Lietuvos rusų dramos teatro aktorė Lilija Mračko palieka teatrą po daugiau kaip pusės amžiaus kūrybinio darbo. Lapkričio 30 d. Lilija Mračko vaidins Žaną Fižak spektaklyje „Sveiki, emigrantai! (Squat)“, kuris bus rodomas paskutinį kartą.
Kokios nuotaikos atsisveikinate su scena ir savo žiūrovais?
Nugyvenau audringą ir puikų aktorės gyvenimą, kūrybiškai esu nepaprastai patenkinta. Sukūriau daugiau kaip šešias dešimtis pagrindinių vaidmenų, iš viso vaidinau beveik dviejuose šimtuose skirtingų spektaklių. Nesijaučiu, kad ko nors nebūčiau suvaidinusi. Esu visiškai patenkinta savo kūrybine dalia.
Baigusi tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurioje mūsų kursui vadovavo garsus režisierius ir talentingas pedagogas Leonidas Lurje, tuoj pat patekau į keletą Rusų dramos teatro spektaklių, man iškart davė vaidmenų – vaidinome po dvidešimt aštuonis spektaklius per mėnesį – beveik kasdien! Tai neįsivaizduojama dabar. Esu nepaprastai dėkinga savo mokytojui Lurje už tai, kad jis išugdė mane kaip aktorę.
Per savo gyvenimą buvau apdovanota populiarumu ir iš savo aktorinio likimo gavau viską, ko tik galėjau tikėtis. Todėl nuo scenos nueinu lengva širdimi ir su šviesiomis mintimis.
Jūsų kūrybinėje biografijoje – daugybė pagrindinių vaidmenų klasikinės ir šiuolaikinės dramaturgijos veikaluose. Kurie iš jų artimiausi Jūsų širdžiai?
Buvau puiki Amelija spektaklyje „Plėšikai“ pagal Friedrichą Schillerį. Nepaprastai pavykęs darbas buvo spektaklyje „Skrendant virš gegutės lizdo“, kur vaidinau pasibjaurėtiną medicinos seserį. Nuostabūs buvo ir „Nakties žaidimai“ su mano sukurtu pagrindiniu Silinos vaidmeniu. Vaidmenų sąrašas tikrai milžiniškas ir kiekvienas turi savo istoriją. Matote, visus savo personažus vaidinau su malonumu. Kitas aktores spektakliuose pakeisdavau irgi labai lengvai ir greitai, puikiai įsimindavau tekstą, viskas lengvai ėjosi.
Kad žinotumėte, kaip man patiko, kai mudu su Volodia Jefremovu buvome pastebėti spektaklyje „Pasimatymas Sanlise“! Mes tuomet vaidinome du senus aktorius, kurie visą laiką tampo lagaminuose savo teatrinius kostiumus, laukdami, kada gi juos pakvies kur nors vaidinti, ir vis nesulaukia… (juokiasi)
Dirbote su daugeliu Vilniuje kūrusių garsių režisierių, atstovavusių įvairioms kartoms.
Prisimenu visą kaleidoskopą režisierių, juos vis lyginu. Antai garsusis Romanas Viktiukas labai moka dirbti su aktoriais. Jo spektaklyje „Valentinas ir Valentina“ mano vaidmuo epizodinis, tačiau pelnė geriausio moters vaidmens titulą, o mano kolegų Vladimiro Jefremovo ir Michailo Jevdokimovo darbai pripažinti geriausiais vyriškais vaidmenimis. Kitas režisierius Dmitrijus Černiakovas, kurio vardas dabar skamba visame pasaulyje, 1994 m. pas mus statė jau minėtą spektaklį „Pasimatymas Sanlise“, kuriame aš vaidinau madam Montalambrioz. Šis režisierius dirba atskirai su kiekvienu aktoriumi.
Režisūrine prasme kiekvienam aktoriui reikia savito priėjimo. Vienam visai nereikia, kad režisierius jam viską nurodinėtų, o aš asmeniškai esu kuo tikriausia atlikėja. Jei darbo procese su režisierium daugmaž susipažinau, tikrai padarysiu viską, bet jam teks man paaiškinti, ką turiu daryti. Jei žmogus reikalauja nepaaiškindamas, jis ne režisierius, o statytojas. Černiakovas viską darė pats – nuo kostiumų siuvimo iki scenografijos ir vaidmenų kūrimo – buvo atsakingas už spektaklio visumą.
Ir štai išeidavo spektaklis… Anksčiau išleidus spektaklį, teatro kritikai surengdavo pokalbius su mumis. Pamenu, sėdėdavo režisierius, atlikėjai, ir tai būdavo labai įdomu, nes kritikai juk profesionalai. Jei jie užsipuldavo aktorius, režisierius visada gindavo artistus.
