Kultūros antropologas Victoras Turneris tekste „Are there universals of performance in myth, ritual, and drama?“ („Ar mitą, ritualą ir dramą veikia universalūs spektaklio dėsniai?“) atskleidė neišvengiamą ir nuolatinį socialinių bei estetinių dramų ryšį. Ir iliustravo amžiną to, kas yra kuriama kaip menas, ir to, kas vyksta visuomenėje, santykį Richardo Schechnerio pieštu ant šono paguldytu aštuonetu – begalybės simboliu. Toks begalinis meno ir visuomenės ryšys, regis, yra pats teatro pagrindas. Tad naujausiame „Teatro žurnalo“ numeryje tekstai apie dramas, dramaturgus, dramaturgiją. Ir tikros dramos, keičiančios teatrą.
Šį kartą apie dramaturgiją kalbama ne žvalgantis į pasaulinę ar lietuvišką dramos istoriją. Daugiausiai dėmesio skiriama dabarčiai, taip pratęsiant aštuntuoju „Teatro žurnalo“ numeriu (skirtu dokumentiniam teatrui) pradėtą pasakojimą apie tikrovės atspindžius šiuolaikiniame teatre. Ir apie šiuolaikinio teatro atvirumą dabar rašantiems autoriams.
Pagrindinis numerio akcentas lietuvių autoriai bei nebūtinai tekstus rašantys dramaturgai ir jų darbai teatre. Daugiau nei du dešimtmečius lietuviškos dramaturgijos trūkumas buvo diskutuojamas, analizuojamas, sprendžiamas – panašias mintis, idėjas ir pasiūlymus kartojant tarsi savotišką mantrą. Ir štai šiemet Klaipėdos jaunimo teatro festivalyje Jauno teatro dienos rengtose kūrybinėse dirbtuvėse dalyvauti pagaliau pakvietus dramaturgus teko sustoti ir atsikvošėti. Mantros kartoti nebereikia, dramaturgų yra. Jei ko ir trūksta, tai nebent tik jų tekstų pastatymų scenose. Nors ir tų pastatytų galima rasti beveik visuose Lietuvos teatruose. Tad, regis, metas nustoti kalbėti apie dramaturgiją kaip problemą. Ji gyva! Tereikia be jokių išankstinių lūkesčių ir nuostatų imtis apžvelgti, kokia ji šiandien.
Todėl neturėtų būti nuostabu, kad šiame „Teatro žurnalo“ numeryje gausu pokalbių ir pasidalijimų asmeninėmis patirtimis. Daiva Šabasevičienė kalbasi su vienu sėkmingiausiai užsienio teatrų scenas užkariaujančiu Lietuvos dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi. Apie jo teksto pastatymą „Masara“ Krokuvos senajame teatre su pačiu dramaturgu, režisieriumi Stanislavu Moisejevu bei aktore Paulina Puślednik kalbasi Aušra Gudavičiūtė. Užsienio autorių tekstų kelią į Lietuvos scenas nušviečia Jurgos Tumasonytės pokalbis su pjesių vertėjomis Akvile Melkūnaite, Jūrate Pieslyte ir Rūta Jonynaite. Dramaturgijos sąvoką praplėsti ir aptarti šokio dramaturgijos galimybes kalbėdamosi apie savo patirtis mėgina ir šokio tyrinėtojos, kritikės, dramaturgės Ingrida Gerbutavičiūtė bei Monika Jašinskaitė. Atsakydami į „Teatro žurnalo“ anketos klausimus asmeninėmis patirtimis taip pat dalijasi skirtingų kartų ir patirčių dramaturgai.
Teorines prieigas prie pjesių, spektaklio tekstų ir spektaklio dramaturgijos kūrimo siūlo Rasa Vasinauskaitė, Aušra Gudavičiūtė ir Kristina Steiblytė. O šiek tiek užsienietiško šiuolaikinių dramų ir dramaturgijos konteksto įveda Mildos Sokolovaitės ir Viktorijos Ivanovos tekstai. Milda Sokolovaitė rašydama apie Timo Croucho dramaturgiją primena, kaip ir mes patys kartais vykstame pas tekstus. O visuose žurnalo tekstuose ryškiau ar mažiau ryškiai atsiskleidžiantį socialinių ir estetinių dramų santykį įtvirtina Viktorijos Ivanovos pokalbis su šiuolaikinio meno kuratore, tyrėja ir dramaturge Marta Keil bei meno istoriku, kultūros vadybininku Grzegorzu Reske iš Lenkijos, buvusiais arti pastarojo meto dramų dėl teatro, teatre ir visuomenėje.
Šį kartą žurnale publikuojama pjesė – ne tik naujas, įdomus jaunos lietuvių dramaturgės tekstas, bet ir vienos iš šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos krypčių pavyzdys, aptariamas Aušros Gudavičiūtės tekste. Birutės Kapustinskaitės „Terapijos“ sukurtos remiantis asmeninėmis patirtimis. 2017 m. tekstas tapo spektakliu, rodomu OKT/Vilniaus miesto teatre.
