Milda Augulytė
Savaitgalį po Vilnių klajojo būriai keistų personažų su ausinėmis: jie ėjo atatupsti, šoko Katedros aikštėje, rankomis kėlė bangas sporto aikštyne. Bet jie – ne keistuoliai ar pamišėliai. Jie – spektaklio „Remote Vilnius” dalyviai.
„Remote Vilnius” – tai dalis didžiulio tarptautinio projekto „Remote X”, kurio dalyviais jau yra tapęs ne vienas pasaulio miestas: Berlynas, Viena, Avinjonas, Lisabona, Bangaloras, San Paulas, Sankt Peterburgas…
Rugsėjo pabaigoje „Remote” bus rodomas Vilniuje, per teatro festivalį „Sirenos”. Šį savaitgalį surengta šio neįprasto spektaklio peržiūra, o teisingiau tariant – patikra, kurioje turėjo progą dalyvauti keliasdešimt vilniečių.
Remiasi dokumentalumu
Projekto „Remote X” autoriai – Berlyno grupė „Rimini Protokoll”, trys režisieriai ir dramaturgai: Stefanas Kaegi, Helgardas Haugas ir Danielis Wetzelis.
Jų kūryba vadinama dokumentiniu teatru. Jie neturi savo scenos, bet ji ir nereikalinga, nes tai – kilnojamasis teatras. Jame nėra profesionalių aktorių – juos pakeičia žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis.
Grupė važinėja po visą pasaulį nuo Indijos ir Singapūro iki Brazilijos ir Nigerijos ir kuria savo projektus, kuriuose teatras ir gyvenimas taip susilieja, kad jų nebeatskirsi.
Tarp jų spektaklių herojų buvo bulgarų tolimųjų reisų vairuotojai, į Vokietiją iš Kazachstano grįžę vokiečiai, šveicarų pensininkai, kolekcionuojantys žaislinius geležinkelius, netgi skėrių tyrinėtojai.
Lietuvos žiūrovai su „Rimini Protokoll” teatru galėjo susipažinti dar 2005 metais, kai festivalyje „Sirenos” buvo parodytas spektaklis „Sabenation” apie bankrutavusias Belgijos nacionalines oro linijas. Kaip pasikeitė 12 tūkstančių žmonių gyvenimas, kai vieną dieną jie netikėtai rado užrakintas biurų duris ir išgirdo raginimą „eiti namo ir sekti naujienas”, spektaklyje pasakojo patys oro linijų darbuotojai.
Klauso Balso nurodymų
„Rimini Protokoll” grupė ir jos pagrindinis ideologas S.Kaegi teatrą supranta kaip žmonių bendravimą, kaip tikrovės apmąstymo būdą ne perkeliant tikrovę į sceną, bet paverčiant ją meno faktu čia pat, žiūrovo akyse.
S.Kaegi sugalvotas „Remote X” – didelio atgarsio sulaukęs „Rimini Protokoll” spektaklis.
Žodis „remote” reiškia tolimas, nutolęs, atokus, distancinis, nuotolinis. Kartu jį galima versti kaip reportažas iš įvykio vietos. „X” – bet kuris miestas, kuriame vyksta spektaklis.
Tai spektaklis be aktorių ir žiūrovų, be įprastų herojų. Jo dalyviai – paprastai 50 žmonių grupė, pavadinta gauja, – gauna ausines ir traukia į pusantros valandos kelionę po miestą, klausydami sintetinio, bekūnio, tačiau visagalio Balso nurodymų. Jis diktuoja būrio veiksmus, samprotauja apie gyvenimą ir mirtį, miesto gyvenimą, visuomenės sandarą, pataria įdėmiau pasižiūrėti į kasdien matomus daiktus, įspėja, kad patys grupės nariai tampa stebėjimo objektu.
Kartais Balsą pakeičia muzika, gamtos garsai, miesto šurmulys. Skirtingi garsai, ritmas – viskas susiję su erdve, kurioje juda grupė.
„Tai ne ekskursija, jos metu nekalbama apie istoriją ir panašius dalykus. Mes apibūdiname erdvę. Tai panašu į GPS sistemą. Skirtumas tarp GPS ir mūsų spektaklio Balso yra tas, kad bandome priartėti prie žmogaus”, – sakė spektaklio kūrėjai.
