Kovo 14 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriui Algirdui Pintukui sukanka 75-eri metai. Daugiau nei 50 iš jų – praleisti teatro scenoje, džiuginant žiūrovus ryškiais, linksmais ar graudžiais personažais. Energijos ir optimizmo aktorius nestokoja – valiūkiškai šypsodamas ir nepraleisdamas progos pajuokauti, kartoja: „kiek ten man? Vos virš trisdešimt!“
Ar jau nuo mažens svajojote tapti aktoriumi? Kas jus atvedė į teatrą?
Jau pradinėse klasėse jutau didžiulį norą dalyvauti įvairiuose klasės ir mokyklos renginiuose, vaidinimuose, skaitymuose. Man tai gerai sekėsi ir norėjosi būti pastebėtam mokinių tarpe. Kuo toliau, tuo labiau didėjo noras skaityti eilėraščius, vaidinti. Būdamas dešimtoje klasėje pats pradėjau vadovauti mokyklos dramos rateliui, o viename mano statytame spektaklyje vaidino net keli mokytojai. Baigdamas mokyklą jau žinojau, kur stosiu – ir iš pirmo karto įstojau į konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorinį kursą.
Kokios asmeninės savybės privalomos aktoriui?
Darbštumas, užsispyrimas siekiant užsibrėžto tikslo. Be abejo, reikia turėti ir dievulio dovanėlę.
Kas labiau motyvuoja – galimybė išreikšti, atskleisti save ar žiūrovų pagyros, dėmesys?
Viskas motyvuoja: ir galimybė pasireikšti, ir žiūrovų pagyros bei aplodismentai. Niekada nesutiksiu su tais aktoriais, kurie sako, kad jiems tai nesvarbu.
Kuo šiandieninis teatras skiriasi nuo teatro Jūsų karjeros pradžioje, prieš 50 metų?
Nuo studijų laikų mums buvo skiepijami Konstantino Stanislavskio vaidybos pagrindai, kai aktorius, kurdamas vaidmenį, turi įlįsti į kuriamo personažo kailį ir įsijausti esamose aplinkybėse. Pastaruoju metu atsirado įvairių teatro srovių, mokyklų. Labai jau populiaru pasidarė režisūrinė teatro mokykla, kai aktoriai turi paklusti tik įvairiems režisieriaus triukams ir užgaidoms. Talentingo režisieriaus rankose visa tai pasiteisina, bet dažnai būna atvirkščiai.
Esate sukūręs per 120 vaidmenų. Ar turite mėgstamiausią ar įsimintiniausią vaidmenį?
Mėgstamiausias ir mieliausias man siuvėjo Vinco vaidmuo spektaklyje „Amerika pirtyje“. Iki dabar jis mane lydi bemaž per visą aktoriaus karjerą. Žinoma, yra daug ir kitų man labai patikusių vaidmenų. Jų yra buvę ir komiškų, ir dramatiškų, bet užvis labiau man patinka vaidinti komedijose.
Vaidinote ir kine. Koks tai buvo potyris? Ar nepasigedote ryšio su žiūrovu, ką dažnai teigia kiti aktoriai?
Ir kine, ir televizijos serialuose. Kine visai kita vaidybos specifika. Kine galima tą pačią sceną kartoti kelis kartus, kol pavyksta, o teatre – nepakartosi. Dvi ar tris valandas viskas vyksta čia ir dabar. Spektaklyje aktorius gali įsijausti į vaidmenį ir nuosekliai jį vystyti iki pat pabaigos, jausdamas žiūrovų pulsą, o kine to nepadarysi. Teatre man geriau, bet ir kine ar serialuose įdomu. Jau kelintą vasarą parduodu vaidindamas televizijos serialuose – „Namai, kur širdis“, „Tobula kopija“, „Bruto ir Neto“, „Laisvės kaina“, ir tai dar ne visi išvardyti.
Kas Jums labiausiai padeda išeiti iš spektaklio, palikti vaidmenis už teatro durų, pailsėti?
Stanislavskis sakydavo: „išeidamas iš teatro, nepamiršk išlįsti iš vaidmens“. Kiekvienas aktorius savaip „išlenda“ iš vaidmenų, žinoma, priklauso ir nuo to, koks vaidmuo buvo suvaidintas. Na, bet gyventi personažo gyvenimą po spektaklio visą parą – būtų nenormalu.
Esate rengęs literatūrinius – muzikinius vakarus. Gal buvo kilę minčių visai mesti aktorystę ir užsiimti kuo nors kitu?
Esu ir vadovavęs kelioms teatro studijoms ir minėtuosius vakarus rengęs – lakstydavau iš repeticijų į užsiėmimus ir vėl į repeticijas. Jaunesnis buvau. Su programa „Lietuva – gimtasis kraštas“ dalyvavau Vokietijos lietuvių bendruomenės suvažiavime Kiolne. Įvairūs literatūriniai vakarai, skaitymai, kūrybiniai susitikimai glaudžiai siejasi su aktoryste ir aktoriui suteikia naujų potyrių. Minčių apie aktorystės metimą niekada neturėjau. Teatras sužavėjo mane nuo mokyklos suolo. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo pasirinkimu iki šiol.
Koks Jūsų didžiausias pasiekimas? Dėl ko labiausiai norėtumėte būti prisimintas?
Esu puikiai įvertintas įvairių visuomeninių, valstybinių institucijų, ir Kauno m. savivaldybė įteikė Jono Vileišio garbės medalį. Suvaidinęs esu gerokai virš šimto įvairių vaidmenų, su spektakliais išvažinėta visa Lietuva ir ne tik… Bet kai visai nepažįstami žmonės gatvėje sutikę šypsosi, sveikinasi, kai nuoširdžiai pasako komplimentą, kad puikiai vaidinau viename ar kitame spektaklyje – koks aktoriui begali būti didesnis pasiekimas?
