Dvasiniai režisieriaus Kirilo Glušajevo reikalai

Ingrida Ragelskienė 2017 10 20 menufaktura.lt
Kirilas Glušajevas. OKT archyvo nuotrauka
Kirilas Glušajevas. OKT archyvo nuotrauka

aA

Spalio 20, 21 dienomis Vilniaus mažajame teatre režisierius Kirilas Glušajevas pristato savo premjerinį spektaklį „Dvasiniai reikalai“ pagal Ingmaro Bergmano scenarijų. Šiame valandos trukmės monospektaklyje - išpažintyje vaidins Vilniaus mažojo teatro aktorė Gintarė Latvėnaitė.

2018 metais pasaulyje bus minimos Ingmaro Bergmano šimtosios gimimo metinės. Kas Jums, Kirilai, labiausiai imponuoja didžiojo švedo kūryboje?

Pats Bergmanas yra teigęs, kad didžioji dalis jo kūrybos įkvėpimo semiasi iš gyvenimiškos patirties, kuri labai retai kada yra pagrindžiama sveiko proto arba racionalumo dėsniais. Todėl ir jo kūrinys, kurį pasirinkau, - 1972 metais sukurtas scenarijus „Dvasiniai reikalai“, įtraukia begalėmis klausimų, paradoksų, netikėtumų, keistų tiesų, kurias Bergmanas atranda vienos moters charakteryje, jos likime. Tai Viktorijos Egerman, moters, kuri niekada neegzistavo, dienoraščio ištrauka.

Autorius nesukūrė herojės iki galo. Tik paliko jos dienoraštį. Kokia ji buvo Bergmano vaizduotėje, nežinome. Tai Bergmanas padarė sąmoningai. Viktorija yra „nebaigta“ - iki galo neatskleista. Tuo ji mums visiems labai artima. Ar gi galima mums atskleisti mus pačius? Tai ir yra neišpildoma gyvenimo siekiamybė.

„Dvasiniai reikalai“ užbaigia savitą Jūsų spektaklių trilogiją dedikuotą moters charakterio paslaptingumui (spektakliai „Motina (Vasa Železnova)“, „Terapijos“). Kuo išskirtinė „Dvasinių reikalų“ herojė Viktorija? 

Nors kūrinio pabaigoje Viktorija sako, kad jos vardas jai nebetinka, Bergmanas sužaidžia įdomų žaidimą: Viktorija, kaip moteris, vis dėlto pasiekia pergalę. Kaip sunku bebūtų, koks apsimestinis gyvenimas bebūtų, kiek gyvenimas reikalautų keisti ir prisitaikyti, veikti kaip chameleonui, kiek bereikalautų gyvenimas elgtis kaip prostitutei, galų gale ji vis tiek pasidaro taip, kaip jai yra gerai, nesvarbu, kur tai būtų - ar tai būtų psichiatrinė ligoninė, ar kita vieta. Man atrodo, kad mes pritariame autoriui, nes jis šiuo kūriniu tarsi skelbia odę moters gyvybingumui, išradingumui, kurį kartais galime palaikyti beprotiškumu, suprasti kaip neadekvatų elgesį. Bet taip yra tik mūsų, stebėtojų iš išorės, požiūriu. Kaip yra pačios moters viduje, mes nežinome.

Vyrų akimis žiūrint, Viktorija yra beprotė. Bet pažvelgus į ją iš pasąmonės, intuicijos lauko, iš pasaulio kaip atsitiktinumų tinklo požiūrio, ji bet kokiu atveju yra nugalėtoja, todėl kad jos prisitaikymai ir veiksmai, nepriklausomai nuo kainos, atveda ten, kur jai gerai, kur ji gali gyventi savo vizijose ir fantazijose. Nes Viktoriją supantis pasaulis, visuomenė, šeiminis gyvenimas yra tuštuma.

Kodėl šį vaidmenį skyrėte Vilniaus mažojo teatro aktorei ir savo žmonai Gintarei Latvėnaitei? Kiek Jums buvo svarbus anksčiau Gintarės sukurtų vaidmenų kontekstas?

