„Atviras ratas“ sostinėje atveria naują kultūrinę erdvę ir neria į eksperimentus

2018 01 05 menufaktura.lt
Jaukioje skliautuotoje patalpoje  savo idėjas augina teatro laboratorija „Atviras ratas“. Rengėjų archyvo nuotrauka
Jaukioje skliautuotoje patalpoje savo idėjas augina teatro laboratorija „Atviras ratas“. Rengėjų archyvo nuotrauka

aA

Ašmenos g. 8 - vilniečiams teatro mylėtojams gerai pažįstamas adresas: nedidelėje senamiesčio gatvėje ne vienerius metus įsikūrusi OKT studija, tačiau tik nedaugelis žino, jog aukštu žemiau jaukioje skliautuotoje patalpoje už uždarų durų savo idėjas augina teatro laboratorija „Atviras ratas“. Repetuojančius kūrėjus ir besiilsinčias dekoracijas iki šiol glaudusi studija pagaliau pribrendo pokyčiams - sausio pabaigoje „Atviras ratas“ ruošiasi atverti ją ne tik žiūrovams, bet ir kitiems menininkams, šitaip į Vilniaus kultūrinį gyvenimą įnešant naują nepriklausomą erdvę. Apie ją, o taip pat apie teatro laboratorijos artimiausius planus bei pokyčius daugiau pasakoja viena iš „Atviro rato“ kūrėjų, aktorė ir režisierė Ieva Stundžytė.

Kaip kilo mintis studijos erdvę prikelti naujam gyvenimui?

Studijos idėja yra labai sena - ją turėjome nuo pat įsikūrimo šiose patalpose 2010 metais. Dar tuomet norėjosi bandyti adaptuoti šią erdvę spektakliams, kad nereikėtų būti taip stipriai prisirišusiems prie Menų spaustuvės, bet studijos konstrukcija buvo - ir tebėra - sunkiai pritaikoma klasikiniams „Atviro rato“ spektakliams: patalpa pailga, skliautinė, žemomis lubomis, talpina ne daugiau šešiasdešimties žmonių. Nuo 2010 metų studijoje teparodėme vieną spektaklį vaikams „Senelės pasaka“, nes jis vienintelis tiko tokiai erdvei, o mintis pritaikyti ją plačiau visuomet kirbėjo, tačiau naudojome studiją tik repeticijoms ir dekoracijų laikymui. Buvo labai gaila matyti, kaip tokia vieta palengva tampa sandėliu.

Kas paskatino pokyčius?

Dabar, einant dvyliktiems „Atviro rato“ gyvavimo metams, pradėjome pamažu apvalyti savo mintis, supratome, jog reikia būti mažiau priklausomiems nuo svetimų erdvių, permąstėme spektaklius ir savo kaip teatro kryptį apskritai. Mūsų teatro laboratorija nuo pat pradžių buvo labai idėjiška, tačiau ilgainiui, kaip ir kiekvienam naujam nepriklausomam teatrui, tapo būtina išgyventi - „užsidirbti“ tiek savo žiūrovą, tiek finansinius resursus. Dėl to teko atidėti į šalį eksperimentus ir kurti spektaklius, galinčius rinkti dideles sales, pritraukti daugiau žiūrovų. Yra sakoma, jog naujas teatras gyvybingiausias būna penkerius metus, o maždaug septinti metai yra kritiniai. „Atviram ratui“ pavyko tą laiką išgyventi, ir tai, kad išsilaikėme, yra ne atsitiktinumo, o kolegų valios, pasišventimo ir kantrybės dėka. Labai norėjosi sulaukti pokyčių - tačiau kas gi kitas, jei ne mes patys, juos kuriame? Per paskutinius metus pasikeitė ir teatro struktūra, nebesinorėjo plaukti ant to paties plausto, o pasigaminti savo „laivelį“, nors ir nedidelį, bet galintį nuplukdyti iki labai įdomių dalykų. Vasarą praleidome rašydami paraišką Vilniaus miesto teatro vardui gauti - nors nesitikėjome, kad pavyks, nusprendėme surizikuoti ir investuoti savo laiką bei sveikatą. Kai mums pavyko, supratome, jog tos investicijos yra niekis palyginus su tuo, kokios veiklos galimybės atsiveria gavus Vilniaus miesto savivaldybės rėmimą.

Pirmieji žiūrovai jau turėjo progą apsižvalgyti jūsų studijoje - neseniai joje rodytas Justinos Smieliauskaitės ir Arno Danuso spektaklio „Žuvėdros dienoraščiai“ eskizas, surengtas Gabrieliaus Zapalskio solo koncertas. Kada ketinate naująją erdvę pristatyti platesnei publikai?

