Stasio Ušinsko fenomenas

2018 09 27 menufaktura.lt
Vitražistas, scenografas, lėlininkas Stasys Ušinskas
Vitražistas, scenografas, lėlininkas Stasys Ušinskas

aA

Rugsėjo 27 d., ketvirtadienį, 18.30 val. Vilniaus mažojo teatro salėje lėlių teatro režisierius ir dailininkas Rimas Driežis pristatys garsų lietuvių menininką - vitražistą, scenografą, lėlininką Stasį Ušinską. Renginys nemokamas.

Stasys Ušinskas Lietuvos kultūriniame gyvenime ėmė aktyviai dalyvauti kertiniais, visai Lietuvai svarbiais 1930-aisiais - Vytauto Didžiojo metais. Jie išsiskiria ne tik milžiniška, valstybinių struktūrų suorganizuota akcija, dėl kurios gimė daugybė projektų, bet ir tuo, kad užbaigia pirmą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, per kurį Lietuva tvėrėsi ir formavo savo nacionalinės kultūros pamatus.

Pirmo dešimtmečio kultūriniame gyvenime dominavo universalieji diletantai, vardan Lietuvos gebėdavę griebtis bet kokio meno... Per tą laiką užaugo jau Lietuvoje išugdytų menininkų karta, tarp jų - ir Stasys Ušinskas. Nebe universalus diletantas, o menininkas, mokęsis Kauno meno mokykloje, Paryžiuje ir 1930 m. surengęs Šiauliuose savo pirmąją personalinę parodą. Joje pristatė tokius darbus, kurie ir dabar yra Lietuvos dailės aukso fonde.

Stasys Ušinskas reiškėsi kaip renesansinė asmenybė - talentingai ir įvairiose srityse: tapyboje, grafikoje, scenografijoje, vitraže. Jo kūryba to meto kontekste išsiskiria tuo, kad jis kūrė griaudamas siaurai suprasto lietuviško mentaliteto, tautiškumo ribas: imdamasis lietuviško turinio, kūrė kaip pasaulio menininkas. Recenzijose dažnai būdavo rašoma, kad Stasys Ušinskas eina atskirai nuo visų, prie jokios to meto srovės ar grupuotės jis netiko. Pasak menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, tarpukario Lietuvoje turėjome tik vieną dailininką modernistą - Stasį Ušinską.

Kartais pasigirsta legendų, kad Stasys Ušinskas nebuvo visuomeniškas. Bet kaip dar galima pavadinti be valstybės paramos, grynai savo lėšomis, savo energija steigiamą marionečių teatrą? Galų gale ir jo kurtas marionečių filmas „Storulio sapnas“, meniškiausias iš tarpukario Lietuvos kino palikimo, irgi sukurtas visuomeniniais pagrindais.

Kita, jau likimo sukurta, Stasio Ušinsko fenomenalumo pusė ta, kad jam teko gyventi ir kurti sovietmečio epochoje, visiškai priešingoje, negu kad jis augo, studijavo ir brendo kaip menininkas. Stasį Ušinską tuo metu veikiausiai gelbėjo humoras - puikiu jo jausmu pasižymėjo nuo pat gimimo. Na o liūdniausias fenomenas - tai mūsų atsainus elgesys su tokio masto menininko kūrybiniu palikimu: nesurinkti, nesuregistruoti kūriniai kartais net paprasčiausiai dingsta...

„Lietuvos teatro amžiaus“ informacija

Naujienos