Gintarė ir pasiūlė man šią medžiagą. Jos temperamentas, gajumas, gyvenimiška patirtis puikiai tinka šiam vaidmeniui. Taip pat - ir moteriškas chameleoniškumas, gebėjimas keisti kaukes tiek teatre, tiek gyvenime už teatro ribų. Visi vaidmenys, kuriuos Gintarė kūrė ligi šiol, nereikalavo tokio perspektyvos pojūčio. Tai jos pirmas monospektaklis. Valandą laiko - akis į akį su žiūrovais. Pjesė nėra tradicinė - tai veikiau kino scenarijaus, novelės ir pjesės mišinys. Gintarė labai valinga - tai labai svarbu šiuo atveju. Aš pats monospektaklio kūrimo patirties neturėjau. Bet kaip poezijos skaitovas puikiai žinau, ką reiškia būti akis į akį su publika. Teksto pagalba kuri ir provokuoji žiūrovų vaizduotę. Tai - sunkiausia.

Kiek svarbūs Jūsų spektaklyje bendradarbiavimas su videomenininku Miku Žukausku ir kompozitoriumi Tomu Stirna?

Išraiškingų mizanscenų nebus. Aktorė ir kėdė. Pati medžiaga diktuoja tai, kad buitiškai atkurti visų veiksmo vietų neįmanoma. Bergmano pasiūlymą „turėti“ aktorės veidą porą valandų ekrane pritaikėme scenai. Aktorė statiška. Jos sąmonė - it kaleidoskopo detalės. Jas sujungti padeda vaizdas. Bergmanas žinomas kaip kino režisierius - čia tos sąsajos. Mikas - kino dokumentikos pasaulio atstovas. Su Tomu kuriame ne pirmą spektaklį. Nuo „Terapijų“ žinojau, kad ji kviesiu šiam spektakliui.

Kas Jus įkvepia šiuolaikiniame teatre?

Stengiuosi daug kuo domėtis. Domėtis - tai reiškia pažinti ir suprasti. Akivaizdu, kad teatrai jau kelerius metus  ieško naujų komunikacijos formų su žiūrovais: pasitelkiamos medijos, interaktyvas, imersinio teatro priemonės. Daug kalbama apie performatyvumą. Toks įspūdis, kad Lietuvos teatrai stengiasi kompensuoti tai, kas Vakarų teatre jau įvyko. Vejamės... Teatro istorija tuos dalykus jau žino.

Aš neieškau naujų formų. Atsispiriu nuo teksto. Kol nesubūriau savo dramaturgų komandos, man tekstas yra svarbus. Ne tiek kaip literatūros kūrinys, o kaip užfiksuota „kalbos atkarpa“. Kalbos galimybės, jos poveikis dar nėra iki galo suvoktas ir ištirtas. Man tai labai asmeniška sritis.

Šiuo laikotarpiu man įdomesni tie siužetai, kurie yra idėjų ir minčių siužetai. Patirtis, kuri slepiasi už siužeto ir žodžių. Stengiuosi būti „naratyviškas“ - kalbėti istorijomis. Dominuojant technologijoms ir technokratiniam mąstymui, auga poreikis komunikacijai. Vis paklausesni tampa derybininkai, psichiatrai, psichologai, kurie moka klausytis ir įtaigiai kalbėti.

Grįžtant prie premjeros - Viktorija yra psichiatrinės ligoninės pacientė. Pati ligoninė nėra įdomi. Ligos nevaidiname. Įdomesnis paradoksas, kurio išraiška - kalba. Kalba formuoja žmogaus vidinį pasaulį. Nuo to, kaip jūs kalbate, priklauso jūsų vidinio pasaulio sandara. Šiuo atveju įdomu per kalbą tyrinėti elgesį. Konsultavomės su profesionaliomis psichoterapeutėmis, kurios praktikuoja egzistencinę psichoterapiją. Konsultacijos leido pasitikrinti, sukėlė profesinių refleksijų.

Naujienos