Jaunųjų dirbtuvės Panevėžyje: vizijos ir perspektyvos

Nomeda Šatkauskienė 2014 09 16 Menų faktūra
Jaunųjų dirbtuvės. aina.lt nuotrauka
Jaunųjų dirbtuvės. aina.lt nuotrauka

aA

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre baigėsi vasarą vykęs projektas „Jaunųjų teatro specialistų dirbtuvės". Jo dalyviai, jaunieji teatro režisieriai ir aktoriai, turėjo unikalią galimybę pristatyti savo kūrybinius sumanymus teatro scenoje. Žinant, kaip nelengva jauniesiems menininkams patekti į profesionalų teatrą, Panevėžio Juozo Miltinio teatro iniciatyva ir geranoriškumas yra daugiau negu sveikintini. Šis projektas teikia vilties, kad ateityje ir kiti valstybiniai teatrai bus atviresni ir „pakantesni" pradedantiems jauniesiems kūrėjams.

Manau, kad ateityje visi valstybiniai teatrai, labiausiai besirūpinantys savo „kasinio" repertuaro sudarymu, sekdami panevėžiečiais galėtų plačiau ir dažniau atverti duris jaunajai pradedančiųjų teatro kūrėjų kartai. Tam reikėtų kur kas aktyviau rengti dirbtuves, peržiūras, suteikti  debiutuojantiems režisieriams galimybę į kūrybinį procesą įtraukti ir didelę scenos patirtį sukaupusius visų sričių teatro profesionalus. Nauda būtų abipusė. Tai įrodo ir pastarasis projektas Panevėžyje, kurį labai entuziastingai sutiko tiek patys dalyviai, tiek teatro žmonės, tiek žiūrovai.

Projekto pabaigoje parodytos penkios skirtingų režisierių sukurtos ištraukos, žinoma, dar tik leidžia spėlioti apie kūrėjų galimybes, užmojus ir potencialą. Tačiau net ir šias neilgas ištraukas stebėję režisieriai Jonas Vaitkus, Antanas Gluskinas, Gytis Padegimas, pasiremdami savo didžiule patirtimi, stengėsi pagauti, užčiuopti esmingiausius dalykus. Pirmieji debiutai - labai trapus dalykas, tad vertinant darbus atsisakyta griežtų kategorijų, ieškota „rakto" į kiekvieną darbą. Kita vertus, manau, kad jaunuosius kūrėjus turėjo įkvėpti ir disciplinuoti teatro vadovo Romualdo Vikšraičio pažadas suteikti keliems režisieriams galimybę tęsti pradėtą darbą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Taigi jaunieji teatralai neišvengiamai atsidūrė konkurenciniame lauke, o tai - neįkainuojama patirtis. Juk ateityje teks susidurti su ypač stipria lietuvių režisierių komanda. Išlieka patys originaliausi, nekartojantys kitų ir praeities; išlieka drąsūs, neretai net arogantiški menininkai, nemeluojantys nei sau, nei žiūrovui, neapsimetantys geresniais ir protingesniais už kitus; išlieka kažką naujo ir reikšmingo galintys pasakyti šių dienų žiūrovui, teatre ieškančiam alternatyvos dabarties realybei.

Originalumo/drąsos prasme bene įdomiausias buvo pirmasis žiūrėtas darbas - režisieriaus  Aliaus Veverskio ištrauka pagal Viliamo Klimačeko pjesę „Čechovas boksininkas". Postmoderni, ironiška, o kartu ir savaip aktuali medžiaga įvilkta į šiuolaikinę postmodernią spektaklio formą. Žiūrovas čia tarsi vedžiojamas „už nosies": tikiesi „gyvo" spektaklio, bet tenka stebėti aktorius ekrane. Be to, nesi tikras, ar tai tiesioginis veiksmo filmavimas, ar naudojama anksčiau filmuota medžiaga. Iš tiesų veiksmas transliuojamas tiesiai iš greta esančios teatro butaforinės. Vaidinama čia ir dabar , tik publika vaizdą stebi ne betarpiškai, kaip įprasta teatre, bet per objektyvo perspektyvą. Toks originalus teatro, televizijos ir kino miksas, skirtingų laiko dimensijų persipynimas, daugiasluoksnis temų ir motyvų dėstymas savaip įprasmina tai, kas vyksta šiuolaikinės publikos galvose - čia kažkaip turi tilpti ir dėliotis daugybė informacijos ir vaizdinių, nuo romantiškai susimbolinto žuvėdros įvaizdžio iki juodo varno iškamšos. Šioje ištraukoje įsiminė ir jaunųjų aktorių vaidmenys, ypač Mikalojaus Urbano sukurtas Čechovas, Godos Simonaitytės Lika, Valerijaus Kazlausko Lvovas. Ištrauka sudomina ir jaučiu, kad ne man vienai norėtųsi išvysti šio spektaklio pavadinimą  teatro repertuare greta jau esančios Čechovo „Žuvėdros".

