli į ateitį, nes nori leisti sau keistis.

2016 m. A. Ph. Lou išleido pirmąjį albumą pavadinimu „Orbit“ - už jį buvo nominuota geriausių moterų vokalisčių kategorijoje Vokietijos muzikos kritikų apdovanojimuose, o 2017 m. A. Ph. Lou daina „She“, sukurta filmui „Bombshell: The Hedy Lammar Story“ buvo nominuota Oskarui geriausios originalios dainos kategorijoje. Šių metų kovo 8-ąją pasirodė antrasis muzikantės albumas „Paper Castles“.

Belaukiant atlikėjos viešnagės festivalyje, siūlome paskaityti interviu su šia jauna, savita, charizmatiška menininke, laužančia įprastus muzikos pasaulio stereotipus.

Koks jūsų santykis su gimtine ir Berlynu?

Keiptaune labai daug smurtinių nusikaltimų ir jų grėsmės; tai paranoja, su kuria užaugi. Tad man svarbiausia buvo sugebėti būti saugiai. Noriu pasakyti, kad aš iš tiesų nekaltinu žmonių, kurie Pietų Afrikoje tampa nusikaltėliais: apartheido situacija ir skirtumas tarp turtuolių, vargšų ir juodaodžių vis dar yra toks didelis, kad aš beveik suprantu, kodėl žmonės įsivelia į nusikaltimus. Tačiau esu jauna moteris ir mane labai vargina toks gyvenimas, kuomet neturiu laisvės saugiai vaikščioti naktį. Galimybė tai daryti Berlyne mane suformavo kaip asmenybę ir suteikė man daug daugiau pasitikėjimo savimi ir laisvės. Be to, Berlyne tiek daug nuostabių meno pasaulio dalykų. Čia yra bendruomenė, kurioje kiekvienam padedama ir kur kiekvienas palaikomas, nereikia eikvoti jėgų konkurencinėje muzikos scenos kovoje. Labai greitai pajutau bendruomeniškumo jausmą, jo niekada anksčiau nebuvau patyrusi. Ir mano pirmieji namai yra Berlynas. Tie, kuriuos susikūriau pati - ne tėvų sukurtieji.

Gyvenate ir elgiatės laisvai: grojate gatvėje, esate nepriklausoma, rengiatės kaip norite, įkeliate savo nuogos nuotrauką į Instagramą...

Dalykas, kurį suteikiau sau kaip dovaną - neprojektuoti ateities, neplanuoti, ko joje sau norėčiau. Nes žinau, kad nuolat keičiuosi. Gyvenu savo gyvenimą taip, kad palikčiau atviras galimybes pasireikšti tam žmogui, kuriuo būsiu ateityje. Manau, mums labai dažnai sakoma, kad turime turėti didelius planus ir žinoti, kur tiksliai norime būti ir ką daryti po penkerių metų. O aš turiu ketinimų, turiu idėjų, tačiau neturiu noro kaip nors konkrečiai eiti į priekį. Pagrindinis tokio alternatyvaus gyvenimo, kokį gyvenu, aspektas - suteikti sau vietos ir galimybę keistis ir vystytis. Ir jei po dviejų metų norėsiu visiškai kitokio gyvenimo, aš jį sau suteiksiu.

Pietų Afrikoje lankėte net keletą mokyklų. Esate minėjusi, kad būtent Valdorfo mokykla ir jos alternatyvi mokymo programa turėjo įtakos jūsų asmenybės formavimuisi.

Anksčiau net nesuvokiau, kiek daug ji turėjo įtakos. Man atrodo, kad tipinė mokymo programa yra labai uždara ir gana konservatyvi. Ypač Pietų Afrikoje daugelyje mokyklų vis dar justi kolonijinė dvasia ir pabrėžiamas religinis aspektas. Tokie dalykai tikrai paveikia. Kad ir karjeros klausimas: pasirenki vieną dalyką ir jau nulemta, ką darysi visą gyvenimą. Valdorfo mokykloje supratau, kad esame daugialypiai, yra daug dalykų, kuriuos galime ir turėtume daryti.

Koks jausmas apėmė išleidus pirmąjį albumą?

Įdomiausia, kad prieš pasirodant pirmajam albumui aš jau keletą metų pardavinėjau savo pačios įrašytus CD. Kai pradėjau groti gatvėse, pirmas dalykas, kurį sužinojau iš kitų gatvės muzikantų, jog reikia turėti savo CD, nes tik taip gali šiaip ne taip išgyventi iš gatvės muzikos. Kai man buvo 19 metų, iš savo kompiuteryje buvusių dešimties šūdinų įrašų padariau vieną albumą. Kompaktus įrašiau pati, taip pat sukūriau viršelius. Nuo tada dar esu parengusi EP ir gyvo garso albumą. Visa tai dariau tam, kad galėčiau įrašyti vadinamąjį „tinkamą albumą“. Dabar jau yra tikras albumas, o ne savadarbis.

Ar gatvės muzikantės patirtis išugdė nuojautą, kaip bendrauti su publika?

Tai man padėjo daugeliu aspektų. Galima sakyti, kad iš tiesų negrojau, kol nepradėjau to daryti gatvėje. Iš pradžių dainuodavau šūdinus koverius, kurie privertė mane greitai mokytis. Jie išmokė klausytojų subūrimo technikų ir to, kaip bendrauti su žiūrovais - tai yra labai jautrus aspektas. Iš tiesų norėjau studijuoti antropologiją, tačiau dabar jaučiuosi tarsi turinti antropologijos laipsnį, nes muzikuodama gatvėje išmokau daugybės dalykų apie žmones. Man labai patinka stebėti žmones, tačiau svarbi ir jų reakcija į mane kaip atlikėją. Dėl to dabar labai patogiai jaučiuosi scenoje. Daug menininkų pasirenka sceninį įvaizdį - kitą vardą ar kitokią laikyseną scenoje. Grojimas gatvėje išmokė nebijoti ir nesislėpti. Supratau, kad neprivalau visą laiką būti laiminga, kai esu scenoje.

