Ar būna dviračių su trimis ratais?

Daiva Šabasevičienė 2018 05 09 menufaktura.lt
Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ kostiumų eskizas
Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ kostiumų eskizas

aA

Gegužės 24, 25 ir 26 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ premjera. Anot pjesės autoriaus, šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Carsteno Brandau, tai „gabalėlis teatro VISIEMS nuo 4 metų“. Spektaklio režisierė - Giedrė Kriaučionytė, scenografas - Vladas Suncovas, kostiumų dailininkas - Antanas Dubra, kompozitorė Karolina Kapustaitė, spektaklyje vaidins  aktoriai Jovita Jankelaitytė, Marius Čižauskas ir Kirilas Glušajevas. Apie būsimą spektaklį teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbasi su spektaklio kūrėjais.

Carstenas Brandau - autorius, kiek primenantis oberiutus. Jis mūsuose gali būti ir suprastas, ir priimtas. Jį „pagauti“ reikalingas abstraktus poetinis suvokimas. Kuo šis autorius ypatingas jums, kuo jį išskirtumėte iš kitų, rašančių teatrui?

Giedrė Kriaučionytė. Visada labai svarbu, į kokią teatrinę terpę ateini su spektakliu. Visada norisi ją praplėsti. Tačiau kuriant spektaklį vaikams koncentruojiesi kitur - ieškai, kas būtų svarbu ir įdomu mažiesiems, kokiame pasaulio pažinimo tarpsnyje dabar yra spektaklio žiūrovas. Ketverių-septynerių metų vaikai pradeda megzti socialinius ryšius, pradeda draugauti, būti nebe su mama ir tėčiu, bet su kitais vaikais. Šie įgūdžiai labai svarbūs tolimesnei vaiko raidai, Brandau ir imasi šio sudėtingo proceso nuo pat pradžių. Du draugai, Vienulis ir Dudulis laikosi tvarkos: Vienulis visada pirmas, o Dudulis visada paskutinis. Jie norėtų būti paukščiais, nes paukščiai nesilaiko sekos, todėl Duduliui nebereikėtų visada būti paskutiniam, o Vienulį Dudulis galėtų pirmas pavadinti „mieluoju“. Išeitį jiems pasiūlo Trijulis, tačiau naujos idėjos gąsdina. Jei jau kažką žinai, kaip staiga priimti tai, kad klydai? Greičiau pasaulis apsivers aukštyn kojom.

Ši pjesė man daug daugiau primena Samuelį Beckettą nei oberiutus. Vokietijoje šį autorių vadina „Beckettu vaikams“. Lietuvoje absurdo teatras yra siejamas su Oskaro Koršunovo ankstyvąja kūryba bei oberiutais, tačiau man neteko gyvai matyti šių darbų, todėl mano absurdo suvokimą formavo kiti kūrėjai.

Manau, kad šis autorius užčiuopia pamatinę mūsų mąstymo struktūrą, taip pjesei suteikdamas filosofinę chaoso ir sistemos priešpriešą. Mes visą laiką stengiamės būti sistemingi, įsivaizduodami, kad sistema mums padeda gyventi. Atrodo, kad viską susisteminus, atsiras ramybė, saugumas. Tai ir mėginame perduoti vaikams. Šiame spektaklyje šia konstanta suabejojama, galbūt mes kur kas labiau esame chaosas, o paties chaoso priėmimas sukuria daug tikresnę ramybę, nei sistema. Gal mes esame kur kas labiau paukščiai, sumišai švilpaujantys padangėse, negu sistema ir tvarka. Šios dramaturgo mintys mane labai sudomino. 

Vladas Suncovas. Nesu skaitęs kitų Brandau pjesių, tad galiu kalbėti tik apie „Trijulį aukštyn kojom“. Ši pjesė - tarsi įvadas į filosofinį mąstymą patiems mažiausiems. Personažai lyg kokie ikisokratikai, besikalbantys tarpusavyje ir bandantys suvokti tai, kas juos supa, vaikams suprantama kalba. Pjesėje man patiko žaidimas logika ir ritmu, bandymas koncentruotis į  pamatinius pasaulio suvokimo modelius, neblaškant skaitovo-žiūrovo konkrečiais šiandienos niuansais. Tai, nuo ko mes visi pradedame savo mąstytojų karjeras. Trijų personažų pokalbiai atrodo universalūs, galintys būti suprasti ir pritaikyti bene visur ir visais laikais. Toks rašymo stilius, man rodos, yra tikrai sunki užduotis.

