Audra Žukaitytė: „Per teatrą kalbėtis su šiuolaikiniu žmogumi“

2014 09 15 bernardinai.lt, 2014 09 11
Audra Žukaitytė 2010 m. „Sirenų“ diskusijoje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Audra Žukaitytė 2010 m. „Sirenų“ diskusijoje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

„Nusibodo vaidyba?" - klausia kasmetinio teatro festivalio „Sirenos" organizatoriai. Jei taip, esi laukiamas teatre. Šiemetinio „Sirenų" festivalio tikslas, kaip ir kasmet, yra ne pristatyti kad ir labai žinomus, tačiau šiandienai jau nebeaktualius kūrinius, tačiau per teatrą priversti žiūrovą susimąstyti, užduoti sau esminių klausimų apie būtį, santykį su artimu ir pasauliu, nuo kurių taip dažnai bėgame šiandien, panirę į savo kasdienybę. „Nė vienas iš spektaklių nepateikia galutinių atsakymų, tad galiausiai pati publika tampa atsakinga už moralinius atsakymus į klausimus, kuriuos iškelia spektaklio kūrėjai", - teigia „Sirenų" festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė. Su ja kalbėjomės apie tai, kokių svečių išvysime šiemetinėje festivalio programoje ir kuo mus nudžiugins vietiniai teatro kūrėjai.

Norėčiau pradėti nuo klausimo apie festivalio pavadinimą. Pats žodis „sirenos" man byloja apie pavojų. Tarkime, Tel Avive žmonės išgirdę sirenas bėgtų slėptis į slėptuvę. Mes čia, gatvėje, išgirdę kaukiant policijos, greitosios medicininės pagalbos ar ugniagesių sirenas susimąstytume, kad įvyko nelaimė ar nusikaltimas. Odisėjui jo kelyje į galutinį tikslą sirenos buvo priešės, kurios stengėsi jį paklaidinti, nukreipti nuo tikrojo tikslo. Tad kodėl gi festivaliui pasirinkote „Sirenų" pavadinimą?

Prieš 11 metų pradėdami šį festivalį ilgai galvojome apie jo pavadinimą. Norėjome surasti tokį, kuris apibūdintų tą teatrą ir tuos kūrėjus, kuriuos planavome pristatyti Lietuvos žiūrovui. Prie „Sirenų" apsistojome būtent dėl talpios šio žodžio prasmės. Yra ir Odisėją suviliojančios sirenos, nes juk teatras - menas, kuris tam tikra prasme stengiasi „užburti" žiūrovą, įtraukti jį į kitą jam galbūt dar nepatirtą, baugią, magišką realybę. Be to, mes labai aiškiai pasirinkome kryptį nebūti teatru-muziejumi, kuriame patogiai besijaučiantis lankytojas-žiūrovas iš patogios distancijos apžiūrėjęs estetiškai patrauklius objektus ir subjektus ramiai po to eitų gerti kavos patenkintas savimi ir pasauliu. Tokio teatro aplinkui labai daug, bet jo nerasite „Sirenų" programoje.

Mes pasirinkome tą teatrą, kuris kalba apie šiandien gyvenančio žmogaus skaudulius, problemas, apie tam tikrus gal ir labai nepatogius dalykus ir taip atkreipia dėmesį į juos. Tokiu būdu nuskamba perspėjimo sirena. „Sirenos" niekada nepristatė komercinių ar pasilinksminti skirtų spektaklių. Festivalio siekis - atkreipti dėmesį į procesus, vykstančius visuomenėje, į dalykus, vykstančius su žmogumi. Tad „Sirenų" pavadinimas ir jame glūdintis pavojaus atspalvis čia ir yra tam, kad atkreiptų dėmesį į tuos svarbius dalykus, perspėtų, o kai kada pasiųstų ir pavojaus signalą SOS. Visus dešimt gyvavimo metų būtent tokį teatrą stengėmės pristatyti Lietuvos žiūrovui.

Atrinkdami šių metų užsienio programos spektaklius, ieškojome kūrinių, investuojančių į procesą, patyrimą ir buvimą kartu „čia ir dabar". Kūrinių, kurie drąsiai ieškotų galimybių ribų, kartu išlikdami budrūs juos supantiems kontekstams, aplinkai, auditorijai.

Šiemetinis festivalio šūkis skelbia: „Nusibodo vaidyba? Ateik į teatrą". Ką turite mintyje taip sakydami?

