Sandra Latanauska
Juozo Miltinio dramos teatre gruodžio 11-12 dienomis vėl laukiami žiūrovai, mėgstantys išmoningą jaunųjų režisierių kūrybą. Tęsiant pažadą, duotą rugpjūtį „Jaunųjų režisierių kūrybinėse dirbtuvėse”, jauna ir perspektyvi režisierė Monika Klimaitė baigia statyti Marko Ravenhilo kūrinį „Baseinas (be vandens)”. Monika Klimaitė pripažinta geriausia iš septynių projekte dirbusių savo kolegų.
Monika baigė teatro režisūros bakalauro studijas Klaipėdos universitete, Menų fakultete. Magistro laipsnį įgijo Londono Karališkojoje centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje (Royal Central school of Speech and drama). Šių metų vasarą jauna menininkė stažavosi režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre Niujorke. Pasisėmusi meistriškumo ir įkvėpta vakarietiškos teatro mokyklos režisierė nori kurti Lietuvoje, dėl to atkakliai bando surasti savo vietą ir Lietuvos teatro scenoje.
Kaip sekasi dirbti Juozo Miltinio dramos teatre?
Tai pirmas mano darbas rimtoje Lietuvos teatro scenoje ir nepaprastai vertinga patirtis. Kurdama čia jaučiu, kaip augu ir stiprėju. Prie to, be abejonės, prisideda aktoriai, su kuriais dirbu, ir teatro personalas. Man tikrai pasisekė, kad jaunųjų režisierių dirbtuvėse buvau pastebėta ir pagaliau galiu materializuoti ilgai mintyse brandintą šiuolaikinės dramaturgijos kūrinį. Labai smagu, kad Juozo Miltinio dramos teatras atviras drąsiai šiuolaikinei dramaturgijai (kurios dažnai prisibijoma) ir naujovėms.
Kodėl pasirinkai statyti būtent Marko Ravenhilo pjesę „Baseinas (be vandens)”? Apie ką ji? Kuo aktuali ir kodėl turėtų būti įdomi žiūrovui?
Šitą pjesę nešiojausi gerus metus, aptikau ją dar studijuodama Anglijoje. Visų pirma, patraukė netradicinė dramaturgijos forma – pjesėje, priešingai nei įprastoje dramaturgijoje, nėra išskiriamų veikėjų – charakterių, tekstas parašytas kolektyvinės sąmonės forma. Nors šis kūrinys sukurtas judesio teatro trupei, spektaklyje didesnis dėmesys skiriamas draminio teatro formai – tekstui ir žodiniam bendravimui su publika.
Tačiau svarbiausias pjesės pasirinkimo motyvas – čia iškeliamas meno, kaip koncepcijos ir žmogiškosios etikos konfliktas, atskleidžiantis žiaurią žmogaus prigimtį – instinktą bet kokia kaina patenkinti savo ego. Kūrinyje keliamas klausimas, kaip toli gali eiti konkurencijos ir pavydo vedamas žmogus? Pavydas, konkurencija, kova už pripažinimą – tai aspektai, būdingi kievienam žmogui, nepaisant jo amžiaus. Galbūt išgyvenami, patiriami skirtingai, tačiau palieka tokias pačias pasekmes.
Mano nuomone, tai labai aktuali tema šiandien. „Cogito ergo sum” (Mąstau, vadinasi, esu) kažkada pasakė Dekartas. Šiandien egzistenzijos vertė matuojama virtualaus pasaulio masteliu. Jeigu tavęs nėra internete ar ant žurnalo viršelio, vadinasi, nėra ir gyvenime. Dėl to nebestebina žmogaus poreikis išlikti: bet kokia kaina būti pastebėtam, žinomam, matomam. Tai vyksta dėl nepasotinamo ego. Kiek sukurta meno kūrinių, kuriais menininkas stengiasi atkreipti į save dėmesį. Ne save realizuoti, ne atkreipti dėmesį į svarbų klausimą, bet tapti žinomas. Apie idėjinę vertę čia nėra ką kalbėti, – juk ir paskirtis tokio meno kūrinio – ne ta.
