„REIKALAI“: kiekvienas esame išnaudojamas mokslininkas

2017 05 31 menufaktura.lt
Režisierius ir aktorius Paulius Markevičius. Tomo Tereko nuotrauka
Režisierius ir aktorius Paulius Markevičius. Tomo Tereko nuotrauka

Birželio mėnesį Meno ir mokslo laboratorijos komanda pakvies į antrąją šio sezono premjerą - meno ir mokslo spektaklį „REIKALAI“. Kuriant spektaklį tęsiamas bendradarbiavimas su jaunosios kartos režisieriumi Pauliumi Markevičiumi. Su juo kalbame apie nuveiktus besibaigiančio teatro sezono darbus bei „REIKALŲ“ premjerą.

Šį sezoną debiutavai Nacionaliniame dramos teatre su spektakliu „Kuprelis“. Su Meno ir mokslo laboratorija pristatei spektaklį „DALYKAI“. Taip pat vaidinai savo režisuotame monospektaklyje “alberai, wru?“. „REIKALAI“ - tavo, kaip teatro režisieriaus, ketvirtoji šio sezono premjera.

Labai džiaugiuosi, kad šis sezonas toks darbingas, ir esu labai dėkingas žmonėms, kurie prisidėjo prie šių spektaklių atsiradimo. Žinoma, tai pareikalavo labai daug jėgų, bet įdėtas darbas, fizinės ir emocinės investicijos sugrįžta žiūrovu rodomu dėmesiu, jų apsilankymais spektakliuose ir atsiliepimais.

Spalio mėnesį pristatytas „Kuprelis“ tapo premjerų maratono startu. Dirbti su šiuo Igno Šeiniaus kūriniu inspiravo pagrindinį vaidmenį atliekantis Arūnas Vozbutas. Šį mūsų bendrą darbą labai vertinu pirmiausia dėl komandos - tai mano pirmasis procesas, kuriame dirbu su vyresnės nei savo kartos aktoriais - Arūnu Vozbutu ir Jurga Kalvaityte. Susitikimas su jais buvo išskirtinė galimybė ne tik išbandyti savo jėgas, pildyti sprendimus ir mintis, bet taip pat ir semtis patirties iš daug patyrusių aktorių. Žinoma, užduotis į sceną perkelti lietuvių literatūros kūrinį man buvo ypatinga. Juolab, kad šį kūrinį žino daugelis, tad jaučiau lengvą atsakomybę, bet ji tikrai nevaržė proceso, veikiau stiprino ir kėlė tikėjimą ieškoti savito „Kuprelio“. Mūsų sukurtasis - tai spektaklis apie žmogaus atskirtį, išstūmimą iš visuomenės dėl jam primetamų ar „priaugintų“ išorės nuostatų, apie greitą teisimą ir nusistatymą sprendžiant apie knygą iš jos viršelio, apie stiprybę, kurios įkvėptas žmogus renkasi atrasti grožį skirtumuose; apie meilę, kuri pakelia pavargusius ir ištiesina sulinkusius.

Po mėnesio sekė „DALYKŲ“ premjera. Šis darbas visiškai kitoks. Vietoj pjesės skaitymo, nuo ko paprastai prasideda spektaklių repeticijos, su kūrybine grupe lankėme fizikos paskaitas, kuriomis remiantis ir buvo sukurtas šis spektaklis. Nors kurdami spektaklį gilinomės į sunkiasvores temas: dalelių dualumą, kvantinius neapibrėžtumus, laiko ir erdvės priklausomybes, tačiau šis spektaklis - tarsi pozityvios energijos piliulė teatro scenoje. Šiame spektaklyje aktoriai turi daug erdvės dūkti, žaisti, būti nesvarumo būsenoje ir manau, jog tokia gyva energija įtraukia ir žiūrovą. Taip pat džiaugiuosi šio spektaklio daugiapusiškumu - jis gali būti įdomus ir fizikos žinovams, ir pradedantiesiems, ir visai nesidomintiems fizikos reiškiniais ir mokslu.