Pasirinkome štai tokį šūkį, nes matome be galo daug prastos vaidybos pavyzdžių srityse, tiesiogiai nesusijusiose su teatru. Tai ir kai kurių politikų šou su farso elementais, ir komercinės televizijos su savo „žvaigždžių" fabrikais, kas sezoną „iškepančiais" vis naujų vienadienių „žvaigždynų", tai ir visokie visų sričių „koučeriai", siūlantys laimingo ir tobulo gyvenimo receptų. Ir, sakyčiau, kad tos atstumiančios ir šleikščios vaidybos aplinkui yra tiek daug, jog, kad ir kaip tai būtų keista, mes nusprendėme pakviesti žmones į teatrą, kad jie ten išgyventų tikrus dalykus.

Kai aš pats pirmą kartą perskaičiau šio festivalio šūkį, prisiminiau Guy Debordo kūrinį „Spektaklio visuomenė", kuris ir apeliuoja į tai, kad kasdienybėje kuo toliau, tuo labiau atliekame mums primetamus tam tikrus vaidmenis ir vengiame kelti esminius klausimus, kvestionuoti nusistovėjusią tvarką, ieškoti savasties, o ne tik kopijuoti kažkokias madas. Štai spektaklis „Remote Vilnius" prasideda kapinėse ir iš karto kelia žiūrovui esminių klausimų apie būtį, apie laikinumą ir mirtį. Savo ruožtu vadinamoji spektaklio visuomenė dažnai užsisklendžia nuo šių klausimų. Jei kalbėtume apie visą šiemetinę „Sirenų" užsienio programą, tai gal galėtumėte įvardyti, kokie pagrindiniai klausimai yra keliami tuose spektakliuose? Ar galima rasti tarp visų šių skirtingų kūrėjų, skirtingų kūrinių kažkokį bendrą idėjinį vardiklį?

„Sirenų" žiūrovas neturi tradicinio pasyvaus požiūrio į teatrą, jis žino, kad bus „pasodintas" į savotišką elektros kėdę, iš kurios jis pakils gerokai supurtytas bei sukrėstas - greičiausiai be atsakymų, bet, tikėtina, su dar daugiau klausimų. Manau, kad per dešimt metų atradome savo žiūrovą, kuris tam tikra prasme visuomet yra bendraautoris to, kas vyksta scenoje, jis jau ateina nusiteikęs iššūkiams.

Sunku būtų surasti šių metų festivalio bendrą tematinį vardiklį, tiesą sakant, ir neieškojome jo. Tačiau vienas dalykas, man rodosi, vis dėlto vienija spektaklius. Tai yra menininko pozicija šiuolaikiniame pasaulyje, jo prioritetų, jo pasirinkimo, savęs identifikacijos, galų gale kūrėjo sąžinės klausimas. Manau, kad tai svarbu visiems šiais metais pristatomiems kūrėjams. Nė vienas iš spektaklių neduoda galutinių atsakymų, todėl, kad jų ir negali būti, tačiau skatina mus mąstyti apie šiuos klausimus ir kiekvienam asmeniškai į juos atsakyti.

Galbūt jau galime pereiti ir prie konkrečių spektaklių. Ką žiūrovui siūlo užsienio svečių programa?

Labai didžiuojamės, kad pirmą kartą į Lietuvą atvežame Ivo van Hovę. Tai yra Belgijoje gimęs, o dabar Olandijoje su savo trupe „Toneelgroep Amsterdam" kuriantis režisierius. Jis yra neabejotinai pati svarbiausia Olandijos teatro figūra šiandien.

Ivo van Hove garsėja drąsiu braižu scenoje ir novatorišku požiūriu į tradiciją. Režisierius į teatrinę sceną yra perkėlęs daug Ingmaro Bergmano, Johno Cassaveteso, Luchino Vischonti filmų. Paprastai režisierius imasi klasikinių tekstų arba kino scenarijų ir perkelia juos į teatro visatą, kurioje galioja savi dėsniai. Šį kartą jis užsibrėžė, rodos, neįmanomą tikslą į teatrinę kalbą perkelti kultinį JAV XX amžiaus klasika tapusį rašytojos Ayn Rand 800 puslapių romaną „The Fountainhead", pagal kurį 1949 metais King Vidoras sukūrė to paties pavadinimo filmą su Gary Cooperiu, atliekančiu pagrindinį vaidmenį. Šį filmą, jei gerai pamenu, Slavojus Žižekas viename interviu įvardijo kaip vieną iš dalykų, kurį jis pasiimtų į negyvenamąją salą. „The Fountainhead", kurio lietuviškas vertimas skambėtų kaip „Ištakos" ar „Šaltinis", - tai kultinis filosofinis romanas, kurio ašis - idėjų kova.

