„Teatras P“: kaip bendraminčiams atrasti savo vietą

Diana Gancevskaitė, Avanscena 2018 05 24 lzinios.lt, 2018 05 23
Aktoriai Aura Garmutė, Artūras Dubaka, Balys Ivanauskas ir Paulina Simutytė. Nuotraukos autorė Gintė Marija Gylytė. Rengėjų archyvo nuotrauka
Aktoriai Aura Garmutė, Artūras Dubaka, Balys Ivanauskas ir Paulina Simutytė. Nuotraukos autorė Gintė Marija Gylytė. Rengėjų archyvo nuotrauka

aA

„Tu visus apkabinai ir labai konkrečiai pasakei - kuriam teatrą,“ - radijo laidoje „Avanscena“ kolegei Aurai Garmutei primena aktorius, bardas, Sauliaus Mykolaičio premijos laureatas Artūras Dubaka. Laidos vedėjai Karinai Metrikytei jiedu, drauge su dar vienu komandos nariu, aktoriumi Baliu Ivanausku, papasakojo apie naują sostinėje kuriančių jaunųjų aktorių suburtą „Teatrą P“.

Socialiniame tinke Facebook kūrėjai savo teatrą pristato taip: „Tai jaunų aktorių iš labai skirtingų vaidybos mokyklų sąjunga. Tai teatras, gimęs iš minties, išminties beieškančių žmonių galvose.“ O radijo laidoje besisvečiavusi kūrybinės komandos dalis plačiau papasakojo apie skirtingus savo kelius į sceną, atvedusius ne tik prie naujo teatro įkūrimo, bet ir dovanojusius gyvenimo ir kūrybos bendražygius.

Artūrai, kur ir ką mokėtės? Kodėl pasirinkote scenos meną?

Artūras Dubaka. Iškart po mokyklos stojau į Vilniaus kolegiją, nes tuo metu ten buvo muzikinio teatro specialybė, kursą rinko Eglė Gabrėnaitė. Iš tiesų nelabai žinojau, kur tiksliai stoju, tiesiog norėjau studijuoti kažką „faino“. Lankiau „Forumo teatrą“, dainavau ir kūriau dainas. Tad galvojau - man visa tai patinka, tai kur čia stoti? Ir kaip tik pamatau - muzikinio teatro specialybė. Ir įstojau. Tačiau kadangi ten dėstė E. Gabrėnaitė, tai buvo visiškai ne muzikinis teatras, netgi priešingai. Iš kurso vadovės pasisėmiau daug teatro filosofijos, tam tikro skonio. Ten studijavau trejus metus, o vėliau dar stažavausi Niujorke, Michailo Čechovo vardo studijoje.

Kodėl teatras? Galbūt man tai patiko kaip priemonė. Nedaug buvau lankęsis spektakliuose, tik nuo vienuoliktos klasės vaidinau „Forumo teatre“, mes važinėdavome po mokyklas - tai buvo toks socialinis teatras, vaidindavome savo bendraamžiams, spręsdavome mums bendras problemas. Kadangi šiaip buvau intravertas, vaidyba mane truputėlį išlaisvino - man patikdavo gebėti išsireikšti, kalbėti garsiau, nei tai darau gyvenime. Žodžiu, man kažkas tame patiko, nors dar tiksliai nesuvokiau, kas. Ir stodamas į kolegiją galvojau, kad gal bus įdomu. Galbūt širdimi jaučiau, kad to noriu, bet protu dar nesuvokiau, kad man to reikia; tai buvo intuityvus žingsnis.

Aura, Tavo pirmieji žingsniai taip pat buvo Vilniaus kolegijoje, tiesa?

Aura Garmutė. Kartu su Artūru mokėmės tame pačiame kurse, pas Eglę Gabrėnaitę. Bet po poros metų išvažiavau į Maskvą. Į kolegiją stojau dėl kurso vadovės, nes būtent pas ją norėjau studijuoti. O dėl studijų Maskvoje - tai turbūt irgi yra E. Gabrėnaitės įtaka, nes ji daug mums kalbėdavo apie Rusiją, apie GITIS´ą (Rusijos teatro meno akademija - red. past.). 

