„Intymiau, kai žmogus ne nuogas, o atviras“

Monika Jašinskaitė 2013 04 16 Menų faktūra
Kūrybinė komanda: Diana Kuzmickaitė, Artūras Areima, Vainius Sodeika, Goda Piktytė, Andrius Žiurauskas, Severija Janušauskaitė. Jono Petronio nuotrauka
Kūrybinė komanda: Diana Kuzmickaitė, Artūras Areima, Vainius Sodeika, Goda Piktytė, Andrius Žiurauskas, Severija Janušauskaitė. Jono Petronio nuotrauka

aA

„Noriu susitikti su žmogum, kuris nekvailina savęs", - po „Intymumo" repeticijos sako režisierius Artūras Areima. Premjera po kelių dienų, balandžio 18 d.. Nedidelė VDU teatro scena apstatyta iš praeities likusiais sovietiniais baldais. Tarp jų - pirmąkart drauge vaidinantys aktoriai: daugiau kine nei teatre dirbanti Severija Janušauskaitė (Lulu), iš spektaklių Kauno dramos scenose pažįstama Goda Piktytė (Riretė), iš Gintaro Varno pastatymų Vilniuje bei Kaune - Vainius Sodeika (Polis) ir Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius Andrius Žiurauskas (Anri). Diana Kuzmickaitė juos aprengė taip, kad drabužių galite nepastebėti.

Kaip ir statydamas „Markizę de Sad", „Plėšikus" ar „Julijų Cezarį", Areima literatūrinio teksto neskaito paraidžiui. Spektaklis kuriamas pagal dvi Jeano-Paulio Sartre´o noveles. Iš „Herostrato" į kamerinę teatro erdvę atėjo žmonių nemėgstantis Polis, iš „Intymumo" - gyvenimo sujungti Lulu, Riretė ir Anri. „Nesiekiu žiūrovo išprievartauti egzistencializmu. Noriu leisti pajausti žmogaus nekankindamas, netrenkdamas kumščiu į stalą. Su egzistencija susiduriame minkštuose dalykuose. Kaip ir gyvenime - ji intymesnė skutant bulves, rūkant cigaretę, geriant kavą ar žiūrint televizorių", - kalba režisierius.

Dar Artūras Areima sako, kad jis nežino, kur kūrybinę komandą nuves repeticijų procesas. Panašu, kad tokia nežinomybė persmelkusi visus. Vis dėlto atrodo, kad aktoriai jos ne(be)bijo, net priešingai - kaip tik nežinojimas juos labiausiai domina. Galbūt todėl apie dar nepasibaigusį procesą sutiko papasakoti Severija Janušauskaitė, Goda Piktytė ir Andrius Žiurauskas. Girdėdama jų mintis stebėjausi visų atvirumu - juk intymumas viešojoje erdvėje pas mus dar toks neįprastas. Ir tyčia palikau tuos kelis aštresnius žodžius, kurie atrodo tokie nekalti šnekant.

Areima?

Goda Piktytė (kaip VDU teatro vadovė): Mėgstama sakyti, kad nėra pinigų, todėl negalima vieno ar kito. Bet manau, kad reikia pradėti ne nuo pinigų, o nuo idėjos ir žmonių, kurie dirba teatre. Manau, kad VDU teatrui reikia bendradarbiauti su geriausiais Lietuvos režisieriais, kurie turi idėjų, yra nepavargę, kurie nenori reprodukuoti praeities, linkę eiti į priekį. Artūras man įdomus kaip menininkas. Pati nebuvau su juo dirbusi, bet girdėjau kolegų atsiliepimus.

Intymumas?

Severija Janušauskaitė: Intymumas nėra nuogumas. Daug intymiau, kai žmogus ne nuogas, o atviras.

Goda (kaip aktorė): Man tai asocijuojasi su kamerine aplinka ir žmonėmis, kurie artimi požiūriu, idėjomis, skoniu. Tai tie, kuriais gali pasikliauti, į kuriuos gali atsiremti. Kalbėti nebijodamas, kad būsi nesuprastas, kad tave palaikys kvailiu.

Severija: Keista, intymumas man neatrodo susijęs su santykiais. Turbūt įprasta manyti, kad intymu tai, kas kažkur paslėpta. O man kaip tik priešingai - intymumas yra lyg vaiko atsivėrimas. Mes, suaugę, esame sugadinti standartų, klišių, viso ko žinojimo. Intymu yra tada, kai daug ko nežinai, neišmanai ir atsiveri kažkokiems potyriams. Kai pats sau prisipažįsti, nekreipdamas dėmesio į tai, ką tau teigia kiti.

Andrius Žiurauskas: Intymumas su Goda ir Severija scenoje tikrai įvyksta. Nežinau, ar žiūrovui tai bus skanu ir įdomu. Realiame gyvenime mes visai nepažįstami, bet sceniniai veiksmai, kuriuos darome, priverčia būti labai atvirus vieni kitiems.

Procesai?