Kokią įtaką jūsų muzikai turėjo Berlynas?

Berlynas „užsuka“ daugelį dalykų. Ten tvyrantis kūrybinis įkvėpimas buvo būtent tai, ko man reikėjo. Kol nepersikėliau į Berlyną, net nežinojau, kad noriu būti muzikante. Mano aplinkos žmonės kūrė meną, t. y. muziką, ir tai darė ne pasipelnymo tikslu. Jie dirbo iš kūrybinės būtinybės ir meilės pačiai kūrybai. Žmonės plūsta į Berlyną, nes jaučia, kad ten jie nebus teisiami už tai, kas jie yra. Meno pasaulyje nėra jokių įprastų socialinių spaudimų. Čia nėra spaudimo daryti „teisingą dalyką“, kuris dažniausiai žudo menininkus ir verčia juos imtis to, ko jie nenori. Jeigu myli veiklą - atrasi kelią ir būdus jai įgyvendinti. Berlyne tarp menininkų tvyro tikras priėmimas ir palaikymas. Čia nėra meno pasauliui būdingo konkurencingumo.

Pirmajame jūsų albume - daug kitų žmonių gyvenimo istorijų. Ar lengviau kalbėti apie kitų žmonių, o ne savo asmenines patirtis?

Neturiu jokios dainų rašymo formulės. Kartais parašau dainą apie ką nors konkretaus; kartais daug lengviau kalbėti apie „jį“, o ne „aš“. O kartais noriu parašyti kažką labai asmeniško.

Ar jautėtės pasirengusi galimai pirmojo albumo sėkmei?

Mano tėtis, kuris iš tiesų niekada nesako man komplimentų, tačiau giria mane savo draugams, pasakė, kad albumas jam labai patinka. Nesu iš tų, kurie mėgsta būti aukštinami, todėl nuolat muzikuoju gatvėje, t. y. „apatiniame“ lygyje. Nenoriu, kad žmonių požiūris į mane būtų garbinantis. Tėtis paklausė: ką daryčiau, jei albumas sulauktų didelės sėkmės ir atsidurčiau ten, kur nenoriu būti. Jei man visko pasirodytų per daug, žinau, kad tiesiog neprivalau to daryti. Visiškai nebijau sėkmės, nes nesutikčiau imtis to, ko iš tiesų nenoriu.

Atrodo, norite atsispirti šlovei ir turtams tam, kad padarytumėte žmonių gyvenimus geresnius. Kaip išlaikote pusiausvyrą? Juk kartais žinomumas reikalingas tam, kad žinutė pasiektų klausytojus.

Nepasakyčiau, kad mano esminė intencija - atsilaikyti prieš šlovę ir turtus. Greičiau mane domina tai, kaip įsitvirtinti neprašant finansinės paramos ir be mainstryminės muzikos industrijos užnugario. Taip pat nemanau, kad mano žinutė yra dievškoji malonė, be to, aš nesu mesijas. Daugelis menininkų siunčia panašią žinutę ir kartu pasitelkiame meną, kaip būdą laikyti veidrodį prieš visuomenę. Man svarbiausia ir mėgaujuosi tuo, kad galiu įsitvirtinti bekompromisiu ir nepriklausomu būdu.

Ką patartumėte jaunuoliams, norintiems keletą mėnesių groti ar rengti kitokius pasirodymus Europos šalių gatvėse? Ragintumėte juos ar atkalbinėtumėte?

Vienareikšmiškai: darykite tai. Labai rekomenduoju groti gatvėse bet kokiam muzikantui: dar tik siekiančiam karjeros ar jau įsitvirtinusiam. Tai vienas sunkiausių dalykų ir pirmieji keli kartai tikriausiai bus nelengvi, reikalaujantys nuolankumo, tačiau tai išmoko daugybės vertingų pamokų apie atlikimą, publiką, ryšį ir kt. Tai visiškai kitoks būdas dalintis muzika ir jis be abejonės pagerins gyvų pasirodymų techniką ir gebėjimus.

Grįžimas į Pietų Afriką jums tikriausiai taip pat nemenkas iššūkis: seni draugai, su kuriais norisi susitikti, šeima, be to, dar ir pasirodymai koncertuose. Kas jums svarbu Pietų Afrikoje? Ar yra kažkas, ką būtinai turite padaryti prieš išvykdama vėl?

Grįžti namo, be abejo, yra nemenkas iššūkis, kadangi tai visuomet įvyksta gruodžio mėnesį, kuomet būnu daug prisikeliavusi, sunkiai dirbusi ir visuomet jaučiu poreikį gerai pertraukai! Tačiau sunku leisti sau atsipalaiduoti, kai yra tiek žmonių, kuriuos myliu, koncertų - kuriuose noriu apsilankyti, taip pat nuotykių - į kuriuos noriu leistis. Kasmet stengiuosi nusigauti į rytinę pakrantę - tiesiai į gamtą, kur beveik nėra ryšio su išoriniu pasauliu, todėl ten galiu skaityti, rašyti ir mąstyti. Taip „persikraunu“, pasikraunu ir jaučiuosi pasirengusi ateinantiems metams.

 

Pagal thefourohfive.com, miled.co.za, nbhap.com parengė Diana Gancevskaitė

 

Naujienos