Antanas Dubra. Pjesę perskaitęs iš karto labai sutrikau, nes veikėjai labai abstraktūs ir labai daug vietos palikta jų interpretacijai - kas jie tokie, kaip atrodo? Pasirodė nelabai aiškios žaidimo taisyklės. Bet galvojimo procesas buvo labai smagus, nes reikėjo pasitelkti abstraktų, asociatyvų mąstymą, atsispirti ne nuo vietos ar erdvės, o nuo veikėjų lingvistinių žaidimų ir per tuos žaidimus išreikštų jų charakterių.

„Trijulis aukštyn kojom“ - lingvistinė pjesė. Kaip jūs „žaidžiate“ su kalba? 

Giedrė Kriaučionytė. Carstenas Brandau poetiškai lengvai žaidžia su kalba. Jis labai įdomiai konstruoja pačią kalbą keisdamas įprastinę sakinio tvarką ir išryškindamas tam tikrus žodžius. Akcentuojant šiuos žodžius nesukuriamas joks ritmas, tačiau aritmija kuria naują kalbą, kuri lyg ir mūsų, tačiau skamba kažkaip neįprastai, o kartu labai gyvai. Jis naikina patį kalbos sistemingumą, versdamas jį chaosu ir taip kurdamas savitą poetinį bendravimą tarp personažų.  Lygiai kaip vaikai, kurie turi savo kalbą, personažai pjesėje atranda savo kalbėjimo būdą.

Vladas Suncovas. Scenografijos požiūriu stengėmės sukurti aplinką, kurioje žaidžiantys žodžiai turėtų į ką atsiremti, pro ką pralįsti, iš kur išlįsti, kur pasiklysti ir ką suskaičiuoti.

Suburta nauja kūrybinė komanda. Kaip jūs jaučiatės dirbdami drauge? Kaip jūs vienas kitą keičiate, papildote?

Giedrė Kriaučionytė. Man tai nauja patirtis, tai mano pirmas spektaklis vaikams, todėl norėjau nerti į tai, ko nepažįstu, norėjosi kūrybinės komandos, kuri dar nebuvo susitikusi, tam, kad gimtų kažkas naujo. Šis spektaklis yra dalis jaunųjų kūrėjų programos, kurią vykdo Lietuvos nacionalinis dramos teatras, todėl svarbu buvo suburti jaunų žmonių komandą. Iššūkis didelis - sukurti įvykį, į kurį norėtųsi sugrįžti, tačiau pavasaris viską palengvina. Galvojant apie scenografiją, ieškojau žmogaus, turinčio lakią vaizduotę. Kuriame absurdo kalba, todėl ieškojau bendraminčių, kurie galėtų su humoru pažvelgti į nagrinėjamas temas. Taip atsirado du draugai Antanas Dubra ir Vladas Suncovas, kurių tandemas puikiai atliepia ir spektaklyje liečiamą chaoso ir sistemos priešpriešą. Kompozitorė Karolina Kapustaitė mane patraukė savo muzikos skoniu, labai norėjau, kad spektaklio vaikams muzika būtų instrumentinė.  Jaučiu, kad tai nebus mūsų paskutinė kūrybinė kelionė drauge.  

Vladas Suncovas. Susikalbame stebėtinai lengvai. Režisierė puikiai komunikuoja savo viziją ir visi tarpusavyje, manau, dalinamės visapusišku pasitikėjimu ir pagarba. Jaučiu, jog mąstome drauge kaip komanda, turinti bendrą tikslą.

Pamenu, pasiūliau žiūrovų vietas paversti scenografijos dalimi ir pateikiau pirmą ganėtinai paprastą vizualizaciją, kaip tai galėtų atrodyti. Laikui bėgant kartu daug diskutavome ir buvome sugalvoję dar tris keturis skirtingus kiek sudėtingesnius variantus, tačiau galų gale visi kartu sutikome, jog reikia grįžti prie pirminės idėjos. Man patiko, jog toks apsisukimas ratu įvyko dalyvaujant visiems kartu.

