„Ledo vaikai“ Maskvoje

Daiva Šabasevičienė 2017 11 13 menufaktura.lt
Birutė Mar spektaklyje „Ledo vaikai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Birutė Mar spektaklyje „Ledo vaikai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Ledo vaikai“ tik ką grįžo iš Maskvoje tebesitęsiančio festivalio „Stanislavskio sezonas“. Šiame tryliktą kartą vykstančiame tarptautiniame festivalyje lapkričio 8 - gruodžio 10 dienomis rodomi Rusijos režisierių Henrietos Janovskajos, Kamos Ginko, Jurijaus Butusovo, Sergejaus Ženovačo, Dmitrijaus Krymovo spektakliai bei trys kūriniai iš Lietuvos, Ispanijos ir Vokietijos. Festivalio organizatoriai nusprendė festivalį atidaryti Birutės Mar spektakliu „Ledo vaikai“, nes festivalio temą padiktavo Stanislovo žodžiai: „Žmogus bet kurioje gyvenimo situacijoje neturi prarasti žmogiškumo“. „Ledo vaikai“, suvaidinti du kartus, tapo pagrindiniu šio festivalio simboliu.

Kurdama pjesę, Birutė Mar rėmėsi ne tik tėvų atsiminimais - spektaklyje yra daug ištraukų iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Rusų inteligentija taip pat išgyveno didžiulius trėmimus, todėl spektaklio kelionė į Maskvą tapo tiek pat jaudinančiu įvykiu, kaip ir pirmieji parodymai Vilniuje, kuomet dar buvo gyva Birutės Mar mama, nes jos dienoraščiai - pagrindinis emocinis kūrinio ramstis.

Kaip „Ledo vaikai“ buvo priimti ir suprasti Maskvoje, pasakoja Birutė Mar.

Tik ką grįžai iš Maskvos. Jaudinomės išlydėdami Tave į įvairių įvykių pritvinkusią Rusijos sostinę. Ką pati jutai, ką išgyvenai? Ir svarbiausia, kaip Tave priėmė?

Išties tai ypatinga kelionė. „Ledo vaikai“ Maskvoje - vos ne spalio revoliucijos 100-jų metinių dieną! (festivalio atidarymas ir mūsų spektaklis Maskvoje įvyko lapkričio 8-tą). Kai spektaklio išvakarėse atskridome į Maskvą ir važiavome mašina iš oro uosto į miesto centrą, per radijo žinias pranešinėjo, jog prie Kremliaus vyksta spalio revoliucijos šimtmečiui skirta demonstracija, jos dalyviai neša Lenino, Stalino, Che Guevaros portretus. O rytoj - mūsų „Ledo vaikai“. Prieš spektaklį širdis daužėsi stipriai. O dar į grimo kambarį dėl interviu atėjo rusų TV kanalo „Kultūra“ žurnalistai. Nerimavau dėl jų klausimų, galvojau, kaip visa tai bus sumontuota? Tačiau jie buvo supratingi ir geranoriški. TV „Kultūros“ kanalas kitą dieną „Naujienose“ parodė puikų reportažą apie „Ledo vaikus“ Maskvoje - pristatė ir Lietuvos bei Rusijos tremties faktus, ir spektaklį. Labai svarbu, kad televizija priminė tai visos Rusijos žiūrovams. O prasidėjus spektakliui širdis po truputį rimo. Pilna žiūrovų salė nuščiuvusi sekė spektaklį. Po dešimties minučių mačiau, kaip vienas po kito traukiasi nosinaites ir šluostosi ašaras: žiūrovų reakcija buvo kaip ir Lietuvoje. Ir kitą dieną (Maskvoje vaidinau du spektaklius) - pilnutėlė žiūrovų salė, žmonių padėkos, šūksniai „bravo“ ir nuoširdus dėkingumas. Negaliu iki šiol patikėti.

 Kas Tave pakvietė į šį festivalį, kas pastebėjo?

