Lenkų teatro režisierius Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas, neseniai baigė pirmąjį spektaklio „Lokis“ pagal Prospero Mérimée (1803-1870) novelę apie XIX a. Žemaitiją repeticijų etapą. Nacionalinio dramos teatro Studijoje įvyko atviras būsimo spektaklio pristatymas, kurį galima vertinti kaip savarankišką meno kūrinį. Apie gimstantį spektaklį, kurio premjera bus kitą sezoną, kalbamės su aktoriais.
Airida Gintautaitė: Medžiaga ypatinga tuo, kad ji ne vienalytė, o iš trijų skirtingų istorijų. Pirmoji – Prospero Mérimée išgalvota istorija apie žiauriai nužudytą merginą (įtariama, užpultą lokio). Antroji – kriminalinė istorija apie aktorės Marie Trintignant mirtį (įtariama, nuo dainininko Bertrandʼo Cantat smūgių). Trečioji – žurnalisto Broniaus Krakausko (įtariama, subadyto peiliu) ir fotografo Vito Luckaus (įtariama, iššokusio pro langą). Tiek mirčių ir įtarimų. Vienijanti vietos aplinkybė – Lietuva.
Visos istorijos iki galo neišaiškintos, jose atsiranda plona linija tarp tiesos ir įtarimų, tarp fakto ir atrastų įkalčių. Visas jas apgaubusi kažkokia paslaptingai (gal net dirbtinai) sukurta legenda. Neaišku, kiek čia likę tiesos.
Režisierius duodavo labai įdomių užduočių, darydavom namų darbus, paskui dalindavomės su kolegomis. Daug žiūrėjom vaizdinės medžiagos, klausėm daug muzikos ir kūrėm patys. Ypatinga režisieriaus šypsena labai gerai nuteikdavo darbui. Jausdavau, kad mes, kaip teatro detektyvai, judam gera kryptim. Pasitikėjau ir žaidžiau kartu su visais.
Repetuodama atradau ypatingą kriminalisto tyrėjo poziciją. Artėdamas prie nusikaltėlio ar aukos psichologinio paveikslo, pats tarsi pradedi suprasti motyvus ir nusikalstamus veiksmus. Tyrinėji personažą ir tapatiniesi su jo sąmone bei pasąmone, nori suprasti, kodėl taip elgiamasi. Tai panašu į vaidmens kūrimą.
Darius Gumauskas: Jau per patį pirmą susitikimą su Łukaszu supratau, kad kalbam ta pačia kalba. Šių istorijų pateikti dokumentiškai neįmanoma, neturim tikslo atskleisti tiesos (galų gale tai ne mūsų kompetencija), dėl to per repeticijas logiškai priėjom prie mokumentikos (dokumentinės fikcijos) ir posttiesos temų. Šiandien dar vieną terminą išgirdau – postpolitika! Oho! Galva plyšta. Spėju, kad nebus čia tų numanomų ar numatomų personažų, o jeigu bus, tai mane nuojauta apgavo. Leidžiuosi apgaunamas, nes šitas repeticijas galėjau suprasti tik bandydamas „veikti“ ir laukdamas tam tikrų refleksijų iš kolegų – jokiu būdu ne atsakymų ir vertinimų, kurie gali sutrukdyti kalbėti šia tema. Tad savijauta – kaip nesvarumo būsenoje esančio astronauto, kuris laukia, kol pasikeis duomenys monitoriuose ir teks priimti kitą sprendimą, galbūt visiškai priešingą nei vakar ar pokalbio pradžioje…
Rytis Saladžius: Šiuolaikiniame teatre jau tapo įprasta spektaklio kūrybos procesą pradėti nuo pjesės ar kito rašytinio kūrinio skaitymo analizės, nepamirštant ir autoriaus. Šį kartą viskas kitaip. Pradėjom nuo to momento, kuriame gyvename dabar, kartu su visomis šiuolaikinėmis technologijomis, medijomis, šiuolaikine politine kultūra ir politiniais virsmais, nuolat kintančiu, kraipomu informaciniu lauku. Dabar eiliniam žmogui sudėtinga suprasti ne tik kas vyksta aplinkui, bet ir savo asmeninius sprendimus. Visus gyvenimo žingsnius smarkiai veikia išoriniai dirgikliai. Yra stebimojo ir stebinčiojo tarpusavio santykiai, arba stebimųjų ir stebinčiųjų grandinė. Kur ji baigiasi ir kas yra tikrasis pasakotojas, istorijos kūrėjas? Kurio stebinčiojo pasakojimas yra tikrasis gyvenimo atspindys? Galų gale, kas stebi žiūrovą?