Antanas Dubra. Su Giedre dirbame pirmą kartą. Mūsų visa komanda irgi gavosi pagal pjesę, nes visi esame skirtingų charakterių - vienas racionalesnis, kitas labiau „nuplaukęs“... Kiekvienam iš mūsų tai suteikė geros dinamikos.

Mūsų tikslinė auditorija yra labai jauna, bet toli gražu ne kvaila. Kita vertus, gana sudėtinga, nes jei jiems nepatiks, tai tikrai nebus nutylėta: spektaklio metu jie muistysis arba tiesiog nesukaups dėmesio. Todėl premjeriniai spektakliai bus tikras iššūkis. Viliuosi, kad nenuobodu turėtų būti ir suaugusiems, atlydėjusius vaikus į „Trijulį aukštyn kojom“.

Karolina Kapustaitė. Su Giedre bendradarbiaujame statant jau ne pirmą spektaklį. Tai režisierė, kuri daug aspektų būna numačiusi iš anksto ir gana tiksliai. Taip yra ir su garso takeliu. Režisierė dar ankstyvoje kūrybos fazėje pasako, kokios muzikos reikia tam tikrose vietose, o mano užduotis - tai įgyvendinti meniškai, subtiliai bei muzikaliai. 

Giedre, apie kokius aktorius galvojai - ar ieškojai trejetuko dermės, ar buvo svarbu, kad jie sugebėtų viską apversti „aukštyn kojom“?

Giedrė Kriaučionytė. Ieškodama aktorių visada turiu ir savanaudišką tikslą, man įdomios asmenybės - aktoriai-kūrėjai. Repeticijos užima nemažą dalį gyvenimo, todėl labai norisi įdomių pašnekovų, kurie galėtų tave nuvesti ten, kur pati gal niekad ir neužklystum. Visuomet rinkdamasi aktorius, vertinu kaip jų asmenybė rezonuoja su personažu, o tada jau klausausi, kaip skamba duetas. Šiuo atveju buvo svarbu surasti aktorių duetą Vienulio ir Dudulio personažams, todėl ypač įdomu, kaip suskambės naujai užgimęs Mariaus Čižausko ir Jovitos Jankelaitytės duetas. O Trijulio personažui ieškojau to, kas galėtų „išmušti iš vėžių“. Manau, kad Trijulį vaidinantis Kirilas Glušajevas tam turi puikų potencialą.

Kreipiuosi į dailininkus ir į kompozitorę. Gal galėtumėte apibūdinti / išskirti šio konkretaus atvejo specifiškumą: ką ir kaip kuriate, kad būtumėte suprasti?

Vladas Suncovas. Šis spektaklis pasirodė itin erdvus savo pjesės turiniu. Vienas mano mėgstamiausių erdvės tyrinėtojų, inžinierius ir architektas Robert Le Ricolais kažkada yra pasakęs: „Struktūros menas yra sprendimai, kur sudėlioti skyles“. Tiek Brandau pjesėje, tiek ir Giedrės režisūroje jutau ganėtinai panašų požiūrį. Subtilūs, ritmingi sprendimai, leidžiantys vaiko mintims tarp jų laisvai judėti. Šiuo principu vadovaujamės ir scenovaizdyje: kuriame jį permatomą, ritmišką ir dinamišką, neapkrauname vaikų konkrečiomis reikšmėmis.

Karolina Kapustaitė. Kuriu šio spektaklio garso takelį taip, kad jis užaštrintų pjesėje gvildenamas temas, vyksmus, permainas. Pagrindinė užduotis man yra atrasti būtent tuos garsus ir tam tikras jų kompozicijas, kurios koreliuotų su kuriamu pasauliu. Naujajame pastatyme stengiamės jį sukurti tikrai nežemišką. Tačiau galiu išduoti, jog skambėsiantys garsai bus pažįstami, - tai įvairių akustinių instrumentų samplaikos.

O kaip jus veikia aktoriai? Ar šiuo atveju turi įtakos konkrečių aktorių - Mariaus Čižausko, Jovitos Jankelaitytės, Kirilo Glušajevo - dalyvavimas? 

Vladas Suncovas. Trumpai tariant, mane jie veikia teigiamai, nes žinau, jog yra itin profesionalūs ir sugeba puikiai improvizuoti. Kai dirbi su gera komanda, norisi ir pačiam pasitempti.