Spektaklį „Ledo vaikai“ pasirinko Maskvos teatro festivalio „Stanislavskio sezonas“ organizatoriai. Jo vadovė Zeinab Seid-Zade be galo myli lietuvių teatrą, yra atvežusi į Maskvą ne vieną Eimunto Nekrošiaus spektaklį. Ji pati gimusi tremtyje, todėl pamačius spektaklio „Ledo vaikai“ įrašą, nesuabejojo dėl jo pakvietimo. Be to, nusprendė, kad būtent juo reikia atidaryti festivalį. Kai atsisveikinant jai padėkojau už drąsą pristatyti tokį spektaklį Maskvoje (iki šiol jis buvo rodomas tik lietuviams), ji atsakė: „Rusijoje šį spektaklį rodyti labai svarbu. Po šio festivalio jūs važiuosite su juo visur, pamatysite. „Ledo vaikus“ turi matyti visame pasaulyje“. Tai - be galo didelis komplimentas ir pripažinimas. 

Kokie žmonės lankėsi Tavo spektaklyje? Ar vyko susitikimai? Ar sulaukei momentinės reakcijos?

Kadangi Maskvos kultūriniame gyvenime tai svarbus teatro festivalis, publika, neabejoju, atidarymo dieną buvo didele dalimi buvo „teatrinė“. Po spektaklio priėjo ir dėkojo Jevgenijaus Vachtangovo teatro aktoriai, teatro kritikai, žiūrovai. Rusijoje jie emocionalūs, nebijo ateiti į grimo kambarį. Nepažįstami žmonės, atėję po spektaklio, ėmė pasakoti savąsias tremties istorijas, norėjo apsikabinti, verkė. Be galo jautru. Kitą dieną gavau ir laiškų, žinučių facebooke. Vienas iš jų jaunos merginos: „<...> Spektaklį išgyvenau kartu su jumis ir išėjau iš salės kitu žmogumi. Spektaklio tema sudėtinga, bet tokia reikalinga. Mes, ateinančios kartos, privalome žinoti KAIP visa tai buvo. Kaip žmonės tokiose nežmoniškose sąlygose galėjo išlikti žmonėmis <...>“. Ypač brangu, kai tokius žodžius parašo Rusijos jaunos kartos žmogus. Labai svarbus buvo ir Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Remigijaus Motuzos apsilankymas spektaklyje. Po spektaklio išėjęs į sceną, jis pasveikino žiūrovus ir festivalį, padėkojo už garbę Lietuvai jį atidarant ir priminė, jog neseniai Maskvoje buvo atidengtas paminklas Stalino aukoms atminti, kurių Rusijoje, kaip oficialiai skelbiama, buvo apie 12 milijonų!

Kuria kalba vaidinai? Ar sunku buvo tarti tokias pjesės frazes, kaip „jūsų tankai traiškė mano kraštą, bet manęs jie nesutraiškys“? Ar galvojai apie pjesės kupiūras, vykdama į Maskvą?

Spektaklį vaidinau lietuvių kalba su rusiškais titrais. Tik pradžioje ir pabaigoje, kai pasakoju apie save ir savo šeimą, kalbėjau rusiškai. Kupiūrų nedariau, tik pakeičiau kai kuriuos žodžius. Pavyzdžiui, „rusų kareivis“ į „sovietų kareivis“. Kai kurias frazes ištarti buvo išties nelengva, nenorėjau, kad žiūrovai jas priimtų kaip kaltinimą, todėl jų neakcentavau, tariau tyliau, susitelkusi į vidinį skausmą. Tarkim, frazę „Jums čia, kaip pavojingiems, gyventi negalima, - veš ten, kur įsakys Maskva!“ Sulaukus žiūrovų palaikymo, per antrąjį spektaklį jau įsidrąsinau. Supratau, kad emociškai žiūrovus tai veikė dar stipriau. O spektaklio pradžioje pasakiau keletą sakinių ir apie XX amžiaus pradžioje daugybę ištremtų rusų inteligentų, poetų, teatro žmonių...      

Ar ketini tęsti šią temą, kuri yra „nepatogi“ net ir mūsų mylimoje Lietuvoje?