Apie įvairias struktūras ir sistemas bei tarp jų girnų pakliuvusį žmogų ir jo niekam nerūpinčią kančią - trečioji šių metų premjera „alberai, wru?“. Šis spektaklis kurtas remiantis Albero Kamiu biografijos motyvais. Jame jaučiausi užsikrovęs sudėtingą užduotį - tai pirmasis mano kurtas monospektaklis, prie kurio proceso dirbau veik visiškai vienas. Kurdamas šį spektaklį, išmokau džiaugtis vienatve. Jame daug kalbama apie laikinumą, absurdą, mirtį ir atgimimą - tad džiaugiuosi nejučiomis atsakęs į daug klausimų, kuriuos pats nuo savęs paslapčiomis slėpiau. O tas sportinis azartas, kuris nuolatos veda į priekį ir skatina išbandyti tai, kas dar neatrasta, kiekviename žingsnyje mokytis naujų dalykų, kovoti prieš savo baimes ar įpročius - tai ugdo ir fiziškai, ir dvasiškai, tikiuosi, kad tas sportinis interesas kūryboje neapleistų kuo ilgiau.

Apie ką kalbi savo spektakliuose?

Visų šių spektaklių centre - žmogus, jo kritiniai išgyvenimai ir juos sukuriančios aplinkybės. Kartais jis yra emocijų aukščiausiame, o kartais - žemiausiame taške, išgyvenantis dvasinį pakilimą arba nuosmukį. Bet jis visuomet yra tas veikėjas, priimantis sprendimus, klystantis ir ieškantis iš naujo. Kiekvienas iš mūsų - žmogus, einantis gatve, nepažįstamasis, sutiktas troleibuse ir jo gyvenimo akimirka, kuri, teatro pagalba, gali būti išdidinta ir tampa galimybe pasimokyti, atrasti, suprasti; išgyventa akimirka, kuri, mano nuomone, padeda mums drauge judėti kovoje už žmogiškumą.

Dauguma tavo režisuotų spektaklių - eksperimentai, neįprasti savo forma, dramaturgija, atmosferos kūrimu bei žanrų samplaika. Savo kūryba ieškai naujo teatro?

Esu linkęs kritiškiau žiūrėti į naujovių paieškas - ypač savo kūryboje. Neturiu tikslo kurti kažką nauja, nes nelabai tikiu, jog dar galima atrasti „kažką naują“. Nenoriu pasirodyti skeptišku, tačiau manau, kad šiandieniame teatre naujos gali būti nebent technologijos ar įvairių priemonių panaudojimo būdai. Tačiau tai tik smulkmenos, užpildančios visą spektaklio turinį. Jo esmė - žmogus - lieka toks pats.

Teatras yra sudedamasis menas, atsirandantis iš daugybės skirtingų dalių: žmonių, spalvų, garsų, reljefų, atspindžių ir jų tarpusavio sąveikų. Tik šių sudedamųjų dalių kiekiai ir jų kombinacijos gali skirtis. Kurdamas spektaklius nedrįsčiau įvardinti, kad ieškau kažko nauja. Veikiau ieškau spektaklio sudedamųjų dalių dozių, kurių kiekius jaučiu esant reikalingus. Sieku susikalbėti su žmonėmis, juos nuvesti ten, kur patys fiziškai nukeliauti negalėtų. O jei mano pasirenkamos dozės atrodo naujos - priimsiu tai kaip komplimentą.

Kaip „dozuoji“ sudedamąsias teatro dalis?

Be abejo, visa tai atsiranda iš aplinkos stebėjimo. Man pačiam patinka stebėti atrastas formas, analizuoti kaip žiūrovui, įdomu jas kurti, nes tikiuosi, jog būtent jomis ir randu dialogą su savo spektaklių žiūrovais. Pastaruoju metu daug diskusijų sulaukia „Teatro +“ sąvoka - kas yra tas „Teatras +“? Bet sutikčiau, kad spektakliai, su kuriais paskutiniu metu dirbu, būtų priskiriami tokiai kategorijai. Nors pasakiau ir pats nepatikėjau. Tai visgi, kas tas „Teatras +“? Gal tuomet labiau siekčiau būti priskiriamas „Teatrui minus“.

Pirmąjį savo meno ir mokslo spektaklį pavadinai „DALYKAI“. Antrąjį - „REIKALAI“. Kodėl pasirinkai tokius pavadinimus?