Augau su teatru, pamilau jį nuo pat vaikystės, kai penkerių metų pirmą kartą nuėjau į „Keistuolių teatrą“. Paskui jau ėjau ten kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį, žiūrėjau tuos pačius spektaklius po kelis kartus. Galbūt dėl to tėvai nuvedė mane į Simono Stanevičiaus mokyklą, kur pirmoje klasėje buvo sustiprinta teatro disciplina. Taigi, kadangi labai domėjausi teatru ir turėjau su šia sritimi susijusią svajonę, o per pertraukas skaičiau Stanislavskį, vėliau labai norėjau patirti tą „grynąją“ metodiką, paragauti „tos“ mokyklos tradicijos. Ir pagalvojau - jeigu jau aš noriu kažko dar gilesnio, nei gali duoti E. Gabrėnaitė, tada reikia važiuoti į Maskvą - ten, kur visos ištakos. Maniau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kažko geresnio už tai tikrai nerasiu.

O koks buvo Jūsų, Baly, kelias į teatrą?

Balys Ivanauskas. Teatru „užsikrėčiau“ gal nuo aštuntos klasės, kai ėmiau lankyti „Mažąją teatro akademiją“, kurioje dėstė tie patys pedagogai, kaip ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ten gavau tokį stebuklingą dalyką - pažymėjimą, leidžiantį man vaikščioti į visus Vilniaus teatrus nemokamai. O iki tol išvis nežinojau, kas tas teatras; net mama juokdavosi, neva nežinau nei O. Koršunovo, nei E. Nekrošiaus. Tikrai nebuvau girdėjęs šių pavardžių. Labai puikiai prisimenu, kaip su tuo pažymėjimu nuėjau į pirmąjį savo spektaklį - tai buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomas Sauliaus Mykolaičio „Stop mašina“. Jis man padarė tokį įspūdį! Pamenu, tuomet turėjau temperatūros, tad sėdėjau, drebėjau, žiūrėjau, ir mane tai labai paveikė. Tuomet jau kiekvieną savaitgalį eidavau į teatrą po du kartus. Ir kadangi man taip labai patiko žiūrėti spektaklius, renkantis studijas sąmoningai stojau į LMTA. Bet neįstojau, ir vienerius metus praleidau dirbdamas statybose ir panašiai; įdomūs buvo metai. Paskui stojau antrąkart, bet ir vėl nesėkmingai. Tad pradėjau savimi truputi abejoti. Galiausiai įstojau į teatro pedagogikos specialybę.

Man nelabai patiko, tad vėliau trečią kartą stojau į aktorinį, bet ir vėl nesėkmingai. Baigiau du teatro pedagogikos kursus. Kadangi mokykloje buvau labai savimi pasitikintis - man sekėsi būreliuose, moksluose, - tikėjau, kad ten, kur noriu, įstosiu pirmu numeriu. Ir tada atsitiko geriausia, kas galėjo - kursą rinko Gintaras Varnas. Tai buvo ketvirtas kartas, aš įstojau. Ir štai tik dabar suvokiu, kad būtent Artūro ir Auros kurso vadovė Eglė Gabrėnaitė mane per stojamuosius labiausiai užtarė, nes G. Varnas manęs priimti nenorėjo. O pirmuosius dvejus metus studijuoti man labai nesisekė, „prasilaužiau“ gal tik trečiame kurse.

Artūrai, kas Tavo vizijose yra jūsų įkurtas „Teatras P“?

A. D. Dabar mes kalbamės su Jumis trise, kaip šio teatro atstovai, bet yra daugiau žmonių, dirbančių įvairiuose mūsų spektakliuose ir projektuose, net ir už mažą atlygį arba savanoriškai. O mūsų režisierė Juliana Laikova važinėja pas mus iš Maskvos už savo lėšas. Tad mes esame lyg tam tikra bendruomenė. Man „Teatras P“ - visi su mumis dirbantys žmonės ir bendri mūsų darbai.  

