„Pirmą kartą perskaitęs knygą „Intymūs pokalbiai“, buvau psichologiškai pritrenktas. Tuomet dar negalvojau apie pastatymą. Šiame kūrinyje atpažįstama visa aplinka, jame nėra jokio melo“, – kalbėjo Vytautas Rumšas, dabar repetuojantis spektaklį pagal šį Ingmaro Bergmano romaną.
„Intymių pokalbių“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks vasario 13 d. Lietuvai garsusis švedų režisierius buvo gerai žinomas kelis dešimtmečius, bet šiandien jo kūryba rečiau pasiekia meno gerbėjus. „Intymūs pokalbiai“, kuriuos režisuoja Vytautas Rumšas – antrasis Bergmano kūrybos pastatymas LNDT (1994 m. Jonas Vaitkus buvo pastatęs „Personą“). Romanas „Intymūs pokalbiai“ remiasi Ingmaro Bergmano tėvų gyvenimo istorija. Kūrinį iš švedų kalbos išvertė Zita Mažeikaitė. Spektaklyje vaidins Adrija Čepaitė, Remigijus Bučius, Ramutis Rimeikis, Ramunė Skardžiūnaitė, Dalia Storyk, dailininkė – Virginija Idzelytė, kompozitorius – Antanas Kučinskas.
Apie „Intymius pokalbius“ kalbėjomės su inscenizacijos autoriumi ir režisieriumi Vytautu Rumšu.
1997-aisiais, švenčiant Kanų festivalio 50-metį, Ingmarui Bergmanui buvo skirta „Palmių palmė“, tarsi įvertinant ypatingą šio režisieriaus viršenybę. Tačiau jis neatvyko apdovanojimo atsiimti. Bergmanas pompastiškus renginius laikė tuštybe. Jūs priklausote tai menininkų kartai, kuri taip pat neleidžia lengvabūdiškai „žaisti“ teatru. Kita vertus, imtis Bergmano yra didžiulė rizika.
Perskaitęs „Intymius pokalbius“, iš karto sėdau rašyti inscenizacijos, intuityviai braukydamas tai, ko man nereikės. Apie pastatymą dar negalvojau, todėl šis darbas stalčiuje pragulėjo apie septynerius metus. Tai buvo ne inscenizacija, o tam tikras kūrinio „pilotas“. Darbas vyko karštai. Dirbant pauzių nebuvo. Manau, kad tai ir yra didžiausias Bergmano poveikis.
Nors Bergmanas tarytum ir daugžodžiauja, jo kalbėjimas prasmingas, šviesus, vertingas.
Ar ne baisu įkristi į realistinį dialogų nuobodulį?
Tai priklausys nuo žodžių įprasminimo. Kiek aktoriai tariamus žodžius įprasmins, tiek jie taps kūnu. Paradoksas: Bergmanas reikalauja ir loginio aiškumo, ir metafizinės pajautos, dėl to labai svarbus tampa aktorius.
Bus erdvėje vieta, atskirta nuo buitinės realybės. Tam ir muzikos pasaulis priklausys. Aišku, svarbiausiu transliuotoju išlieka aktorius, nuo kurio suvokimo priklausys ir didžioji spektaklio prasmė.
Progresuojanti (ar regresuojanti) žmonija šiandien nieko nebedangsto. Ką šiandien reiškia „intymūs pokalbiai“? Atrodo, kad jie kol kas egzistuoja.
Kiekvienas žmogus siekia intymių pokalbių, bet tuo pačiu ir prisibijo kalbėti intymiai. Intymumas yra labai sudėtingas dalykas, nes tai – asmeniška. Žmogus turi arba nuoširdžiai kalbėti, arba tylėti. Dažniausiai žmonės kalbasi paviršiumi. Žmonės saugosi, vieni kitais nepasitiki, todėl nešioja įvairias kaukes. Bet taip besielgdami žmonės ir praranda savo tapatybę, jie nesuvokia, kas tokie yra.
Jerzy Grotowskis pripažino, kad „svarbiausia teatre yra ne aktoriaus gabumai, talentas, o jo žmogiškasis pasiruošimas“. Kokios savybės Jums buvo svarbios pasirenkant šio spektaklio aktorius
Kai kalbiesi su žmogumi, pirmiausia pastebi ne intelektualinį jo pasiruošimą, o žmogiškąsias savybes. Visa teatrinė kūryba ant to pastatyta. Bendraudami mes neakivaizdžiai siekiame vienas kitą kilstelti aukštyn. Ir tai yra labai svarbu. Trupėje siekiau šio susiklausymo.
Bergmanas į savo repeticijų erdves pašalinių neįsileisdavo tol, kol nepereidavo į sceną. Jo manymu, aktoriai ima vaidinti anksčiau laiko. Jūs elgiatės taip pat. Kodėl?
