„Dibukas“: sielų persikėlimai Šiauliuose

2014 09 18 Menų faktūra
Nomėda Bėčiūtė, Lina Bocytė, Vladas Baranauskas, Juozas Bindokas, Sigitas Jakubauskas ir Eduardas Pauliukonis. Artūro Staponkaus nuotrauka
Nomėda Bėčiūtė, Lina Bocytė, Vladas Baranauskas, Juozas Bindokas, Sigitas Jakubauskas ir Eduardas Pauliukonis. Artūro Staponkaus nuotrauka

Mistinė muzikinė dviejų dalių Alekso Tarno (Aleksejaus Tarnovickio) drama „Dibukas", sukurta pagal paties pavadinimo Simono An-skio (Šlomos Zeinvelio Rappoporto) pjesę, rugsėjo 21 d., šį sekmadienį, atidarys 84-ąjį Šiaulių dramos teatro sezoną. 500 metų gyvuojanti žydų tautos sakmė buvo užrašyta lygiai prieš 100 metų, 1914 m. Simono Anskio Ukrainoje, pasaulinę premjerą išvydo po jo mirties Varšuvos „Elizeum" teatre, kur ją suvaidino žydų „Vilniaus trupė" (Wilner Trupe, Trupa Wilenska).  Šiaulių dramos teatre legendą į sceną perkėlė režisierius Raimundas Banionis. Muziką zongams sukūrė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius Faustas Latėnas, choreografiją - „Auksinio scenos kryžiaus" laureatė Vesta Grabštaitė, kostiumus aktoriams - kino ir teatro kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė, Sergėjaus Bocullo kurtą scenografiją sustiprina Mindaugo Daugėlos vaizdo projekcijos.

Mistinė muzikinė drama „Dibukas" - tai spektaklis-sakmė, paremta žydų tautosaka, mistika. Turtingas pirklys nori ištekinti savo dukterį Lėją už pasiturinčio ir išvaizdaus jaunuolio, nepaisydamas merginos jausmų dingusiam mylimajam ir jaunystės draugui duoto pažado, kad jų vaikai susituoks. Mylimasis Chonenas į miestą netikėtai grįžta vestuvių išvakarėse, įvaldęs mistines kabalos galias. Visus planus apverčia mįslinga jaunuolio mirtis ir dar paslaptingesnis Lėjos negalavimas. Dvi mylimųjų sielos apsigyvena viename kūne, kad galėtų būti kartu amžinai. Tėvas susirūpina, kokia liga įsimetė į dukters kūną, ir kreipiasi pagalbos į rabiną. Amžinas klausimas: meilė - tai dovana, liga ar apsėdimas?

Žydų folklore dibuku vadinama „nuoga siela", kuri, palikusi mirusiojo kūną, neiškeliauja į aną pasaulį, o įsiskverbia į gyvo žmogaus kūną. Tokią esybę, priklausančią dviem pasauliams, išvaryti gali tik rabinas. Iš tiesų autentiškas liaudies legendos tekstas neegzistuoja. Padavimai apie dibuką nuo XVI a. plito tarp Vidurio ir Rytų Europos žydų. Juos išpopuliarino Vilniuje 1916 m. Simono Anskio (Šlomos Zeinvelio Rappoporto) jidiš kalba parašyta pjesė „Dibukas". Autorius ją užrašė 1914 m. etnografinėje kelionėje po chasidų gyvenamas vietoves Vakarų Ukrainoje, kur domėjosi liaudies tautosaka, sakmėmis, kabala. Pjesėje atkurti chasidų papročiai ir religinės apeigos patraukė ne vieną kūrėją. Pjesė 1920 m. buvo pastatyta Varšuvos teatre, metais vėliau - Niujorke. 1922 m. Maskvoje, žydų teatre-studijoje „Habima", itin sėkmingai ją pastatė Jevgenijus Vachtangovas, 1927 - Maxas Reinhhardtas. Drama sulaukė tarptautinės šlovės, buvo ne vieną kartą ekranizuota, statoma teatre ir televizijoje, pagal ją sukurta daug muzikos kūrinių, baletas ir opera. 1937 m. jos ekranizacija laikoma vienu sėkmingiausių žydų kinematografijos pavyzdžių tarpukario Lenkijoje, 1988 m. ją Krokuvos senajame teatre statė Andrzejus Wajda.

Šiuolaikinis žydų rašytojas Aleksas Tarnas pasiskolino pagrindinių veikėjų vardus ir chasidų folkloro pavyzdžius, ir jo pjesės ašimi tampa Lėjos vaidmuo, jos pasirinkimas - laimės ir meilės, laisvės ir pasiaukojimo, gyvenimo ir mirties. O režisierius Raimundas Banionis žydiškos kultūros kontekste dar labiau išryškina tai, kas artima ir suprantama visoms tautoms ir kartoms: meilė, aistros, mirtis ir nuolatinis per amžius vejamos žydų tautos laimės ir išsigelbėjimo ieškojimas, net kai vienintelė galimybė tapti laimingu - pabėgimas į svajonių, fantazijų ir paveikslų pasaulį. Netikėta psichologiškumo ir mistikos dermė su savitu, tik žydų tautai būdingu, humoru ir muzikiniai zongai sukuria ypatingą spektaklio atmosferą.

Spektaklyje Lėjos vaidmuo patikėtas dviem aktorėms - Agnei Kiškytei ir šio sezono Šiaulių dramos teatro naujokei aktorei Ingai Jarkovai. Tačiau Inga Jarkova scenoje - nebe debiutantė. 2013 m. ji buvo nominuota „Auksinio scenos kryžiaus" apdovanojimui jaunojo menininko kategorijoje, šiauliečiams ji pažįstama kaip spektaklio „Už durų" aktorė ir režisierė. Choneno vaidmenį atlieka Aurimas Žvinys ir Anicetas Gendvilas. Pirklį Senderį vaidina Sigitas Jakubauskas, Rabiną Elchaną - Antanas Venckus, Enochą - Vladas Baranauskas  ir Rolandas Dovydaitis. Į pjesę įvestas ir papildomas Dailininko vaidmuo (aktorius Aurimas Pintulis), kurio paveikslai - tarsi persikėlimo į fantazijų pasaulį metafora.

„Spektaklis „Dibukas", atidarantis 84-ąjį sezoną, suteikia galimybę pasigilinti į mums istoriškai neatsiejamos žydų tautos dvasinį ir kultūrinį paveldą, per jų sakmę pažvelgti į savas dvasios problemas. Šiaulių dramos teatras šį sezoną yra suplanavęs ir daugiau malonių siurprizų žiūrovams - geros, gražios dramaturgijos, besigilinančios į žmogaus sielą, atskleidžiančios kelius ir klystkelius, verčiančios mus galvoti, kodėl ir kaip mes gyvename iš kur atėjome ir kur einam", - sako Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus. Dar šiais metais publika išvys Tennessee Williamso „Geismų tramvajų" (rež. Algirdas Latėnas), Samuelio Becketto „Baigmę" (rež. Paulius Ignatavičius) ir, aišku, kalėdinį vaidinimą vaikams. Po Naujųjų metų numatyta statyti Eugene´o O´Neillo „Meilę po guobomis" (rež. Paulius Ignatavičius) ir inscenizaciją pagal Antono Čechovo „Kaštonę" (rež. Arvydas Lebeliūnas).

Šiaulių dramos teatro inf.

Naujienos