Nors spektaklyje ir pjesėje veikėjams suteikiamas menininkų statusas, tačiau išpažintis, kurią jie atlieka, yra žmogaus, tokio pat, kaip tu ir aš. Mūsų visuomenėje veikia primityvus išlikimo dėsnis: viskas gerai, kol visi esame lygūs, kol sekasi, žodžiu, – kolektyvinės sąmonės instinktas. Jei atsiras nors vienas, kuriam labiau pasiseks ir jis pakils virš minios – taps priešu „numeris vienas”, nes pasisekė jam, ne tau. Spektaklyje mes klausiam savęs: kiek reikia nueiti, kad pripažintum sau tiesą, kas ir koks esi. Tiesą, kurios jau seniai niekas nebegirdi. Bet ar įmanoma ją išgirsti neperžengus ribos? Nežinau, pažiūrėsim. Kai panirsim į baseiną be vandens.
Koks žiūrovas turėtų ateiti? Galvoju apie visus žiūrovus nuo 14 metų, nes tai tema, aktuali kiekvienam, nepasaint skaičiaus, nustatančio amžių. Galvoju apie drąsius, smalsius ir novatoriškumo nebijančius žiūrovus. Deja, konservatyvumui čia vietos nėra.
Kaip sekasi dirbti su Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais? Kuo jie skiriasi nuo kitų teatrų aktorių?
Džiaugiuosi aktoriais ir procesu. Dirbu su jauniausia aktorių karta – Egle Ancevičiūte, Justina Nemanyte, Anupru Juciumi ir Povilu Adomaičiu, man jie čia, Lietuvoje, – atradimas. Galėčiau kalbėti tik apie teigiamus panašumus šių aktorių ir tų, su kuriais teko dirbti Didžiojoje Britanijoje bei JAV.
Niujorke turėjau galimybę dirbti su teatro profesionalais, net Brodvėjaus grandais. Jie paprasti, motyvuoti, ateina ne demonstruoti savo pranašumo, ką teko patirti iš lietuvių aktorių, o kurti. Dar prieš darbą Juozo Miltinio dramos teatre Lietuvoje teko būti ir režisieriaus-statytojo (puppet-master´io) kailyje. Toks darbo principas, kai aktorius tik atlieka veiksmus, nedalyvauja kūryboje, o žiūri į tave, kaip į žodyną, – ne man. Anglijos ir Niujorko patirtis parodė, kad galima dirbti kitaip. Net ir neturint atsakymų į visus klausimus, nesudėliojus visų įmanomų akmenėlių iki tikslo, kelias gali būti daug įdomesnis ir pranašesnis. Ir toks procesas tikrai galimas, būtent toks vyksta čia, Juozo Miltinio dramos teatre su jaunaisiais aktoriais. Žaviuosi jų motyvacija, darbštumu, kūrybiškumu ir pasitikėjimu.
Ar sunku jaunam režisieriui pradėti kūrybinį kelią Lietuvos teatruose? Kaip matai savo ateitį?
Ypatingai sunku, jei neturi mokytojo ar globėjo už nugaros. Lieki vienas mūšio lauke. Grįžusi į Lietuvą po magistro studijų, bandžiau praverti ne vieno teatro duris. Niekas nenori, o ir bijo įsileisti niekam nežinomą režisierę.
Bandžiau kurti savarankiškai, ieškoti kitų kelių ir būdų įsitvirtinti. Man labai pasisekė, kad buvau pastebėta „Jaunųjų režisierių dirbtuvėse” ir atsivėrė Juozo Miltinio dramos teatro durys. Kūrybinė ateitis? Oi,…baisu kažką numatyti.Viena žinau tikrai – niekada nenustosiu augti ir ieškoti teatre.
Dažnai menininkus formuoja kiti to laikmečio meninkai, autoritetai, išskirtinės asmenybės. Kas tau yra autoritetas? Į ką norėtum lygiuotis?
Nežinau,pasisekė ar ne, bet studijuodama aš neturėjau ryškaus autoriteto. Ne dėl to, kad nebuvo tokių mokytojų, bet papuoliau į studijų programą, kurioje dėstytojai keitėsi kas pusmetį. Kai kas padarė nemažą įtaką, įkvėpė, tačiau kelionė per trumpa. Su manim irgi nelengva. esu nepriklausomo charakterio individualistė. Vadovaujuosi taisykle, jog visi matome ir mąstome skirtingai, nėra identiškai galvojančių, dėl to dažnai kvestionuoju sąvoką „autoritetas”.
Studijų laikais buvo momentų, kada pasiduodi vienai ar kitai įtakai. O tada pagalvoji: bet juk čia ne aš. Žodžiu, sunku man su autoritetais. Yra asmenybių, kuriomis žaviuosi, kuriosįkvepia, tačiau autoritetas – per daug svarus žodis, juo nesišvaistau.
