Milda Augulytė
„Laiko mašina – dabarties nėra, tik praeitis ir ateitis“, – taip Birštono vasaros menų akademijoje sukurtą garso ir vaizdo instaliaciją „Traviata 95“ apibūdino jo autoriai. Instaliacija parodyta savaitgalį, o vėliau bus galima pamatyti jos vaizdo įrašą.
1920-ieji, Giuseppe Verdi „Traviatos“ premjeros Lietuvoje metai, – viena iš trijų svarbiausių operos istorijos mūsų šalyje datų šalia 1636-ųjų, kai Valdovų rūmuose Vilniuje pirmą kartą Lietuvoje parodyta opera „Elenos pagrobimas“, ir 1906-ųjų, pirmosios lietuviškos operos – Miko Petrausko „Birutės“ – premjeros.
Šiemet sukanka 95 metai nuo to laiko, kai “Traviata“ Kaune davė pradžią Lietuvos profesiniam operos teatrui. Tad po penkerių metų laukia šaunus jubiliejus – 100-metis. Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė, dar vaikystėje opera „susirgusi“ būtent nuo „Traviatos“ ir jos matytame pirmajame spektaklyje dainavusių Elenos Čiudakovos ir Virgilijaus Noreikos, užsimojo naujam gyvenimui prikelti šios operos atlikėjus pirmeivius.
Pirmiausia buvo išleista archyvinių „Traviatos“ įrašų antologija lietuvių kalba. Kompaktinę plokštelę galima įsigyti Lietuvos muzikų sąjungoje – būstinėje Vilniuje arba per internetinę parduotuvę.
Kitas mintis – garsui suteikti vaizdą, bet ne tradiciška vaidyba, o pasitelkus šiuolaikines technologijas. Šį sumanymą per dešimt dienų trukusią Birštono menų akademijos sesiją įgyvendino keletas kūrybingų
žmonių: režisierė Marija Simona Šimulynaitė, garso režisierius Giedrius Litvinas, vaizdo režisierius Rimas Sakalauskas, scenografė Vita Eidimtaitė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis.
„Gyvą“ rezultatą išvydo birštoniečiai. Tai – 45 minučių „Traviatos“ santrauka Birštono kultūros centro scenoje, lydima iš kelių projektorių sklindančių vaizdų, šviesų žaismo, sukuriančių 3D efektą.
Iš didžiulių skėčių, figūrinių stulpų, laužytų plokštumų, net balionų padarytuose ekranuose žiūrovai matė ne vaidybines scenas, o vaizdo menininkų interpretaciją muzikos tema su sava dramine logika, kulminacijomis ir atomazga.
Į salę susirinkę žiūrovai tarsi kino teatre paniro į tamsą ir virpantis šviesos pluoštelis perplėšė ją skambant uvertiūrai. Per garsiąją „Užstalės dainą“ putojo šampanas ir blyksėjo fejerverkai. Fejeriška ir muzikinė ši instaliacijos dalis – sumanymo autorė A.Žigaitytė su garso režisieriumi G.Litvinu „chuliganiškai“ sugretino jaunąjį Kiprą Petrauską, Eleną Kardelienę su V.Noreika, E.Čiudakova: vienų pradėtą „Brindisi“ tęsia kiti, skamba ir gergždžiančių plokštelių, ir vėlesni, švaresni įrašai.
Violetų gretas papildė Julija Stupnianek. Ariją „Aš laisva nerūpestinga“ atliepė žaisminga šiuolaikinio šokio kompozicija, Žermonas (jų irgi pora – ariją „Tyrą tarytum angelas…“ dainuoja Kostas Šilgalis, o populiariąją „Palikai tėvų namus…“ – Vytautas Juozapaitis) antrojo veiksmo scenose gniaužė rankoje nosinę, virstančią
rožės žiedu, nuo kurio plėšomi žiedlapiai. Beje, rankų kalba instaliacijoje pasitelkiama ne kartą – jomis perteikiamas ir įsižiebiantis meilės jausmas, ir mirtis, kuri Violetą užklumpa kur kas anksčiau nei ketvirtajame veiksme. Vaizdų autoriai sukūrė savą ženklų sistemą ir siūlė ją perprasti žiūrovams.
Instaliacija baigėsi įvairiais K.Petrausko paminklo rakursais, „Traviatos“ atlikėjų portretų kaleidoskopu, kurį galiausiai užkloja žiedlapių apdangalas – tarsi spalvinga drobulė. 45 minutės prabėgo nepastebimai, o instaliacijos žiūrovai skirstėsi su arijų nuotrupomis lūpose – juk jos skambėjo lietuviškai. Tik pabaigoje Violetos ir Alfredo duetą Ramutė Tumuliauskaitė ir Algis Janutas atliko itališkai. „Scenoje lietuvių kalbą pakeitė italų ir mūsų instaliacija tai atspindi“, – sumanymą paaiškino A.Žigaitytė, neslepianti ne tik šios,
bet ir kitų operų lietuviškų libretų ilgesio.
„Traviata 95“ išties originalus ir jaudinantis paminklas Lietuvos operos talismanui. Kartu tai ir edukacinis projektas – jo vaizdo įrašas pasitarnaus kaip mokomoji medžiaga mokyklose, konservatorijose. Pagaliau ji galės atlikti ir savotišką pramoginę funkciją, tapti, pavyzdžiui, kokio nors naujamečio vakarėlio dalimi. Juk kartu su Lietuvos profesiniu operos teatru tarsi savaime atsiradusi ir net per karus, badus, šalčius išsaugota unikali kultūros tradicija kasmet teatro gimimo dieną gruodžio 31-ąją rodyti „Traviatą“ sėkmingai numarinta nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje daugiau kaip prieš dešimtmetį.
Tai liūdnieji apmąstymai, kuriuos sukėlė „Traviata 95“. Tarp jų ir dar vienas – tiek leidžiant plokštelę, tiek kuriant instaliaciją lietuviškus „Traviatos“ įrašus teko rankioti po kruopelę. O viso „Traviatos“ įrašo lietuvių kalba, tinkamo įamžinti kompaktinėje plokštelėje, apskritai nėra. Tad yra apie ką pamąstyti artėjančio Lietuvos profesinio operos teatro 100-mečio išvakarėse.