Gauna įvairių užduočių
Balsas, skambantis per ausines ir duodantis nurodymus, ne gyvo žmogaus, o kompiuterio – pagal tam tikrą programą jis automatiškai sudaro žodžius iš šimtų skiemenų. Iš pradžių jis yra moteriškas, kelionės viduryje jį pakeičia vyriškas. Lietuviškame variante jie prisistato kaip Aistė ir Juozas. Spektaklio dalyviai pusantros valandos savo gyvenimo atiduoda valdyti mašinai. Beje, visą kelionę Aistė ne kartą primena, kad valdo žiūrovus, pajungia juos savo valiai, o spektaklio pabaigoje Juozas padėkoja žiūrovams, kad šiandien jie paskolino jam savo kūną, ir įspėja, kad rytoj ateis jų proto.
Tas savotiškas dirbtinis intelektas manipuliuoja žmonėmis: tai suburia juos, tai suskaido į grupes, priverčia bėgti 100 metrų distanciją, paverčia protesto demonstracijos dalyviais arba spektaklio „Miesto gyvenimas” dalyviais. Priėjus prie Vilnios tilto, Balsas pasiūlo pažvelgti į vandenį ir pasiteirauja: „Jei liepčiau nušokti, ar šoktum?”
Tarsi viską matytų iš aukštybių, Balsas sustabdo spektaklio dalyvius prie perėjos ir liepia eiti į kitą gatvės pusę kaip tik tą akimirką, kai įsižiebia žalias šviesoforo signalas. Lygiai taip pat jis žino, kad jau atvyko troleibusas ir paragina į jį lipti. Net pasirodo, kad Balsas ne fiksuoja tikrovę, o ją kuria.
Klausydamasis Balso tarsi patenki į kitą tikrovę, tampi jos personažu ir gauni galimybę stebėti miesto gyvenimą ir save iš netikėto taško. Klajodamas po tarsi pažįstamą miestą staiga suvoki, kad daug ko jame nepastebėdavai, pratęsi Balso pasakytą mintį, kitomis akimis pažvelgi į S.Kaegi atrinktus objektus ir kažkaip labai aiškiai pajunti visko, kas yra aplinkui, trapumą: medžių, pastatų, žolės, o ypač – savo paties.
Spektaklis tas pats ir kaskart kitoks
Kiekvienam miestui spektaklis kuriamas iš naujo: pats S.Kaegi atvyksta iš anksto, vaikšto po miestą, ieško tinkamų pagal dramaturgiją vietų ir kelio, kuriuo jas visas būtų galima apkeliauti, stengiasi įsijausti į miesto dvasią. Kiekviename mieste įrašomi ir jo garsai, taigi sukuriamas originalus kiekvieno spektaklio garso takelis.
Yra privalomų sąlygų ir etapų: spektaklis visada prasideda kapinėse, o baigiasi kokiame nors aukštybėse esančiame taške, iš kurio galima pažvelgti į miestą iš viršaus, dalyviai eina pro kavinę ir žiūri į valgančius žmones, važiuoja visuomeniniu transportu, paprastai metro. Vilniuje jį teko pakeisti troleibusu.
Vienas objektų, kurį paprastai aplanko spektaklio dalyviai – bažnyčia, bet Vilniuje į ją neužsukama – kūrėjai negavo Lietuvos bažnyčios vadovybės leidimo.
Tačiau kad ir kur būtų rodomas, kad ir kokių pataisų būtų daroma scenarijuje, visur miestas tampa visaverčiu spektaklio herojumi, personažu, siužetu, dekoracija. S.Kaegi siūlo žiūrovams pažvelgti į miestą kaip į spektaklį ir padaro taip, kad įprasta aplinka tampa teatru, spektaklio dalyviai – teatro mechanizmo dalimi.
Ir kai spektakliui įpusėjus jo dalyviai susėda Katedros aikštėje ant laiptų tarsi amfiteatre ir Balsas praneša: „Dabar jūs atėjote į teatrą” ir aikštėje knibždantis gyvenimas tampa spektakliu, Katedra ir varpinė – dekoracija, praeiviai – aktoriais, staiga pradedi tuo tikėti.
Pradžia ir pabaiga – ten pat
Nesinori išduoti visų staigmenų, kurios laukia būsimųjų žiūrovų-dalyvių, tik aprašysime du stulpus, tarp kurių driekiasi kelionės maršrutas. Vaidinimas prasideda kapinėse – dviejų pasaulių sandūroje. Balsas pasiūlo išsirinkti labiausiai patinkantį antkapį ir pabandyti įsivaizduoti, kaip atrodys tavo paties kapas. Taip nuo pat pradžių S.Kaegi sutelkia 50 skirtingų žmonių mirties neišvengiamybės jausmu ir pasivaikščiojimas po kapines tampa jų pirmąja paslaptimi.