O prasidėjo viskas nuo mūsų su Baliu. Buvome pažįstami iš matymo. Susitikome su Baliu, jam pirmą kartą neįstojus į LMTA, ir jis man pasakė, kad vis tiek nori „kažką daryti su teatru“. Tada patikslino, kad tai būtų „pasakos“ ir jam reikia žmogaus, kuris padėtų su „muzikiniais dalykais“. Tuomet nieko nesupratau, ką jis kalba. Po mėnesio Balys man paskambino ir sako - žinai, nebenoriu pasakų, noriu daryti poeziją. O aš vis tiek nesuprantu, juk ir pats Balys man tik iš matymo žinomas. Ir visgi mes darsyk susitikome - nejaukiai repetavome, skaitėme Gintaro Grajausko poeziją, neturėjome vienas su kitu apie ką kalbėti... Bet aš kažkaip galvojau, kad man reikia būti su šiuo žmogumi, nors ir visiškai neaišku, kodėl. Ir mes po kokių metų repeticijų ir bendro projekto „Vakaras P“ rodymų susidraugavome. Staiga atsirado bendrų temų, turėjome, apie ką kalbėtis. Mes vis dar rodome „Vakarą P“, tai - lyg mūsų pirmasis darbas, gimęs iš nieko, paprasto susitikimo gatvėje. O vėliau pagal šį darbą pavadinome ir įkurtą teatrą - „Teatras P“.

A. G. Teatro įkūrimas buvo visiškas ekspromtas. Buvau baigusi studijas Maskvoje, tą pačią vasarą grįžau Į Lietuvą. Kadangi pas mus nėra tradicijos „eiti per teatrus“ ir rodyti save, siūlytis dirbti, o kažką aktorinio veikti norėjosi, atėjau pirmą kartą pasižiūrėti Artūro ir Paulinos Simutytės koncerto, taip pat ir Balys atėjo. Ir man koncertas taip patiko, kad pasikviečiau juos visus ir pasakiau - kurkim kažką visi keturi.

A. D. Tu visus apkabinai ir pasakei labai konkrečiai - kuriam teatrą.

A. G. O tą patį vakarą pirmą kartą į Lietuvą atvyko mano kursiokė Juliana Laikova. Aš jai ir pranešiau - žiūrėk, mes štai keturiese kažką darysim. Kaip tik galvojome, kad reikėtų imtis „Ežiuko rūke“, o Juliana sutiko mums padėti. Ir taip viskas „susilipdė“ - nežinau net kaip ir kodėl.

B. I. „Teatras P“ yra bendraminčių kompanija, kuriai teatras yra saviraiškos priemonė, o mums reikalingas tam tikras „gumulas“, per kurį galėtume reikštis. Mes labai gerai gyvename - turime daug darbų ir visuose vaidiname pagrindinius vaidmenis. Tai erdvė, kurioje gali būti gerai matomas, girdimas, telieka tik daryti.

Kaip keitėsi spektaklis „E(žiukas rūke)“ nuo pirmųjų jo variantų?

A. D. Kiekvieną kartą jis yra kažkuo kitoks. Labai justi rusiškoji mokykla - statant spektaklį kaip tik iš Maskvos buvo grįžusi Aura, o ir Juliana mus labai muštravo dėl „gyvybės“ scenoje. Ir režisierė pastatė šį spektaklį „ant išaugimo“. Viskas labai stipriai sukalta, o kartu turime labai daug laisvės, erdvės improvizacijai. Kai Juliana išvažiavo, atradome daug naujų dalykų pastatyme - pridėjome frazių, veiksmų, bet visa tai gimdavo natūraliai per patį spektaklį. Netyčia padarius kažkokį veiksmą, po spektaklio susitinkame ir sakome - spektaklis praėjo labai blogai, bet tas veiksmas, kurį su siūlu padarė Paulina, yra genialus. Tuomet mes tą naują elementą „fiksuojam“, ir jis jau yra kitame spektaklyje. Tad „E(žiukas rūke)“ auga, pilnėja, ir aš esu dėkingas Julianai ir spektakliui už galimybę augti kartu.  

A. G. Man šis spektaklis - stebuklingas, kadangi jame iš esmės nieko sudėtingo nėra, bet tame ir slypi visa jo stiprybė. Pastatyti S. Kozlovo pasakas... tai kažkas neapčiuopiama. Kaip tai padaryti, kad scenoje tai nebūtų vaikiška, nes mūsų siekiamybė buvo spektaklis suaugusiems? Juk kalbama apie labai paprastus dalykus, tad ir kurti reikia nebijant to vaikiškumo, paprastumo, lengvumo, nežinojimo. Man, ką tik grįžusiai į Lietuvą ir neturint čia jokių ryšių, tai buvo toks nedrąsus bandymas - neaišku, ką čia darome. Visa tai man išties labai brangu, ta būsena čia ir dabar. Žinoma, dabar šį spektaklį vaidinti jau sunkiau, sudėtingiau išsaugoti tą „nežinojimą“, nes anuomet viskas tiesiog labai sutapo su mano tuometine būsena.