„DALYKŲ“ pavadinimas atsirado labai paprastai - per pirmąją paskaitą, kurias su visa kūrybine komanda lankėme besiruošdami spektakliui. Bene taip ir prasidėjo mūsų paskaitos - dėstytojo pirmoji skaidrė klausė „Kas yra fizika?“, o atsakymas buvo labai paprastas - „Mokslas apie dalykus“. Tad ir spektaklis apie fiziką, tiksliau - pagal fiziką, ir perėmė tokį pavadinimą.

Reikalai įvardina vieno žmogaus kitam kuriamus barjerus. Reikalai - tai mūsų paklydimai, su kuriais esam priversti tvarkytis. Reikalai - tai absurdiškos gyvenimo situacijos. Reikalai - tai nenuslopstanti kiekviename mūsų kylanti kova ir pasipriešinimas neteisybei, žeminimui, išnaudojimui, melui. Reikalai - tai kasdieniai mūsų mūšiai prieš beprasmybę, nepriklausomai nuo mūsų pasirinkto profesinio kovos lauko. Todėl spektaklį renkuosi vadinti „REIKALAI“.

Jei atvirai, geresnių pavadinimų matyt nesugalvoju, bet būtent šie tiksliausiai apibrėžia tai, kas vyksta tiek vienam, tiek kitam spektaklyje. Nors, tiesą pasakius, nei vieno, nei kito reikšmės žodyne nesitikrinau, tačiau jutimiškai žinau ir iš to, kaip šiuos terminus girdžiu vartojant, sprendžiu, jog jie išreiškia būtent tai, net savo balsių ir priebalsiu skambesiu.

Kodėl renkiesi analizuoti mokslą per teatrą? Kokie dar tavo sąlyčiai su mokslu?

Kai mokiausi mokykloje, fizika besidomintys klasiokai buvo patys keisčiausi ir įdomiausi - jie nuolat gyveno atskirame pasaulyje. Įdomus ir neatrastas mokslo pasaulis atrodo kiek idiliškas, mažiau skausmingas, kupinas netikėtumų ir panašus į pasaulį, kuriame norėtųsi gyventi. Užuot analizavęs mokslą, renkuosi jį kaip meninės raiškos ir problemų analizės priemonę. O gal bandau atiduoti duoklę savo fizikos septynetui mokykloje.

„REIKALAI“ sukurti pagal Friedricho Dürrenmatto pjesę „Fizikai“. Kuo ši medžiaga tau pasirodė įdomi?

Man ši pjesė yra įdomi savo nesvarumu ir galimybėmis kurti neprognozuojamus portretus scenoje. Įdomios aplinkybės: veiksmas vyksta beprotnamyje, veikėjai - bepročiai. Ar gali būti geresnis atspindys šiandienai?

Pirmiausia, norėčiau išskirti pagrindinę temą, keltą pjesės autoriaus - kokia yra mokslininko atsakomybė šiandien? Mokslo išradimai, skirti gyvenimo būdui ir kokybei kelti, pakliuvę į laisves valdančių sistemų kontrolę, įgauna visiškai priešingas paskirtis. Tad viena svarbiausių temų - kaip elgtis, kai tampi išnaudojamas, ir ar įmanoma tam pasipriešinti? Ir tai liečia ne tik mokslo srities darbuotojus. Tai yra tiesioginė problema aktoriams, vairuotojams, ūkininkams, verslininkams. Mane taip pat labai domina karaliaus Saliamono linija Dürrenmatto pjesėje, kuri originale palikta tik kaip viena iš beprotnamio aplinkybių. Spektaklyje ji gali būti puikiai išnaudota kaip metafizinė gija tarp realybės ir pasąmonės, tarp mistikos ir tikrovės. Paties Saliamono gyvenimo istorija, aprašoma Biblijoje, man pasirodė labai įdomi bei svarbi ir šiandien. Kuo jis tampa, kai atsisako savo dovanos, ar kai naudoja ją ne pagal paskirtį? Kas vyksta su žmogumi, kai jis tampa savanaudžiu, ir kodėl taip įvyksta? Kaip nuo to apsisaugoti? Kiek tai žaloja aplinkinius ir kiek aplinkiniai gali leistis išnaudojami? Būtent šie aspektai ir pastūmėjo pasirinkti dirbti su šia medžiaga.