A. Rand 1926 metais pasitraukusi iš sovietinės Rusijos visą savo gyvenimą išsaugojo neapykantą kolektyvizmui. Ji atstovauja vadinamajai objektyvizmo filosofijai, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas individui, iškeliama jo viršenybė prieš visuomenę.

Nors Rand romane paliečia daug įvairių temų nuo individo prigimties iki politikos, I. van Hovę šiuo atveju labiausiai sudomino būtent menininko kūrėjo tema. Romane kalbama apie du architektus ir priešingus jų kūrybinio gyvenimo kelio pasirinkimus. Vienas - individualistas ir jaučiasi atsakingas tik prieš savo sąžinę ir prieš savąjį meno supratimą. Jis visiškai ignoruoja prisitaikėlišką visuomenę, nepuoselėja jai jokių sentimentų bekompromisiškai kovodamas už savo meninę viziją. Kitas architektas renkasi kompromiso kelią. Jis stato tokius namus, kurie patinka užsakovams, neturi savo braižo, be sąžinės graužaties naudojasi kitų atradimais, kopijuoja jau egzistuojančius stilius.

I. van Hove pats teigia, kad romane kalbama apie kūrėją kaip Nietzsche‘s antžmogį. Tai yra pozicija, kurioje kartais norėtų atsidurti kiekvienas menininkas, nes tik tada jis galėtų visiškai įgyvendinti savo kūrybines idėjas neatsižvelgdamas į įvairių visuomenės grupių spaudimą, pageidavimus ar net užsakymus.

I. van Hove net septynerius metus užtruko, kol gavo leidimą statyti spektaklį pagal šį kūrinį. Jo teises buvo įsigijęs Bradas Pittas, kuris veikiausiai svajojo suvaidinti pagrindinį vaidmenį ir dar galbūt suvaidins. Daug teatro kritikų teigia, kad I. van Hove spektaklis yra netgi stipresnis už patį romaną. Aš pati spektaklį „Fountainhead" mačiau Avinjone. Stebėjau audringą publikos reakciją ir neabejoju, jog I. van Hove ir pas mus sulauks savo gerbėjų.

Dar vienas užsienio programos spektaklis yra „Remote Vilnius". Kaip sekėsi kurti šį spektaklį? Juk ne paslaptis, kad spektaklio erdvė arba scena, jei taip galima sakyti, yra pats Vilniaus miestas. Kūrėjams neužteko tik paimti kitame mieste jau pritaikytą scenarijų ir jį panaudoti čia. Buvo būtina pažinti miestą, atsirinkti erdves, susidėlioti maršrutą.

Šį spektaklį arba, galima sakyti, patyrimą mes pristatome kartu su Nacionaliniu dramos teatru ir Goethe´s institutu. Nacionaliniame dramos teatre prieš kurį laiką buvo pristatyta šio spektaklio idėja. Mums pasirodė, kad tai yra labai įdomus žvilgsnis į miestą ir jo gyventojus, todėl šis spektaklis ir atsidūrė mūsų festivalio repertuare. Žinoma, tai yra tam tikras tyrimas, laboratorija. Menininkai kone visą vasarą praleido čia, tyrinėdami miestą, savo pasiūlymus dėl erdvių teikė ir žiūrovai. Pagaliau susidėliojo toks maršrutas, koks yra. Tai visiškai neturistinis maršrutas, kuris ieško saitų ir su kitais miestais.

„Rimini Protokoll" festivalyje „Sirenos" vieši jau antrą kartą, prieš keletą metų turėjome galimybę pamatyti jų darbą „Sabenation", sukėlusį tam tikrą šoką net teatro žmonėms, nes spektaklio „aktoriais" tapo bankrutavusių Belgijos oro linijų „Sabena" darbuotojai, kurie scenoje dalijosi savo išgyvenimais praradus darbą. Tuomet, pamenu, žmonės klausinėjo, kaipgi galima statyti spektaklį be „tikrų" aktorių. Bet būtent ši jungtinė vokiečių ir šveicarų menininkų trupė visuomet ir dirba su neprofesionaliais aktoriais, o „Remote Vilniuje" aktoriais tampa faktiškai patys žiūrovai „Rimini Protokoll" itin domisi socialine tikrove. Jų spektaklis „Oro uosto vaikai", palikęs man didžiulį įspūdį, buvo pasakojimas apie vaikus, kurių tėvai, dirbdami tarptautinėse įmonėse, daug keliauja, tad vaikai kasmet priversti eiti vis į kitą mokyklą skirtinguose miestuose ir šalyse. Būtent tų vaikų autentiška patirtis, jų svajonės, išgyvenimai tapo spektaklio pagrindu. Labai norėjosi šį spektaklį pristatyti Vilniaus žiūrovams, bet per tuos kelis spektaklio gyvavimo metus... vaikai užaugo ir spektaklis neberodomas. Šįkart „Rimini Protokoll" tyrimų objektas yra miestas ir mes, jo gyventojai.