Erdvė turėtų pradėti funkcionuoti sausio gale. Norime ją atverti eksperimentiniams darbams, nebūtinai susijusiems su teatro sfera - tai galėtų būti ir skaitymai, parodos, filmų peržiūros. Planų vis daugėja, ir manau, kad atidarius studiją gandas apie ją pasklis ir jauni, nepriklausomi kūrėjai imsis iniciatyvos joje veikti. Dabar aš pati ieškausi žmonių, norinčių ten rengti savo pasirodymus - pradžioje bendraminčių žvalgomės artimesniame rate, bet viliuosi, jog su laiku bendradarbiavimas išsiplės. Mes, kaip Vilniaus miesto teatras, išsikėlėme uždavinį vykdyti platesnę veiklą, skėčio principu sudaryti sąlygas ir kitiems kūrėjams - tiems, kurie nelabai turi kur ir už ką rodytis. Tai bus drąsus, atviras ir stipriai eksperimentinis jų įsileidimas. Į tai dedu daug vilčių, nes manau, jog taip gali pasirodyti labai daug perspektyvių kūrėjų, kurių dabar nesimato; gali būti, jog dalis jų bando eiti į valstybinius teatrus, kitas labiau įpareigojančias, cenzūruojančias erdves, todėl tikiu, jog atsiras tokių, kuriems bus įdomi šita erdvė. Ji laisva nuo bet kokių ideologijų - neprimetinėsime, kas ir kaip turi atrodyti. Tai visų pirma susitarimo ir pasitikėjimo klausimas.

Pasidalinkite artimiausiais studijos planais.

Sausio 14 d. 20 val. 30 min.įvyks eksperimentas darbiniu pavadinimu „Sekta“. Tai bus toks keistas dalykėlis, kuriuo tikiuosi eksperimentiškai užbaigti, kas buvo anksčiau ir pradėti tai, ko galbūt nedrįsčiau rodyti klasikinėje erdvėje. Tai bus labai laisvas, pretenzijų neturintis renginys, tarsi „uždaras ratas“. Po to planuojame toliau rodyti „Žuvėdros dienoraščius“, taip pat laukia grupės „WhaleSounds“ koncertas ir jų spektaklis „DU TU“. Labai norisi studijos erdvę per pavasarį taip prisijaukinti, kad galėtume plėtoti veiklą ir vasarą. Šiltuoju metų laiku teatrai užsidaro, visi išeina atostogų, nieko nebevyksta, tad norisi savo duris atverti vakarais. Žiūrovai, liekantys Vilniuje ir niekur ilgam neišvykstantys iš miesto, ko gero, to pasiilgsta. Nesitikime, kad viskas pavyks iš karto, tačiau norisi šviežio oro. Juk ir į pirmuosius spektaklius nesusirinkdavo minios... Visa tai - įdirbio klausimas.

O ko žiūrovai iš „Atviro rato“ gali tikėtis už naujosios studijos ribų?

Sausio 13 dieną spektaklį „Lietaus žemė“ rodysime Keistuolių teatre - šią vietą pasirinkome neatsitiktinai, tikrai ne todėl, kad Keistuoliai yra mūsų teatrinis „brolis“. Spektaklio data ir tema pati padiktavo tokią istorinę vietą, Spaudos rūmus. Metų eigoje pristatysime ir rež. Justo Tertelio spektaklį „CV, arba Kas aš esu“, kurio eskizą parodėme praėjusių metų lapkritį. Planuojame ir „Atvirame rate“ retą dalyką - naują spektaklį vaikams; jų per visus gyvavimo metus teturėjome tris. Pati šiuo metu irgi turiu kelias idėjas, tačiau dar kiek anksti apie tai kalbėti. Vieną iš jų brandinu jau senokai, jos darbinis pavadinimas - „Gedulas mums tinka“. Tai turėtų būti labai nekomercinis darbas. Kartais, rodos, lyg ir norėtųsi sukurti spektaklį, su kuriuo galėtume lengvai važinėti po Lietuvą ir visus linksminti, bet kažkaip nelinksma. (juokiasi) Taip pat nesinori pamiršti ir paauglių, kurie vienaip ar kitaip yra mūsų pagrindinė auditorija. Norisi šią nišą užpildyti, sukurti tai, kas jiems būtų aktualu. Dabar tokie tiksliniai spektakliai yra du - „Brangioji mokytoja“ ir, kaip bebūtų keista, mano režisuotas „identify“. Visuomet maniau, kad šis spektaklis kalba apie problemas, aktualiausias mano kartai - trisdešimtmečiams, tačiau pastebėjome, kad jis labai „kabina“ jaunus žmones. Kai paskutinįsyk rodėme „identify“ Kaune, didelė dalis publikos buvo mokytojai, kurie dabar laukia, kol galės atsivesti ir savo mokinius. Kažkuria prasme tai nėra keista - kiek atsimenu save paauglystėje, man irgi buvo svarbūs tokie klausimai, ir jei teatre tuo metu būtų rodyta kažkas panašaus, tikrai būčiau ėjusi.

Ačiū už pokalbį!

Parengė Agnė Vidugirytė

Naujienos