Tas romantiškas metų laikas iki Kalėdų ir Naujų metų visada kelia norą pasinerti į taurią ir pakylėjančią atmosferą, nubaidančią ilgos nakties košmarus, numalšinančią daiktų ieškojimo ir desperatiško pirkimo karštligę. Einame į bažnyčią, kartais ir į teatrą. O teatre šiuo laikotarpiu karaliauja Piotro Čaikovskio baletas „Spragtukas„. Lietuvoje tai jau tapo tradicija, kaip, beje, ir visame krikščioniškame pasaulyje.
Šiais metais Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras siūlo naują „Spragtuko” pastatymą, kurį kuria vienas žinomiausių Europos choreografų, LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Premjeros – lapkričio 21, 22 ir 23 d. Skaitytojams siūlome priešpremjerinį pokalbį su šiuo menininku.
Naujas pastatymas be jokios pauzės: prieš metus dar matėme senąjį, o dabar jau išvysime naują „Spragtuką”. Kaip ir kodėl gimė ši idėja?
Tiesą sakant, jau seniai norėjau pabandyti pastatyti klasikinį veikalą, skirtą visai šeimai. „Spragtukas” man pasirodė visai tinkamas šiam tikslui, juo labiau, kad mūsų su teatro generaliniu direktoriumi Gintautu Kėvišu nuomonės sutapo – LNOBT „Spragtukui” jau buvo metas atsinaujinti. Dabar dirbu su dideliu malonumu, panašu, kad ši atsinaujinimo idėja buvo tikrai vykusi.
Kas naujo, galbūt neįprasto bus šiame Jūsų „Spragtuko” pastatyme? Galbūt ieškote ne visai tradicinių sprendimų? Koks bus baletas – klasikinis ar neoklasikinis?
Baletas, be jokių abejonių, bus klasikos pagrindu, o mano autoriniai ženklai labiau matomi II veiksmo divertismento šokiuose, kai kuriuose kituose epizoduose. Tačiau didysis „Pas de deux” išliks pabrėžtinai klasikinis, kaip ir „Gėlių valsas” ar „Snaigių scena”. Choreografine prasme neignoruoju tradicijos, bet laisviau interpretuoju scenografijos ir siužetinius momentus. Pavyzdžiui, žiūrovai dekoracijose atpažins Vilniaus vaizdus, siužetinėje linijoje bus aiškesni Hoffmano pasakos motyvai. Droselmajeris bus labai hofmaniškas personažas, kurio ryšys ir santykis su teatru netgi padiktavo daugelį scenografinių ir siužetinių sprendimų, atskleidžiančių Hoffmano autentiškos pasakos dvasią. Neįprasčiausia žiūrovui bus pamatyti Pelių Karalienę vietoje gerai pažįstamo Pelių Karaliaus.
Jūs – pripažintas meistras. Ar Jūsų negąsdina tam tikras prieštaringumas tarp Piotro Čaikovskio dramatiškos muzikos ir gana lengvabūdiško pirminio Mariaus Petipa sukurto libreto?
Kurdamas naują spektaklį, visada nerimauju dėl rezultato. Tačiau neįžvelgiu neatitikmens tarp Čaikovskio muzikos dramatiškumo ir scenoje vykstančio veiksmo. Pamenu, kai buvau dar mažas berniukas, Meno mokyklos mokinys, ir girdėdavau „Gėlių valso” muziką, visada galvodavau – Dieve, kaip gražu, kokia nuostabi muzika! Iki šiol taip manau. Nenorėjau sukurti labai kitokio, dramatiško, perdėm šiuolaikiško „Spragtuko”. Manau, šis baletas turi būti gražus ir šventiškas, kaip ir Čaikovskio muzika. Esu sukūręs tikrai nemažai kitokių, šiuolaikinių baletų.
Keblumų matau kitur. Jau anksčiau pastebėjau, kad „Spragtuko” pastatymuose paprastai paslystama ties II veiksmo divertismentu, kuris suveikia kaip scenos veiksmo stabdys, ne visada būna vykęs ir stebuklingas realybės virsmas į vaizduotėje egzistuojantį (o gal ir ne tik) pasaulį. Partitūra parašyta remiantis XIX a. baletų principais, iš esmės ji yra neilga, todėl ką nors keisti, koreguoti ir artinti prie savo asmeninės vizijos nesijaučiu turintis teisę. Divertismentas turi išlikti, kaip ir „Grand pas de deux” ar „Gėlių valsas”. Kaip raktą minėtai problemai spręsti panaudojau paties Hoffmano pasakoje suformuluotą teatro, kaip magiškos jėgos, principą. Manau, Teatras pajėgus pateisinti visus magiškus virsmus.
Naujai statomuose XIX a. baletuose labai svarbus scenografijos dėmuo. Su kokiu meistru kuriate „Spragtuką”? Ir kodėl būtent su juo? Gal galite pakomentuoti bendrą darbą?
Dirbame kartu su gerai Lietuvoje pažįstamu Viačeslavu Okunevu. Čia jis yra sukūręs nemažai baletų, tai Boriso Eifmano „Raudonoji Žizel”, „Rusiškasis Hamletas”, klasikiniai „Miegančioji gražuolė”, „Gulbių ežeras”. Okunevas – tikras meistras, mes puikiai randame bendrą kalbą. Nemažiau svarbu ir tai, kad jam puikiai pažįstamos šio teatro techninės galimybės, todėl įvairių vizijų įgyvendinimas niekam netampa galvos skausmu.
Įdomu būtų sužinoti, koks Jūsų, kaip choreografo, požiūris į senuosius baletus – šedevrus? Ar platūs šedevro atnaujinimo rėmai?
Teatras – ne bažnyčia, galimi įvairūs eksperimentai. Tačiau kiek klasikinių šedevrų galime suskaičiuoti? Iš viso tik dešimt, ir ant jų laikosi visų rimtų baleto teatrų repertuarai, todėl tokiuose teatruose, kaip Varšuvos ar Vilniaus, radikalūs eksperimentai su klasika nelabai pageidaujami. Reikia stengtis išsaugoti kuo daugiau klasikinio baleto pirminio pavidalo. Kiek jį galima keisti? Kiekvienam tokio pobūdžio baletui – savos ribos. Pavyzdžiui, „Kopelijai” tinka įvairios interpretacijos, panašiai yra ir su „Spragtuku”. O štai „Gulbių ežero” pastatymai gana komplikuoti, nes pirminį pavidalą išsaugojęs tik II veiksmas, kiti trys veiksmai susiklostė daugiau tolesnės tradicijos veikiami. Kita vertus, naujuose XIX a. baletų pastatymuose labai svarbūs yra scenografijos sprendimai, kurie gali būti skoningi arba neskoningi. Pastaruoju atveju nublanksta bet kokios autentikos paieškos.
Esu sukūręs daug avangardinių baletų, kuriuose žiūrovą skatinu analizuoti, žaisti kultūrinėm asocijacijom, mąstyti, reflektuoti. Dabar kuriu seną, gerą, jaukų ir šiltą „Spragtuką” visai šeimai. Atiduodu duoklę grožiui ir gėriui, viliuosi, kad mažiesiems žiūrovams kils daug klausimų, į kuriuos atsiras vienintelis teisingas atsakymas, kurį pasufleruos gana filosofiškai šio baleto nuteikti tėvai.
Dėkoju už pokalbį.
BRAVISSIMO
