„Naujojo Baltijos šokio“ svečiai iš Belgijos: kūnas ir scenos monai

2018 05 01 menufaktura.lt
Šiuolaikinio cirko ir šokio kūrėjai iš Belgijos Alexanderis Vantournhoutas ir Bauke Lievens. Tom Van Mele nuotrauka
Šiuolaikinio cirko ir šokio kūrėjai iš Belgijos Alexanderis Vantournhoutas ir Bauke Lievens. Tom Van Mele nuotrauka

aA

Du šiuolaikinio cirko ir šokio kūrėjai iš Belgijos - Alexanderis Vantournhoutas ir Bauke Lievens į Naująjį Baltijos šokį atveža tragiška kūno autobiografija pavadintą monospektaklį „Aneckxander“. Kaip rašoma festivalio tinklapyje, balansuodamas tarp tragedijos ir komedijos, Alexanderis / Aneckxanderis perrašo savo kūno autobiografiją, iš gyvo ir itin savo subjekto jį paversdamas tyrimų objektu ir svetima materija. Rezultatas - šiurkštus autoportretas, kuriame kūnas sudomina stebintįjį, atsiskleidžia, ir kartu bando išvengti jį stebinčių akių.

Kviečiame skaityti pokalbį su jaunaisiais belgų menininkais, kuriame jie išsamiai pasakoja apie „Aneckxander“ sukūrimo aplinkybes, šio monospektaklio žinią ir naujosios cirko kalbos paieškas. 

Alexanderi, mokėtės tiek šokėjo, tiek cirko artisto meno. Kuris iš šių vaidmenų jums yra artimesnis?

Alexanderis Vantournhoutas: Tai priklauso nuo konkretaus projekto. Mano tapatybė keičiasi priklausomai nuo to, kaip savo kūną naudoju scenoje. Būdamas „Aneckxanderiu“ aš turbūt labiau jaučiuosi akrobatu. Naujausio mano pasirodymo, „Kaprizų“ spektaklio metu aš daugiau remiuosi savo jėga ir greičiu. Kurdamas kiekvieną vaidmenį, bandau plėtoti „kitą kūną“.

Iki pat dabar jūs daugiau kūrėte solinius pasirodymus. Ar jums sunku dirbti su kitais žmonėmis?

A. V.: (Juokiasi) Šitą klausimą aš kartais keliu pats sau, tačiau iš tiesų cirkas iš esmės nėra bendradarbiavimą skatinanti meno forma. Priešingai, šokis yra pagrįstas dialogu: jei jūs šokate kartu, jūs mokotės vienas iš kito ir abu kartu žiūrėdami vienas į kitą. Šokėjas turi dirbti įvairiose komandose ir jo asmenybė turi būti labiau lanksti. Cirke labiau akcentuojamos atlikėjo asmeninės savybės: jūs naudojate tam tikrus objektus, kad atskirtumėte save nuo kitų.

Bauke Leviens: Tai taip pat yra savotiška sociologinė tradicija: cirke dažniau veikia „keistuolis“, vienišius, gyvenantis visuomenės paraštėse, darantis kažką keisto, neįprasto ar pavojingo. Bendruomenė ateina žiūrėti į šį individą.

Kur susitinka cirkas ir šokis, ir kuo jie skiriasi vienas nuo kito?

A. V.: Didžioji cirko problema yra ta, kad tik labai nedidelė jo aktorinio potencialo dalis yra ištyrinėta, ir yra dar daug dalykų, kuriuos reikia atrasti.

B. L.: Šokyje ryšys tarp kūno ir judesio arba judesio ir muzikos yra nuolat stumiamas į priekį. Tuo metu cirkas daugiau remiasi standartinių triukų idėja. Dėl to jūs susiduriate su nesikeičiančiu repertuaru. Atlikėjas nesunkiai gali grįžti prie įprastų triukų, kuriuos žiūrovai jau labai gerai atpažįsta.

A. V.: Jeigu atlieki triuką, negali aplink jį sukurti daug vadinimo, taip pat negali suteikti jam naujos ar kitokios prasmės. Tai susiję su charakteringu pavojumi: turi sukaupti visą savo dėmesį sėkmingam triuko atlikimui, turi būti visiškai į jį įsitraukęs, lieka labai nedaug vietos improvizacijai. Todėl triukas reiškia daugiau nei vien virtuoziškumą.

B. L.: Jei šokėjas pakelia ranką, tai kiekvieną kartą gali reikšti ką nors kita, bet cirko triukai yra taip stipriai nusistovėję, kad yra sunku ką nors už jų įžvelgti. Tradicinis cirko žiūrovas stebi reginį, tikėdamasis matyti virtuoziškumą. Ir visais devyniasdešimčia procentų to, kas sukuriama, siekiama tokius lūkesčius patenkinti.

Ar „Aneckxanderis“ bando kurti cirko kalbą, kuri laužytų šiuos stereotipus?