Jūs filmavotės ir kine?
Taip, gaudavau vaidmenų ir kine. Anksčiau būdavo aktoriniai amplua, aš buvau koketės tipo. Filmavausi ir vokiečių kine, vaidinau ten tokią uniformuotą bestiją, o kitame filme buvau lengvo elgesio oficiantė… Žinoma, buvo ir gilių, rimtų vaidmenų.
Ar kada nors pagalvodavote, kad galėjote nebūti aktore?
Jei būtų galimybė viską pradėti nuo pradžių, būtinai vėl tapčiau aktore. Baigusios mokyklą, mudvi su seseria stojome į tuometinį Pedagoginį institutą, bet likus vos vienam stojamajam egzaminui, instituto rektorius bėgo laiptais bandydamas mane sulaikyti, o aš bėgau ir galvojau: Dieve gelbėk, kad tenai nepakliūčiau!
Aš jau nuo mokyklos suolo dalyvaudavau visuose spektakliuose, ieškojau dramos būrelių. Tuomet buvo garsus geležinkeliečių klubas, tai aš ir ten nulėkiau… Nors ir pavėlavau laikyti stojamuosius egzaminus konservatorijoje, tačiau įstojau kitais metais, ir mane iškart pastebėjo tuometinis Rusų dramos teatro direktorius, taip pat nuostabus aktorius Artiomas Inozemcevas, kuris ėmėsi mane globoti ir vaidino su manimi daugelyje spektaklių.
Į Rusų dramos teatrą ateina talentingi naujosios kartos aktoriai. Ko jiems palinkėtumėte?
Jauniems kolegoms linkiu dirbti su malonumu, nekreipti į nieką dėmesio, nesivelti į jokius pykčius, nes neveltui aktorių kolektyvus vadina „gyvatynais“. Tikrai mes labai priklausomi – šiandien tu patinki, rytoj nepatinki, jai davė vaidmenį, o man nedavė, nors aš geriau suvaidinčiau… Savo sprandu išbandžiau labai daug, todėl patariu visiems – susitelkite tik į darbą ir nelipkite per savo bendradarbių galvas, jokiu būdu.
…
Lilija Mračko (g.1941) 1964 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Lietuvos rusų dramos teatre aktorė sukurti svarbiausi vaidmenys:
Ieva – B. Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, rež. A. Inozemcev, 1963;
Dina – M. Roščino „Valentinas ir Valentina“, rež. R. Viktiuk, 1971 – pripažinta geriausiu moters vaidmeniu;
Amalija – F. Schillerio „Plėšikai“, rež. D. Štainkė, 1973;
Nina Korinkina – A. Ostrovskio „Be kaltės kalti“, rež. I. Petrov, 1973;
Romelija Montigo – J. Broškevičiaus „Senovinės kronikos receptas“, rež. A. Lapėnas, 1977;
Silina – D. Merežkos „Nakties žaidimai“, rež. S. Losev, 1981;
Seselė Ratšed – D. Wassermano „Skrendant virš gegutės lizdo“ pagal K. Kesey, rež. V. Griško, 1984;
Madam Montalambrioz – J. Anouilho „Pasimatymas Sanlise“, rež. D. Černiakov, 1994;
Ponia de Sotanvil – Moliere´o „Žoržas Dandenas, arba Apkvailintas vyras“, rež. J. Popov, 1998;
Ustinija Naumovna – A. Ostrovskio „Savi žmonės – atsiskaitysime !“, rež. V. Tertelis, 2002;
Žana Fižak – J. M. Chevreto „Sveiki, emigrantai! (Squat)”, rež. M. Poliščiuk, 2005;
Ana Pavlovna – L. Tolstojaus „Gyvasis negyvėlis”, rež. E. Mitnickij, 2006;
Senelė – J. Švarco „Sniego karalienė”, rež. A. Ščiuckij, 2008;
Ketvirtoji dukra – A. Gribojedovo „Vargas dėl proto”, rež. J. Vaitkus, 2009;
Dunia Šustrova – A. Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus”, rež. J. Vaitkus, 2012;
Dama – A. Puškino „Eugenijus Oneginas”, rež. J. Vaitkus, 2013;
Moteris – V. Gavrilino „Rusiškas sąsiuvinis”, rež. O. Lapina; 2015;
Vyresnė gražuolė – Nizami Gandževi „Septynios gražuolės”, rež. J.Vaitkus, 2015.
Už nuopelnus teatro menui Lilija Mračko apdovanota Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, Kultūros ministerijos, Teatro sąjungos pagyrimo raštais.