Finale „Remote Vilnius” dalyviai patenka ant Nacionalinio dramos teatro stogo. Priešais akis – Katedra, apačioje – Gedimino prospektas, eina žmonės, važiuoja mašinos. Balsas pasiūlo paskutinį kartą apsižvalgyti, primena, kad anksčiau ar vėliau visi išnyksime. Jis tarsi įjungia atbulinę eigą ir žiūrovus apgaubia baltų dūmų kamuoliai. O spektaklio pradžioje kapinėse buvo toks epizodas: ausinėse pasigirdo lėktuvo ūžimas. Dalyviai mašinaliai pakėlė galvą, o danguje tuščia. Aistė paaiškino, kad tai buvo būdas priversti dalyvius pažvelgti į dangų ir pridūrė: „Jūs nemokate skraidyti, bet po 90 minučių atsidursite tarp debesų.”
Pirmieji įspūdžiai – palankūs
Keli „Remote Vilnius” veiksmo liudininkai ir dalyviai sutiko pasidalyti spektaklio įspūdžiais.
Beata Tiškevič-Hasanova, aktorė, televizijos laidų vedėja: „Tai yra toks dalykas, kurį norėdamas apibūdinti imi karštligiškai griebtis įvairiausių žodžių ir vis papildai tą grandinę, nes nė vienas žodis neaprėpia viso turinio, prasmės ir jausmo. Tai gali būti ir inovatyvus interaktyvus spektaklis, ir kompiuterinis žaidimas tikrovėje, ir ekskursija, ir performansas, ir tiesiog pasivaikščiojimas, bet aš tarčiau, kad tai yra patirtis. Labai mažai vietų, kur gali eiti vienas ir jaustis patogiai. Į „Remote Vilnius” ėjau viena ir man buvo taip gera. Mane visą laiką supo žmonės, ausinėse su manimi kalbėjo Balsas ir net pasibaigus šiam įvykiui ėjau gatve ir visa likusi diena man atrodė kaip puikiausias šio įvykio pratęsimas.”
Rasa Samuolytė, aktorė: „Man labai patiko tai, kad vedžioja po man jau žinomas vietas, kurių iš to rakurso niekada nemačiau. Patiko pasiduoti Aistei ir Juozui. Kai esi atviras toms taisyklėms, kurios tau pasiūlomos per ausines, tu patiri tokią kelionę, kuri tave ir atpalaiduoja, bet kartu ir pakelia. Kai baigiasi spektaklis aukščiausiame taške, kur gali matyti Gedimino prospektu einančius žmones ir Katedros skulptūras, iš to taško gali pasižiūrėti į save iš tikrųjų. „
Darius Gumauskas, aktorius: „Sunku pasakyti… Man šitas reiškinys labai patiko. Dar diena buvo lietinga… Kažkokia ir maloni nostalgija, ir toks šiltas požiūris į miestą bei į čia kažkada gyvenusius žmones. Tarsi truputėlį atgal sukama juosta – būtent tai, kad judama iš kapinių, link Katedros, kur žmogus tampa aktoriumi, paskui ateina į teatrą… Man tai labai patiko. Ausinės, muzika ir tekstas sukuria atskirą jaukią netgi linksmą bendruomenę, kuri gali atsidurti bet kur, bet yra saugi, nesvarbu, ar lietus, ar sniegas. Vyksmas drąsiam ir smalsiam žiūrovui!”
Sigita Ivaškaitė, teatro kritikė: „Remote Vilnius” – paradoksalus patyrimas. Tai tavo kūno kelionė, vadovaujama įrašyto Balso. Jam paklusdamas atsipalaiduoji ir 90 minučių savo gyvenimo atiduodi spręsti mašinai. Kita vertus, istorija, kuri bus papasakota, priklauso tik nuo tavęs, – pasiskolinusi tavo kūną, mašina kol kas nepasiima tavo proto.”
Oneida Kunsunga, aktorė: „Buvome pirmieji išvydę-dalyvavę „Remote Vilnius” spektaklyje. Įspūdis – didžiulis, tai visiškai nauja patirtis, turint omenyje santykį su kartu dalyvavusiais žmonėmis, miestu ir pačiu savimi. Spektaklis interaktyvus – tai galbūt daugiau pasivaikščiojimas, pažintis. Apie dvi valandas penkiasdešimties žmonių grupėje, lydimi Balso ausinėse, keliavome po Vilnių. Dėl 3D garso apima jausmas, jog būtum kompiuteriniame žaidime, tik gyvai. Labai sunku nupasakoti, reikia pajusti – drąsiai raginu pamatyti, geru visad norisi dalyntis.”
Spektaklis „Remote Vilnius”. Rugsėjo 24-spalio 5 d. Pirmadieniais-penktadieniais 18 val. Šeštadieniais ir sekmadieniais – 14 ir 18 val. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, pagrindinis įėjimas.