B. L.:  Manau, kad taip. Paprastai cirke jūs matote triuką, o mes norime parodyti jums už jo esantį žmogų.

A. V.: Mūsų iššūkis taip pat yra pritraukti naujojo cirko mėgėjus, kadangi nenorime jų prarasti. Taip pat norime pritraukti ir naujus žiūrovus. Mūsų tikslas yra šias dvi auditorijas susodinti kartu.

Alexanderi, šiame pasirodyme jūs išdidinate mažus savo kūno netobulumus. Ar šie netobolumai kada nors kėlė jums rūpesčių?

A.V.: Niekada nekompleksavau dėl savo kūno, jei to klausiate. (Juokiasi) Visuomet priėmiau jį tokį, koks yra. Tačiau paskutiniaisiais metais, studijuodami šokį, nuosekliai analizavome savo kūnų proporcijas ir būdus tyrinėti kūną šiuo aspektu. Tik tuomet suvokiau tam tikrus keistumus apie savąjį: mano liemuo kiek per didelis, lyginant jį su kojomis, mano kaklas per ilgas, mano dilbiai per platūs mano bicepsams. „Aneckxanderyje“ stengiuosi eiti anapus šių keistenybių, panaudoti jas kaip pranašumus ir parodyti, kad esu daugiau nei vien mano kūnas.

Tai labai jautru. Esi pažeidžiamas dėl to, kad netobulas, tačiau tai nesukuria barjero, greičiau pritraukia kito meilę ir šilumą.

„Aneckxanderyje“ menininkas scenoje evoliucionuoja iš kasdienio žmogaus - kostiumuoto vyro - į nuogą, šokantį kūną, susiduriantį su įvairias iššūkiais. Ką tokia evoliucija reiškia?

B. L.: Pastatymas prasideda tam tikroje „neutralioje žemėje“: matome normalų, niekuo neišsiskiriantį vyrą. Bėgant laikui, darome jį išskirtiniu, rodydami jo nuogumą, rodydami jo kūno netobulumus, o galiausiai tuos netobulumus išryškindami.

Kaip tai vyksta?

B. L.: Prie to kūno pridedami įvairūs objektai. Ne kokie įprasti cirko objektai, o greičiau kūno pratęsimai, protezai. Jie turi kompensuoti kūno pažeidžiamumą, tačiau kadangi vyras nuogas, jie tegali tą pažeidžiamumą išryškinti. Žmogus tris kartus šoka tą patį šokį, ir kaskart pridedamas tam tikras objektas. Po kurio laiko objektai padeda atlikti tai, ko pats vienas kūnas be jų negalėtų atlikti. Iš trukdžių šie objektai virsta instrumentais.

Kaip pasirinkote tuos objektus?

A. V.: Nėra tiek jau daug pasirinkimų. Jei nori prailginti savo kojas, netrukus imiesi aukštų pakulnių. Norėdamas prailginti savo rankas, atrandi bokso pirštines. Mes specialiai ieškojome tokių objektų, kurie ne tik prailgintų galūnes, tačiau taip pat turėtų įtakos judėjimo kokybei.

Pastatymą pavadinote tragiška autobiografija. Tragedija slypi kovoje tarp žmogaus ir jį supančių stipresnių jėgų, taip pat tai kova, kurią žmogui lemta pralaimėti. Kiek svarbus pastarasis aspektas?

B. L.: Mano supratimu, neįmanoma kova jau savaime yra integrali cirko dalis. Cirke menininkas pasmerktas siekti tikslo, kuris nuolat tolsta ir darosi nepasiekiamas. Pavyzdžiui, pusiausvyra - vienas didžiųjų cirko tikslų. Beviltiškos pastangos, nes toks dalykas kaip pusiausvyra neegzistuoja - geriausiu atveju galima pasiekti trumpą atokvėpį nuo pusiausvyros nebuvimo.  Iš tiesų, cirke neįmanoma laimėti. Negali nugalėti natūralių dėsnių, tokių kaip sunkio jėga. Gali tik stengtis - tam tikromis akimirkomis - nebūti tų dėsnių nugalėtas. Teatralizuotame cirke akcentuojamos tos trumpos „pergalės“ akimirkos.

„Aneckxanderyje“ stengiamės daryti būtent priešingai; parodome, kad bent jau nebuvome galutinai sužlugdyti. Rodome žmogų, kuris pakyla į kovą prieš savo ribotumą ir gamtos ribas. Manau, tai visiškai kitoks atspirties taškas.

A. V.: Daugelyje tradicinių cirko pasirodymų atlikėjai stengiasi kelti „superžmogaus“ kartelę, tačiau negali pritarti tokiam vaidmeniui, jei nori atliepti ir išreikšti šiuolaikinio žmogaus būseną. Triukų virtuoziškumas netinkamas žmonijos silpnumo, trapumo istorijai papasakoti. Tad vietoj triukų turi ieškoti naujos cirko kalbos.

Parengė Diana Gancevskaitė

Naujienos