Arūnas Mozeris pasirinko lietuvės autorės Tilės Vakarės kūrinį „Force majeure", analizuojantį dramatišką įvykį: dukters vestuvėms besiruošiantis tėvas sužino apie jos žūtį avarijoje. Pagrindinį vaidmenį atlikęs profesionalus aktorius Almantas Vaišnys tikrai stengėsi įpūsti gyvybės savajam personažui, bet koją pakišo gana egzaltuotas pjesės tekstas ir romantiškai po sceną besiplaikstanti šmėkla. Tad ištrauka balansuoja tarp metaforinio ir simbolinio-filosofinio teatro ribos.

Panašiu keliu suko ir trečiosios ištraukos autorė Milginta Palubinskaitė. Ištraukoje „Teroristas/Prieblandos zonoje" egzistencinės filosofinės temos primena XX a. pirmos pusės egzistencialistinį teatrą, o norėtųsi kiek originalesnės problemų matymo perspektyvos. Šis darbas įdomus savo formos sprendimais, tačiau labiausiai šioje ištraukoje įsiminė tiksliai ir įtikinamai vaidinę aktoriai Ričardas Bartašius ir Erika Kubiliūtė.  Šis duetas tikrai vertas atskiro pagyrimo.

O paskutinėje ištraukoje pagal Sauliaus Šaltenio „Riešutų duoną" (režisierė Kristina Jasiukonytė) vaidinusių aktorių Jokūbo Tulabos ir Akvilės Vitkūnaitės duetui, man rodės, sutrukdė premjerinis jaudulys. Norėjosi ir kiek preciziškesnio vaidybos (charakterių) piešinio iš pačios režisierės.  Režisierė atsisakė scenografijos ar jos elementų, tačiau tuščia scena apnuogino vaidybos ir kartu režisūrinius įtrūkius. Pretenzijai į spektaklį mažyčio šiuolaikinio šokio inkliuzo nepakanka, tad trumpa žinomo kūrinio ištrauka, sutelkta į aktorių darbą,  labiau priminė studentišką etiudą. Kita vertus, tai, ką matėme, tebuvo pirminė kūrybinio proceso versija ir tikėtina, kad režisierė galėtų ateityje išplėtoti savo sumanymą.

Ir priešingai, režisieriaus ranka aiškiai jaučiama Gildo Aleksos statytoje ištraukoje „Vėjo prigimtis". Žydišku humoru nuspalvinta tema, ryškūs aktorių, ypač jaunųjų, Valerijaus  Kazlausko ir Džiugo Kunsmano sukurti personažai, aiški režisieriaus pozicija yra tvirta paraiška įdomiam spektakliui.

Norėtųsi tikėti, kad projektas ne baigėsi, o tik įgavo pagreitį. Tikėkimės, kad projekto koordinatorės Sandros Latanauskaitės ir Panevėžio J. Miltinio dramos teatro vadovo parodytą iniciatyvą ir kitais metais gausiai parems jaunieji menininkai, kiti teatrai ir teatralai. Nebijoti keistis, sutikti iššūkius, ieškoti „naujų žemių" neabejotinai yra  jaunystės ženklas. O jaunystė - tai amžina kūrėjų dvasinė būsena, būtina pilnakraujam teatro gyvavimui.

Naujienos