Dabarties žaizdų ir sopulių analizė ir perfrazavimas scenoje nėra mano prioritetas kuriant. Norėdamas tai analizuoti, veikiau rinkčiausi pasakų ir net naivių fikcijų scenarijus, kad bent kaip nors skleisčiau priešingas nuotaikas, žinias, laikraščius ir naujienų portalus okupavusiam baimės kurstymui. Bet kalbu apie tai, kas skauda - aklumą ir išnaudojimą įvairiausiais lygmenimis. Jei negalėčiau apie tai kalbėti, arba jei tai rūpėtų man kiek mažiau, tiesiog emigruočiau ir gerčiau alų. Aš tikiu, kad galime gyventi kitaip, tik reikia beprotiškai stengtis ir, panašu, kad kito pasirinkimo mes jau nebeturime. Kiekvienas esame mokslininkas, kurio jėgos yra išnaudojamos, tik kam tas jėgas skirsime išnaudoti?

„DALYKAI“ su žiūrovais pirmą kartą susitiko Molėtų astronomijos observatorijoje. Prieš premjerą Vilniuje „REIKALUS“ taip pat pirmą kartą parodysite Molėtuose. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

Visų pirma, Molėtų astronomijos observatorijos teritorija yra labai svarbi spektaklio temai. Kaip minėjau, man ta vieta asocijuojasi su savo gyvenimus mokslui pašventusiais tikraisiais tautos elito nariais, kurių pavardės nėra linksniuojamos laikraščiuose ir, tikriausiai, mažai kam žinomos. Pasišventimo tema labai svarbi ir kuriamame spektaklyje, tad labai džiaugiuosi, kad turime galimybę atsidurti erdvėje, panašioje  į pjesės herojų darbo vietą. Už tokią galimybę esu dėkingas projekto prodiuseriams ir Molėtų astronomijos observatorijai, kuri mus maloniai priima. Galiu pažadėti, kad jei mokslininkams bus reikalinga teatro scena Vilniuje - tikrai pasidalinsime. Juk visi dirbame vedini vieno tikslo - kad visi galėtume jaustis laisvi ir gyventi patogiai ir saugiai.

Prieš abu spektaklius su spektaklio komanda rengėte kūrybinę stovyklą Molėtų astronomijos observatorijoje. Kodėl repetuojant meno ir mokslo spektaklius tai yra reikalinga?

Negalėčiau išskirti, kad tai reikalinga repetuojant būtent meno ir mokslo spektaklius. Manau, jog tai yra sveika kuriant bet kokius spektaklius, o mes tiesiog turime tokią galimybę ir manau, kad būtų kvaila jos neišnaudoti. Valstybinai teatrai gali repetuoti spektaklius ilgą laiką, o mes turime dirbti greitai ir koncentruotai, o tai optimaliausia padaryti būtent tokių kūrybinių stovyklų metu.

Ar „REIKALAI“ yra antroji „DALYKŲ“ dalis?

Tiesiogiai - nepasakyčiau, pasąmonėje - tikrai taip. Dalykai, reikalai... o trečiąją dalį paliksiu kito sezono intrigai.

Birželio 8 d. 19 val. spektaklis bus rodomas Molėtų astronomijos observatorijoje. Birželio 10 d. 19 val. spektaklio premjera įvyks teatre „Meno fortas“ Vilniuje.

Spektaklyje vaidmenis kuria Milda Noreikaitė, Marija Petravičiūtė, Julija Šatkauskaitė, Eglė Valadkevičiūtė, Simonas Dovidauskas, Jurgis Marčėnas, Gediminas Rimeika, Vygandas Vadeiša, Martynas Vaidotas, Gabrielius Zapalskis. Choreografė - Greta Grinevičiūtė. Scenografiją kuria Barbora Šulniūtė, kostiumus - Pretty Ugly. Šviesų dailininkas - Audrius Jankauskas.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Projekto partneriai: teatras „Meno fortas“, VU TFAI Molėtų astronomijos observatorija, Pretty Ugly, Line Crime.

Naujienos