Todėl, kad kiekvienam aktoriui „įsijungia“ programa „atiduoti“. Režisieriai dažniau įsileidžia, nes jie ne aktoriai, jie iki galo nesupranta būsenų, kurias reikia pereiti aktoriams. Kol aktorius iki galo nebūna suformavęs savo personažo šerdies, geriau žiūrovų, stebėtojų neįsileisti. Jie tiesiog trukdo tam procesui. Bet koks naujai atėjęs žmogus aktoriui ne tuščia vieta, dėl to jis pradeda vaidinti anksčiau laiko, o tai nėra gerai.
Viename savo interviu Bergmanas pripažino, kad sudėtingoms pjesėms (turėjo omenyje Henriko Ibseno dramas) režisierius reikalingas, o paprastoms – tik patyrę aktoriai. Retai kada režisieriai palankiai kalba apie aktorinę režisūrą.
Aktorius gali režisuoti tuomet, kai juo pasitiki tame spektaklyje vaidinantys aktoriai. Kiekviename spektaklyje reikalingas vėliavnešys. „Intymių pokalbių“ atveju kyla noras „lįsti“ į medžiagą kuo giliau. Aktoriams tai labai įdomu. Egzistuoja begalė variantų, kurie galėtų būti, statant šią medžiagą, ir mes juos bandome. Bergmano tikslumas ir teisingumas leidžia būti įvairiai dėliojamas. Šiandien jį statydamas, prisimenu „Hamletą“ (Eimunto Nekrošiaus 1997 m. pastatymas – D. Š.). Kiekvieną kartą eidavau į šį spektaklį kaip į atradimą, kiekvieną kartą siekiau vis giliau ir giliau atskleisti savo Klaudijų. Ir galo krašto nebuvo matyt.
Kaip įmanoma išlaviruoti tarp kino ir teatro? Skaitydamas Bergmaną nuolat junti jo kaip kino režisieriaus žvilgsnį.
Ir aš skaitydamas kiaurai mačiau filmą. Bet kūrinyje daug vietų, kurios puikiai pasiduoda teatrinei kalbai. Pirmiausia tai yra garsai. Taip labai svarbūs kadrų išdidinimai, artimi planai. Teatre juk taip pat egzistuoja „artimas planas“. Bergmanas mizanscenas vadino choreografija. Ir tai dėl grakštumo, kuris jam visada buvo labai svarbus. Man taip pat tai yra svarbu. Niekada teatre nemėgau „suveltų“ dalykų, o tikslumui reikia laiko.
Bergmanas labai paprastai įvardino teatro esmę: „Jeigu scenoje gyvybė, reiškia, spektaklis naujas, nes jį vaidina ir žiūri skirtingi žmonės.“ Kita vertus, teatras tarytum visą laiką reikalauja naujumo.
Teatre mintis galime skaičiuoti metrais, šuoliuoti mizanscenomis, bet man asmeniškai įdomus tik toks teatras, kuriame mintis skaičiuojama milimetrais. Svarbu visa tai paversti regimu. Vien dėl to aš visiškai pasitikiu aktoriais. Man nerūpi sudėtingiausios dekoracijos, orkestrai, o tik aktoriai. Dailininkę Virginiją Idzelytę taip pat pasikviečiau dėl Dekalogo. Man svarbu, ką išpažįsta žmonės, su kuriais reikia dirbti.
Bergmanas menininkų nelaikė visuomenės pranašais („Ir tegul jie neįsivaizduoja, kad tokie yra. Realybė sprunka nuo menininkų, nuo jų politinių nuojautų“). Kaip Jūs suprantate menininko situaciją?
Menininkus dažnai apima tuštybė, puikybė, ir tokiu būdu jie tolsta nuo savęs. Aš norėčiau, kad viska išorinė aplinka būtų išjungta. Visą informaciją, visas idėjas galima pasiimti iš salės. Jeigu žmonės klauso, jų reakcija išduoda tai, kas yra svarbu, kokios temos ir kokio turinio spektakliai jiems reikalingi.
Kartais tenka stebėti, kaip jauni teatro kūrėjai nori šokti, lėkti, ieškoti, bet apsuka ratą ir, žiūrėk, sugrįžta į tą pačią vietą. Svarbiausia turėti vertybes, kurios padės realybėje nujausti tai, kas vyksta. Juk dažnai nuojautas „pranašauja“ tie, kurių žmogiškasis turinys nėra stiprus. Menininkai turėtų „eiti“ ne prieš ką nors, o už ką nors.
Ingmaro Bergmano kūryba apima visa tai, kas geriausia ir įdomiausia XX a.
Bergmaną reikia nuolat „ištraukti“. Jis reikalingas kaip vanduo. Siekdami per Bergmaną kalbėti apie žmogui sudėtingiausią dalyką – išpažintį, tikimės tapti reikalingi šiandienos žiūrovui.