Ta trejų metų patirtis, vaidinant šį spektaklį, man galbūt netgi „patrukdė“ - dabar norisi sudėtingesnių vaidmenų.

Baly, o kaip pats keiteisi?

B. I. Iš netikinčio pasidariau tikintis. Juliana - įdomus žmogus: pats mūsų bendradarbiavimo pradžioje buvau trečiame kurse, be patirties, tad payriau šoką - ji atvažiavo ir greitai viską „sustatė“ - sudėliojo „rėmus“ ir viską, kas reikalinga režisūriškai, padarė šimtu procentu, o tada išvažiavo. Pamenu, dieną prieš pirmąjį spektaklio rodymą galvojau - viskas, rytoj premjera ir tai bus didžiausia gėda mano gyvenime, tad viskas - rytoj „atvaidinu“ ir išeinu, nebeturiu nieko bendro su šiais žmonėmis. Bet įvyko stebuklas - premjera pavyko, ir, man rodos, po metų pradėjau „sirgti“ už tą spektaklį. Ir dabar, prabėgus nemažai laiko, aš suprantu - visi dalykai, kuriuos Juliana buvo „sustačiusi“, visa tai, kam aš anuomet prieštaravau, kas man buvo keista - viskas buvo teisingai padaryta.

Baly, drauge su Artūru nusprendėte surengti poezijos spektaklių žygį per Lietuvą - pėsčiomis kulniuoti nuo Klaipėdos iki Vilniaus ir įvairiuose miesteliuose nemokamai rodyti poetinius performansus „Vakaras P“ ir „Vakaras O“. Kodėl pasirinkote poeziją? Juk tai - tikrai ne pats lengviausias kelias į teatrą.

B. I. Labai seniai, kokioje septintoje ar aštuntoje klasėje, išgirdau vieną Gintaro Grajausko eilėraštį. Berods buvo „Poezijos pavasario“ renginys, kažkoks studentas skaitė poeziją, ir būtent tas eilėraštis man įstrigo, nors net nežinojau, kas yra jo autorius. O po kelių metų atradau visą G. Grajausko poezijos knygą ir įvyko stebuklas - supratau, kad poezija nebūtinai turi būti eiliuota, apie gražius dalykus ir apie gamtą. Tai tiesiog yra istorijos, įvilktos į tam tikrą rėmą. G. Grajauskas, rašydamas tuos eilėraščius, buvo tokio pat amžiaus, kaip ir aš, juos skaitydamas. Ir visatai buvo apie mane.

Jaučiu, kad poezija šiuo metu populiarėja - atsiranda jaunų, „gyvenimiškai“, taikliai rašančių poetų.

A. G. Man netgi dabar teatre poezijos trūksta. Minties švara, estetika... Dabar visko labai daug - teatre pilna žemiškumo. O poezija išvalo, išgrynina, padeda atskleisti esmę.

A. D. Kažkiek poezijos skaitydavau mokykloje - man patiko Marcelijus Martinaitis, be to, pats rašydavau tokias paaugliškas eiles - jose stengdavausi būti sarkastiškas, kaip mano mėgiamas poetas. Žinoma, nieko doro man ten nesigaudavo - kai dabar paskaitau, tai tokie liūdno žmogaus liūdni eilėraščiai. Poezija pati atėjo pas mane. Aš skaitydavau, rašydavau. Vėliau viena draugė tiesiog išstūmė mane į dainuojamosios poezijos konkursą. Tiesa, dainavau tik savo kūrybos tekstus - man nesisekdavo imtis „svetimų“. O Balio dėka išmokau tarti ir „svetimą“ poetinį žodį, jį prisiartinti.

Tad poezija mano gyvenime visada buvo, ji ir dabar iš jo neišeina, jos tik daugėja. Poezija mane ugdo.

Parengė Diana Gancevskaitė.

Visą Karinos Metrikytės pokalbį su Artūru Dubaka, Aura Garmute ir Baliu Ivanauskau galite pasiklausyti ČIA

lzinios.lt

Naujienos