Balandžio 30-ąją Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre klasikinio ir modernaus šokio kolektyvas „Polėkis“ švenčia savo 50-mečio jubiliejų. Šiame ansamblyje, kuriam nuo pat jo įsikūrimo vadovauja pedagogė Elena Juodišienė, pirmuosius baleto žingsnelius išmoko žengti visas būrys nūdienos teatruose dirbančių choreografių.
Šokio teatro „Dansema“ įkūrėja, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Birutė Banevičiūtė niekada nepamiršta „Polėkio“ sukaktuvių, nes yra kolektyvo bendraamžė. Ji pradėjo mokytis šokti būdama šešerių ir kolektyvo nare buvo net 17 metų.
„Apie vadovę Eeleną Juodišienę, kurią pažįstu jau 44-erius metus, galiu pasakyti, kad ji per tą laiką visiškai nepasikeitė – liko tokia pat energinga, reikli ir pasitempusi. Pasikeitė tik jos plaukų spalva: buvo juoda juoda, o tapo balta balta“, – teigia Birutė Banevičiūtė.
Jau tuomet „Polėkio“ mergaitės dalyvaudavo operos ir baleto spektakliuose: pirmąkart Birutė Banevičiūtė išėjo į sceną „Skrajojančiame olande“. Galimybė pasirodyti tikruose teatro vaidinimuose būdavo ir atlygis už įdėtas pastangas, ir paskata dar labiau stengtis.
Iš pradžių „Polėkyje“ buvo mokoma tik klasikinio šokio. Tačiau Elena Juodišienė siekė, kad mergaitės kolektyve įgytų ir modernaus šokio pagrindus, todėl į „Polėkį“ atėjo dirbti choreografas Jurijus Smoriginas. Čia jis pastatė savo pirmąsias šokio kompozicijas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėti kviesti Vakarų choreografai. Pirmasis atvyko Roystonas Maldoomas iš Jungtinės Karalystės, kuris jau 1991 m. Vilniaus sporto rūmų scenoje kolektyvo merginoms leido šokti basoms. Pati Birutė Banevičiūtė debiutinę savos kūrybos kompoziciją taipogi sukūrė „Polėkiui“.
Vilniaus „Lėlės“ teatro aktorė, „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota choreografė Sigita Mikalauskaitė į „Polėkį“ buvo atvesta penkerių. „Buvau mažytė, kreivom kojelėm, todėl mano tėvai tikėjosi, kad baleto pamokos jas ištiesins. O vadovė man tiesiog liepė šokant dažniau šypsotis, tada niekas ir nepastebės kreivų kojų… Ir tai buvo pats geriausias vaistas. Repeticijos neretai trukdavo iki vienuoliktos valandos vakaro. Maža to, jos vykdavo ir sekmadieniais, o tėveliams, kurie rudenį nenorėdavo dukterų į sekmadieninius užsiėmimus išleisti, vadovė išdidžiai pareikšdavo: „Balerinos bulvių nekasa“. Ilgainiui ši frazė tapo „Polėkio“ folkloru“, – pasakoja Sigita Mikalauskaitė.
Choreografė prisipažįsta, kad vaikystėje vadovės bijodavo labiau, negu savo tėvų. Elena Juodišienė iš savo auklėtinių griežtai reikalaudavo tvarkos: bateliai turėdavo būti švarūs, prisiūtais raišteliais, triko išlyginti, plaukučiai tvirtai susegti ir t.t. Į repeticijų salę su batais net įžengti būdavo draudžiama, o ką jau kalbėti apie teatro sceną.
„Įsiminiau, kad su mumis, mergaitėmis, Juodišienė kalbėdavo lyg su suaugusiomis. Mano debiutas teatre buvo Algimanto Bražinsko operoje „Kristijonas“, kurioje vyresnės „Polėkio“ narės šokdavo piemenaites, o mažosios – piemenukus. Prieš pirmąjį naujo piemenuko išėjimą į sceną vadovė su manimi rimtai pasikalbėjo. Ji drąsino mane sakydama, kad esu jau pasiruošusi, jau galiu vaidinti didžiojoje scenoje“, – prisimena Sigita Mikalauskaitė.
„Polėkis“ dažnai išvykdavo į gastroles. Nūdienos pedagogai sunkiai patikėtų, kad viena vadovė gali lydėti 50-ies mažųjų šokėjų grupę į Sankt Peterburgą. Tačiau Elenai Juodišienei tai nebuvo problema. Ir mergaičių tėvai, žinodami kolektyvui įskiepytą tvarką, dukras kelionėn išleisdavo drąsiai.
„Visus gastrolių nesklandumus įveikdavo neblėstanti mūsų vadovės elegancija, – teigia Sigita Mikalauskaitė. – Kai neseniai pokalbyje su Juodišiene prisiminėme vieną kitą sustambėjusią buvusią šokėją, devintą dešimtį beįpusėjanti vadovė susirūpinusi reziumavo: „Kažką jos daro ne taip. Kai aš atsistoju ant svarstyklių ir matau, kad priaugau 400 gramų – suprantu, kad laikas susiimti…“
Šiandien ne tik choreografiją, bet ir kostiumus spektakliams kurianti Indrė Pačėsaitė į „Polėkį“ penkerių metukų atėjo po to, kai jos nepriėmė į gimnastikos treniruotes. Ji įsiminė Elenos Juodišienės jau pirmojo susitikimo metu ištartą frazę: „Jeigu vaikas nori šokti, tai jis ir šoks“.
Šios frazės teisybę vėliau patvirtino repeticijos. Mergaitės jose nebūdavo skirstomos pagal fizinius duomenis, tiesiog tos, kurios nuoširdžiau dirbdavo, į didžiąją sceną išeidavo greičiau. Vadovės objektyvumo niekaip nesugebėdavo paveikti ir šokėjų tėvų ambicijos.
„Man kolektyve praleisti metai buvo svarbūs ne tik kaip šokio, bet ir kaip žmogaus kultūros ugdymo mokykla. Dalyvaudamos teatro pastatymuose, pažinome klasikinės muzikos repertuarą. Kartu mūsų vadovė buvo atvira naujoms idėjoms ir modernaus šokio kryptims. Turėjome galimybę dirbti su Jurijum Smoriginu, su šiuolaikiniais užsienio choreografais. Ir pačios nuolat buvome raginamos kurti“, – prisimena Indrė Pačėsaitė, neabejojanti, kad „Polėkis“ tiek metų išliko būtent Elenos Juodišienės charakterio stiprumo dėka.
Vienas iš įsimintiniausių buvusios „Polėkio“ šokėjos vaikystės įspūdžių – spektaklis „Aida“, kurioje mažosios šokėjos mojuodavo palmių šakelėmis, o šalia operos arijas dainuodavo primadona Irena Milkevičiūtė. Vaikai to nesureikšmina, bet vėliau tokia patirtis pradedama vertinti kaip neįkainojama gyvenimo dovana.
Šiuo metu „Polėkio“ šokėjos dalyvauja operose „Karmen“, „Figaro vedybos“, „Traviata“, „Penki Merės stebuklai“, operetėje „Šikšnosparnis“, baletuose „Bajaderė“, „Don Kichotas“, „Piaf“ ir kituose teatro pastatymuose.