Man pačiam iš šio patyrimo įstrigo tai, kad šiame spektaklyje, jei šį kūrinį galima taip vadinti, nebėra įprastos scenos, tačiau scena tampa visas miestas. Taip pat nebėra aktorių, tačiau aktoriais tampa atsitiktiniai praeiviai, kuriuos stebi, o kartu aktoriumi tampi ir tu pats, nes jie stebi tave. Kartu šis kūrinys kalba ir apie vadinamąją masių visuomenę. Juk ir pats sintetinis balsas ausinėse kreipiasi į tave kaip į bandos narį. Tai yra įdomi patirtis, nes, viena vertus, tarsi ir kyla pagunda pasipriešinti to sintetinio balso komandoms, tačiau, kita vertus, vis dėlto joms paklusti. Paklusti kaip bandos nariui, nes vienas veikiausiai to neišdrįstum, nes juk aplinkiniai stebi, juk aplinka primeta tam tikras elgesio viešumoje normas. Tad per šią dviejų valandų patirtį gali apmąstyti savo kaip asmens santykį su kolektyvu.

Taip, šis kūrinys yra kolektyvinis išgyvenimas. Per ausines kiekvienas girdi instrukcijas, nebūtinai tas pačias, kurias girdi kiti eksperimento dalyviai. Taip, gali joms nepaklusti, priešintis, tačiau tuomet lieki vienas, prarandi kontaktą su kitais. Tai spektaklis ir apie naujausių technologijų įsiveržimą į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą, malonumą atiduoti savo likimą bent porai valandų į kito rankas. Panašia tematika pernai Holivude sukurtas kino filmas „Ji" rodo, kad virtualus gyvenimas gali tapti ir tikra obescesija, išstumiančia poreikį bendrauti su realiu žmogumi. Įdomi patirtis yra tai, kad 50 pradžioje atsitiktinai susirinkusių žmonių pabaigoje jau nėra tik atsitiktinis žmonių būrys, nes jie jau turi bendrą juos vienijančią patirtį. Spektaklis atkreipia dėmesį ir į tai, kas vadinama masių psichologija ir vienareikšmių atsakymų jame nėra, tačiau paskatų susimąstyti daug.

Pereikime prie likusių dviejų „Sirenų" festivalio užsienio programos spektaklių.

Norėčiau atkreipti žiūrovų dėmesį į jauną ir nepriklausomą trupę „Teatr Post" iš Rusijos, kuri vos susibūrusi 2011 metais iš karto sukėlė sprogimo įspūdį ir sulaukė didžiulio žiūrovų palaikymo bei palankaus profesionalų įvertinimo. Šie jauni kūrėjai, garsaus režisieriaus Levo Dodino mokiniai, pristato spektaklį „Shoot/Get Treasure/Repeat" pagal vieną įdomiausių šiuolaikinių anglų dramaturgų Marką Ravenhillą, kuris Lietuvos žiūrovui geriausiai pažįstamas iš Oskaro Koršunovo „Shopping and Fucking", kuris perpildytose salėse buvo rodomas net penkiolika metų.

Šį rudenį „Sirenose" pristatysime Marko Ravenhillo pjesių ciklą, parašytą ypatingomis aplinkybėmis. Po labai sunkaus epilepsijos priepuolio M. Ravenhillas prarado atmintį ir neprisiminė nieko, kas įvyko seniau kaip prieš porą mėnesių. Jis netgi buvo pamiršęs savo pažadą Edinburgo festivaliui parašyti 16 trumpų pjesių. Tad tos pjesės atsirado labai dramatišku metu ne tik dėl asmeninių aplinkybių, bet ir dėl visą pasaulį sukrėtusių Rugsėjo 11-osios įvykių, kuriuos reflektuojant ir atsirado tos pjesės. „Teatr Post" nusprendė, kad šias 16 pjesių jie nori eksponuoti kaip meno kūrinius. Tai yra labai neįprasta forma. Spektaklis bus rodomas „Menų spaustuvėje", kuri beveik visa bus užimta, o skirtingose erdvėse bus pristatoma vis kita pjesė. Viena pjesė bus pristatoma kaip fizinė instaliacija, kita - kaip kinas, trečia - dar kitaip. Kiekvienai pjesei surandama jai tinkanti forma.