Kartu su režisieriumi atvyko visa kūrybinė komanda, dalyvavusi beveik visose repeticijose. Dramaturgai repetuojant atrinkinėjo ir kūrė tekstus. Analizavome ne tik Luckaus bei Cantat ir Trintignant gyvenimo tragedijas, bet domėjomės jų kūryba, požiūriu į pasaulį. Šiek tiek vėliau pradėjom dirbti su spektaklio choreografu. Vyko labai įdomios judesio improvizacijos pagal Cantat muziką, pagal Luckaus fotografijas. Vėliau prisijungė videomenininkas. Improvizavome su videokameromis. Susipažinome su scenografija. Dar nepaskirsčius vaidmenų jau buvo aišku, kad prasideda tikroji spektaklio kūryba. Kartais atrodė, kad nespėjame įgyvendinti režisieriaus sumanytų užduočių, tačiau neblėstantis ir atpalaiduojantis Łukaszo optimizmas atribojo mus nuo savikritikos ir leido drąsiai improvizuoti, daryti kvailiausias klaidas ir nebijoti nusišnekėti. Łukaszas Twarkowskis – nenustygstantis kūrėjas. Jam esant, atrodo, kad viskas aplinkui juda, ir ne be tikslo. Darbas su juo reikalauja didžiulės koncentracijos, ypač dėl kalbos barjero. Labai gaila, kad premjera nukelta į rudenį, spektaklis galėjo išsprogti kaip pavasarinis pumpuras.
Arnas Danusas: Su mokumentika susidūriau pirmą kartą ir man tai pasirodė labai įdomu. Tai galimybė ieškoti, kur prasideda ir kur baigiasi tiesa, kur atsiranda išmonė. Kita tema, kuri man „Lokije“ pasirodė ypatinga, tai klausimas, kas atsitinka, kai žmogaus troškimai tampa nebekontroliuojami, kai jis nebegali suvaldyti viduje tūnančio žvėries. Tas išsiveržimas iš savo kailio, manau, ir jungia visas tris istorijas. Šiuo atveju išsiveržimo išraiška – žmogžudystė. Repeticijose daug apie tai diskutavome. Džiugu, kad visi yra lygūs, režisierius nesiekė savęs išskirti kaip komandos lyderio. Šiame „laboratorijos“ etape ypatingai jutau tą laisvę ir nežinojimą, kuris tuo pat metu ir jaudina, ir baugina. Spektaklyje improvizacija bus labai svarbi. Negaliu nepaminėti ir technologijų – kameros, projektoriai, šviesos… Režisierius vis kalbėjo, kad nesiekia psichologinės vaidybos. Manau, pradėjau jį suprasti, kai atlikome užduotį crime scene. Projektoriuje matomas vaizdas visiškai kitoks, nei kuriamas gyvai. Nors abu veiksmai vyksta prieš tavo akis, tačiau jie perduoda visiškai skirtingas žinutes arba smarkiai papildo vienas kitą.
Vainius Sodeika: Kai kurios scenos galbūt turės po kelias versijas ir bus skirtingai vaidinamos. Improvizuojant susikuria bendra atmosfera, kuri „sulipdo“ netgi performatyvų vyksmą, galintį ir istoriją išskleisti, ir provokuoti. Repetuodami iš lėto priėjome prie tam tikro pasakojimo būdo, supratome, kaip būtų įmanoma „žongliruoti“ tomis temomis. Žiūrėjome daug įvairiausių pasaulio režisierių įrašų – ir filmų, ir spektaklių, daug kalbėjome apie mokumentą, dokumentą ir posttiesą. Apie tai, kaip į dokumentinius dalykus įpinama fikcija. Kaip netiesa – melagingas faktas – tampa priemone kalbėti apie tiesą.
Manau, kad su Łukaszu Twarkowskiu kuriamas spektaklis yra kaip vitaminas C dramos teatrui. Daug bus vizualizacijos, svarbūs techniniai dalykai (vaizdo projekcijos, muzika, šviesos, dūmai). Šioje aplinkoje aktorius ne nuogas, bet akivaizdu, kad režisierius yra klasikinės mokyklos atstovas. Twarkowskis studijavo ir Rusijoje, ir Lenkijoje. Jam rūpi jo paties, šiuolaikinio žmogaus situacija. Įdomu, kad režisierius turi savo kalbą, kuri pritraukė pačius skirtingiausius aktorius. Iš pradžių atrodė, kad mums susikalbėti bus labai sunku. Savaip priminė net spektaklio „Barikados“ statymą. Bet „Barikadose“ buvo pažįstama komanda: bendraamžiai, bendros kalbos, bendras supratimas, o čia – visi skirtingi, bet kiekvienas labai tiksliai papildė, savaip, įdomiai praplėtė turinį.