Karolina Kapustaitė. Dėsninga, kad aktoriai būna labai energingos ir atviros asmenybės. Šios savybės įpučia daug energijos į kūrybos procesą. O tai savaime veikia ir mane. Mąstant apie šių aktorių įtaką kuriamam garso takeliui, prisimenu vieną labai svarbią pjesės detalę - paukščių giesmes. Tai, kokios jos bus, visiškai priklausys nuo aktorių.

Neabejoju, kad jūs, kaip ir visi kūrėjai, stengiatės ir tikitės įdomaus pastatymo. Kas šiuo atveju yra „įdomu“? Kaip apskritai padaryti, kad pastatymas būtų įdomus? 

Giedrė Kriaučionytė. Nors apie formą kalbame daug, tačiau tikrai nepasakyčiau, kad ieškome naujos formos. Vaikams viskas nauja. Čia kur kas svarbesnė dinamika. Tačiau norime, kad vaikai atsirastų šalia aktorių, šalia dekoracijos, šalia veiksmo, o ne viską vertintų, žiūrėdami „iš šalies“. Teatras tuo ir įdomus, nes vyksta gyvai, kartu su žiūrovu.

Vladas Suncovas. Iš scenografinės pusės man visada yra labai įdomu kurti drauge su Antanu Dubra. Esame artimi draugai nuo ankstyvos vaikystės, todėl kurdami vaikų spektaklius kartu lengvai pereiname į žaidimo būseną. Vienas iš svarbiausių tikslų, jog patiems tai daryti būtų smagu ir įdomu. Tikiuosi, tai matosi ir kitiems. Rodosi, visa šio spektaklio komanda ir teatras yra entuziastingai ir pozityviai nusiteikę, todėl, manau, turėtume tai matyti ir pačiame spektaklyje.

Karolina Kapustaitė. Kaip žiūrovei, man įdomus toks pastatymas, kuris atitraukia nuo kasdienybės, kuriame nėra įprastos aplinkos realių atspindžių. Tačiau vis dėlto toje naujoje sukurtoje realybėje įžvelgiu neįprastu rakursu parodomą problematiką, kuri egzistuoja ir tikroje realybėje, tik žinoma, kitokia forma. Tuomet yra ir įdomu, ir galbūt juokinga, ir teigiama.

Kokio žiūrovo tikitės? Ar jums svarbu jį timptelti aukštyn, ar svarbiausia, kad būtų žaismė ir nuoširdus susikalbėjimas?

Giedrė Kriaučionytė. Labai svarbu, kokias istorijas mes pasakojame. Vaikui įstringa tam tikri pasakojimai, santykių modeliai. Man atrodo, kad šiandien vaikui yra svarbesni pasakojimai apie įvairialypį pasaulį, kuriame fantazija gali nuversti kalnus, nei apie atjojantį ant balto žirgo princą, kuris tave išgelbės. Manau svarbu, kurie pasakojimai stabdo, o kurie veda tolyn. Vienulis ir Dudulis moka skaičiuoti iki dviejų, jie jaučiasi pranašesni, tačiau dėl to negali įgyvendinti savo svajonių. Trijulis mėgina jiems įrodyti, kad būna ir kitaip, bet šiedu negali patikėti, kad būna dviračių su trimis ratais. Viena vertus, žinojimas išlaisvina, kita vertus, riboja. 

Vladas Suncovas. Tikimės žiūrovo, kuris moka suskaičiuoti iki trijų. Manau, spektaklis skirtas visiems, tačiau reikalauja ir paties žiūrovo įsitraukimo. Turiu omeny, jog tai nebus hipnotizuojantis vaizdų lietus pasyviam vartojimui. Žiūrovai susidurs su žaisminga logikos dėlione, kuri pradės vartytis „aukštyn kojom“ ir įgauti netikėtas formas ne tik sekant tai, kas vyksta, bet ir pačiam pradėjus mąstyti spektaklio metu. 

Karolina Kapustaitė. Būtų gerai, jei žiūrovų sąmonėje pasisėtų idėja, kad jie gali ir turi kvestionuoti ,,įprastą“ tvarką ir kad iš to išsirutulioja netikėti, gražūs, žaismingi posūkiai ir ne tik teatre, bet ir realybėje.

Linkiu gero spektaklio!

Naujienos