Tuo tarpu aktoriai atlieka muziejaus gidų funkciją. Kaip teigia patys kūrėjai, dabar labai sunku susidaryti vientisą pasaulio vaizdą. Dažniausiai mes jį susikuriame iš skirtingų fragmentų, skirtingų gabaliukų. Apie tai yra ir šis spektaklis. Be to, šis kūrinys yra itin aktualus, turint omenyje dabartinius įvykius Ukrainoje. M. Ravenhillas rašė po Rugsėjo 11-osios, o dabar mes ir vėl gyvename krizės, nestabilumo, virsmo akivaizdoje.

Gali kilti klausimas: kodėl pasikvietėme rusus ir kodėl tai padarėme būtent dabar? Manau, kad dabar, kaip niekada anksčiau, svarbu pristatyti kitokį, nevalstybinį ir ne vyriausybinei Rusijos ideologijai atstovaujantį meną. „Teatr Post" šiuo metu yra lyderis nepriklausomoje Rusijos scenoje, jis atstovauja demokratiškajai Rusijos visuomenės daliai ir atlieka labai svarbią misiją tiek savo šalyje, tiek už jos ribų. Beje, Markas Ravenhillas taip pat atvyksta į „Sirenų" festivalį, tai irgi rodo, kad jis žiūri rimtai į jaunus kolegas iš Rusijos.

Novatoriškoji danų trupė „Hotel Pro Forma" pristatys spektaklį „Juokas tamsoje" pagal Vladimiro Nabokovo to paties pavadinimo romaną (pirmoji jo versija vadinosi „Camera Obscura"). Spektaklio režisierė Kirsten Dehlholm šį spektaklį-patyrimą kūrė su scenaristu Mogensu Rukovu, pagal kurio scenarijus sukurtus puikius danų filmus T. Vinterbergo „Šventę" ir Larso von Triero „Idiotus" matė ir Lietuvos žiūrovai. Spektakliui muziką kūrė kultinis vokiečių pianistas bei kompozitorius Nilsas Frahmas, kurio muzika tiesiog hipnotizuoja.

Tiek danų menininkės, tiek Y. van Hove‘s spektakliai yra sukurti šiemet, savo ruožtu „Remote Vilnius" buvo sukurtas specialiai mūsų sostinei šią vasarą, tad šiose „Sirenose" netrūks premjerų.

Kalbėjome apie „Sirenų" užsienio programą. O ką galite pasakyti apie lietuviškąsias „Sirenas"?

Kaip ir kasmet, „Sirenų" lietuviško teatro programoje pristatysime geriausiai įvertintus mūsų teatro grandų darbus - Eimunto Nekrošiaus „Jobo knygą" ir Oskaro Koršunovo A.Čechovo „Žuvėdrą"; jaunų režisierių Vido Bareikio ir Artūro Areimos būsimų spektaklių eskizus - pirmojo pagal A.Camus „Kaligulą", antrojo pagal W.Shakespeare‘o „Ričardą II"; Menų spaustuvėje užgimusius naujus teatro, šokio, animacijos žanrus sulydančius kūrinius grupės menininkų sukurtus „Contemporary" bei „Tėčio pasaką", taip pat šiemet Lietuvos nacionaliniame dramos teatre užsienio režisierių pastatytus spektaklius - Saaros Turunen „Broken heart story" ir Kirsten Dehlholm „Kosmosą", Beno Šarkos performansą „Sirenos negali nekaukėti", pradedančių menininkių lietuvės Simonos Biekšaitės ir estės Marit Sirgmets „Feast Fashion" ir dar LMTA studentės Kamilės Gudmonaitės spektaklį pagal A.Strindbergo „Sapną".

Festivalio metu vyks jau ketvirtoji Lietuvos muzikos ir teatro akademijos organizuojama tarptautinė konferencija „REC: on stage", jaunieji teatro kritikai analizuos teatro ir kino santykį, abipusę įtaką, sintezę ir galimą tolesnį vystymąsi.

Tad drauge kviečiu patirti dar vienas „Sirenas", ne tik pamatyti, bet ir dalyvauti spektakliuose, padiskutuoti „Sirenų" klubo susitikimuose su kūrėjais ir atrasti sau naujų teatro žemynų.

Ačiū už pokalbį ir iki susitikimų teatre.

Bernardinai.lt

 

Naujienos