Šiuo metu bandau nufotografuoti kilnųjį erelį (Aquila chrysaetos). Prieš metus netoli Merkinės netikėtai pamačiau, kaip erelis pagavo kiškį, jį dorojo, vėliau netoli Trakų pastebėjau erelį, pagavusį lapę. Vaizdas buvo įspūdingas. Pradėjau domėtis, Gintaras Varnas pagal mano nusakytus požymius patvirtino erelio rūšį. Nuo to laiko panorau dar kartą jį pamatyti, į akis pažiūrėti. Nusipirkau fotoaparatą, įsigijau gerą objektyvą ir pradėjau jį medžioti. Vasarą vykau į Rumuniją, bet sužinojau, kad geriausia jų ieškoti žiemą. Jau seniai buvau suplanavęs kelionę į erelių gyvenamąsias vietas Ispanijoje, bet ir iš ten grįžau tuščiomis. Nemanau, kad ši medžioklė kaip nors susijusi su spektakliu, bet Łukaszas, sužinojęs apie tai, kažkodėl paprašė visą ekspediciją dokumentuoti.
Saulius Bareikis: Aš dar nežinau, apie ką bus spektaklis. Manau, kad per neeilinių asmenybių mitus tirsime tuos, kurie, neatlaikę kovos su įteisinta melo sistema, virsta „žvėrimis“. Tokia reakcija būdinga aukoms, įvarytoms į kampą, bet žūtbūt ginančioms savo prigimtines teises.
Elžbieta Latėnaitė: Kadangi spektaklio premjera iš pavasario nusikėlė į rudenį, repeticijos skilo į du blokus. Rugpjūtį susitikę imsimės konstruoti spektaklį, o šį etapą galėjome skirti kūrybiniams ieškojimams, improvizacijai, laboratorijai. Daug kalbėjomės, žiūrėjome filmus, klausėme paskaitų, darėme įvairius pratimus ir kėlėme sau užduotį pajusti vienas kitą, atrasti tai, kas svarbu medžiagoje, surasti savo santykį su tuo, ką kuriame. Kartais jaučiausi kaip patekusi į keistą realybės šou su mistikos elementais, kurie atsklido iš Mérimée apsakymo „Lokis“.
Dovilė Šilkaitytė: Galbūt dėl to, kad nukelta premjera, nereikėjo siekti rezultato. Režisierius ne reikalavo, bet siūlė apie sukauptą medžiagą reikšti savo nuomonę, kad ir kokia ji būtų. Pagrindinis akcentas – nesigėdyti savo minčių, atpalaiduoti poelgius.
Su Łukaszu jautiesi pats sau įdomus. Jis neteigia, kad viską žino ir bus tik taip, kaip jis nori. Tai yra bendras kūrybinis procesas. Łukaszas moka stebėtis, nežinoti, atrasti, džiaugtis. Jis moka girti, žavėtis. Todėl tikiu, kad spektaklyje „Lokis“ mums, dalyviams, bus smagu būti. O tai, neabejoju, persiduos ir žiūrovui.
Gytis Ivanauskas: Jau įsibėgėjus repeticijoms kyla noras išsiaiškinti, kaip bus sujungtos trys tam tikra prasme nesusijusios istorijos. Jas vienija meilė ir mirtis. Mano manymu, tai amžinos temos, jungiančios mus visus, kūrėjus ir žiūrovus. Repetuojant šį spektaklį, dar nežinant personažų, kuriuos vaidinsime, praėjus daugybę etapų – šokio, aktorinių improvizacijų, provokacijų, pajutau, kad turiu atsiduoti nežinomybei ir eiti keliu, kurį piešia režisierius. O režisieriaus kelias painus gerąja prasme, tai kelias, kuris verčia provokuoti patį save, ieškoti naujų formų ir galimybių, kai kartais atrodo, kad nebežinai, ir iš to nežinojimo atrandi save iš naujo. Atrandi kolegas. Prisijaukini. O prisijaukinti yra labai svarbu. Kaip „Mažojo princo“ lapę.