Taip, ketinu tęsti. Pirmiausia su „Ledo vaikais“. Reakcija Maskvoje parodė, kad šis spektaklis turi keliauti už Lietuvos ribų, jį labai svarbu parodyti Ukrainoje, Baltijos šalyse, Europoje. Pasak teatro festivalio vadovės Zeinab Seid-Zade, „Rusijos jaunoji karta turi tai pamatyti scenoje ir išjausti, - kad tai daugiau niekada nepasikartotų“.

Stebina, kad Lietuvoje irgi tarsi bijoma kalbėti šia tema, kad kažko neįžeistum, nesupykdytum. Tai gilūs pasąmoninai dalykai. Kai kalbi primityviai, labai lengva sukelti skandalą, sumaištį, priešpriešą. Bet meno kalba subtilesnė, gilesnė ir labiau paveiki.

Manau, ateis laikas mano mamos palikimo studijoms. Ji Nepriklausomybės metais yra surinkusi daugybę medžiagos apie Lietuvos partizanus, apie tremties bylas. Yra ir daugybė jos laiškų, dokumentų. Jaučiu vidinę būtinybę ir džiaugsmą tęsti mamos darbus savo kūrybos kalba.

Festivalio spektakliai vyksta trijų skirtingų teatrų erdvėse. „Ledo vaikai“ buvo vaidinami Jevgenijaus Vachtangovo teatre, kuriam šiuo metu vadovauja Rimas Tuminas. Tai naujai pastatyta erdvė. Kuo ypatingas šis teatras? Ar juntama Rimo Tumino ranka?

Labai gaila, kad festivalio atidarymo metu Rimas Tuminas buvo Peterburge. Ten vyko jo spektaklių festivalis. Tačiau Tumino ranka ir širdis juntama labai stipriai. Net teatro budintis su mumis sveikinosi lietuviškai, teatre jaučiasi ypatinga pagarba Lietuvai, o taip pat disciplina, teatro gyvybė, pagarba aktoriams. Koridoriuose - Vachtangovo spektaklių nuotraukos, „gyvas“ ir teatro tarnybinis bufetas, kuriame taip gera susitikti ir išgirsti komplimentus iš Rusijos teatro „žvaigždžių“. Visi jie be galo įsimylėję Tuminą ir tiki jo teatru. Žinomas Rusijos aktorius Jevgenijus Kniazevas prie arbatos puodelio paironizavo: „Mūsų teatras labai konservatyvus, tradicinis - neįsileidžia jokių nuogybių, keiksmų, ir tai puiku, toks jis ir bus!“. Išties, Vachtangovo teatro aktoriai be galo tiki jautria ir subtilia Rimo Tumino teatrine kalba.

Kokia šiandieninė Maskva?

Didelė ir visokia. Maskvoje teko pasivaikščioti tik pusdienį, nueiti į centrinį knygyną „Dom knigi“. Ten praleidau apie trejetą valandų. Kokia neįtikėtina gausybė leidinių, knygų! Ir Senasis Arbatas gyvas: pilnas gatvės muzikantų, turistų, dailininkų, antikvariatų ir jaukių kavinių. Štai vienos jų reklama gatvėje: „Karšta skani kava“ ir rodyklė į kavinę, „Šaltas žiaurus pasaulis“ - ir rodyklė į miestą.

Pabaigai noriu pacituoti garsaus rusų teatrologo, šekspyrologo, festivalio meno vadovo Aleksejaus Bartoševičiaus mintis, kurios buvo išspausdintos festivalio bukleto įžangoje: „Spektaklis „Ledo vaikai“ skirtas mūsų bendros tragedijos laikams. Kai spektaklyje kalbama apie stalinistinių laikų kraupią kroniką, visada kyla emocinio pertekliaus pavojus, ypač tiesioginės apeliacijos į salės atjautą. Bet Birutė Mar pasirinko kitą kelią: dokumento veiksmingumas sujungtas su beveik atsieta intonacija. Ir tai suteikia maksimaliai stiprų įspūdį! Medžiaga, labai svarbi ir mums, Maskvos šiandieniams žiūrovams, spektaklyje sujungta su savo santūrumu pavyzdingai tiksliu teatriniu skoniu“.

Naujienos