Severija: Teatro procesas mane išsekina. Mano impulsyvumas lemia, kad lengviau kine, kur viskas koncentruočiau. Teatras atveria mano opas, reikalauja vesti žiūrovą, nuolat transliuoti, neleidžia atsukti nugaros. Dažnai tenka girdėti „Severija, garsiau!". O aš nenoriu perspausti, kaip tik - sulaužyti tokias taisykles.

Prieš pradėdami repetuoti susitikome su visais iš karto. Man patiko ne tiek pati medžiaga, kiek žmonės, aktorių sudėtis.

Andrius: Prieš kokius dvidešimtį metų Kauno Mažajame teatre pamačiau stebuklingą Rolando Atkočiūno spektaklį „Už uždarų durų". Nežinau, kaip jis atrodytų dabar, bet tada - kėlė nuostabą. Todėl prieš 20 metų paskaitinėjau šį autorių. Kadangi jau 16 metų Lėlių teatre loju šuniukais ir kačiukais, rimta literatūra lieka šone.

O čia ateinu kaip į kitą pasaulį. Šis darbas man yra viena iš galimybių atverti duris, kurios man uždaros. Lėlių teatre aš daugmaž viską žinau, o čia - nieko nežinau! Praleidžiu dvi valandas scenoje ir jaučiuosi kaip beribiame kosmose. Tikrai, kosmose. Areima nėra tas režisierius, kuris pasakotų ar sakytų, kas gerai, o kas blogai. Repeticijų metu jaučiu, kad kažkas nutiko, įvyko. Bet kas? Nežinau, nesugebu sau to įvardinti.

Goda: Dirbant intrigavo kitoks, šiuolaikiškas režisieriaus požiūris į visą medžiagą. Kai pradėjome repetuoti, jam užduodavau tradicinius klausimus: kodėl reikia daryti vienaip ar  kitaip? Artūras į juos teatsakydavo „Todėl". Vis dėlto tas atsakymas labai argumentuotas, sakyčiau, intymus ir nuoširdus. Man režisierius atskleidė kitokį intymumą nei kada nors būčiau galėjusi įsivaizduoti.

Erdvė?

Andrius: Spektaklio erdvė su sovietiniais baldais - režisieriaus sprendimas sukurti Sartre´o ribotą erdvę, tas pačias „uždaras duris". Juk viskas vyksta uždarame bute, iš kurio išeiti negalima. Nors jame skirtingi personažai su savo istorijomis, matome jų miegamuosius, jų namus, bet iš principo - tai tas pats Sartre´o kalėjimas, iš kurio negali išeiti. Vienas visąlaik spokso teliką, kitas - visąlaik save ardo.

Iššūkiai?

Severija: Kuriant šį spektaklį įdomu įveikti save. Juk ne viskas, ką siūlo režisierius, man patinka, bet smagu galiausiai pasiduoti, jaustis dideliu vaiku. Repetuojant nelengva, nuolat esu dvilypėje situacijoje: iš vienos pusės turiu nuoširdžiai vykdyti režisieriaus sumanymą ir juo tikėti, iš kitos - nuolat patenku į situacijas, kai turiu atsisakyti savo išankstinio matymo. Galiu pasitikrinti, kiek esu lanksti.

Goda: Kurti šį vaidmenį yra iššūkis. Jaučiuosi apsivalanti nuo to, kas jau tradiciškai teatre nusistovėję. Nuo patogumo. Nuo visko, ką jau esu išbandžiusi kaip aktorė. Iššūkis - atsikratyti komfortiškos žinovo pozicijos. Įdomu taip dirbti.

Man, kaip aktorei, sunkiausia intymumą parodyti scenoje. Kai skaitau Sartre´ą, intymumą jaučiu ir teoriškai suprantu, kaip nemeluodama, organiškai galiu jį ištransliuoti. Bet skaitydama knygą esi viena, o teatre - jau vieša. Scenoje intymumą turiu padaryti viešu.

Andrius: Turiu tokią problemą - naktimis prastai miegu, o dienomis visada esu pavargęs. Spektaklyje apie pusantros valandos žiūriu televizorių. Iš pradžių repeticijose visiškai negalėdavau išlaikyti dėmesio - mane „išjungdavo". Dabar, kai šis procesas jau baigiasi, veiksmas mintyse intensyvėja, man vis lengviau. Kitas dalykas - ramiai sėdint ir žiūrint teliką, labai sunku išlikti „vienoje temperatūroje" su veikiančiais kolegomis, susikurti vaizdus, kuriuos neva matau ekrane. Paskui natūraliai pradedu laukti bei bijoti susitikimo su Severija, kuris turi įvykti Anri ir Lulu išsiskyrimo scenoje. Viena vertus, šios scenos labai norisi, nes ją matau kaip vieną kulminacinių spektaklio momentų. Antra vertus, labai baisu jos nesušikt. Noriu, kad susitikimo akimirka būtų intymi ir atvira.

Dėžutė?

Andrius: Dežutė ant mano galvos yra pirminis mano personažo impulsas, nuo kurio jis pradeda nebesuprasti, kas vyksta šiame pasaulyje. Žiūrėjau teliką, man buvo labai faina. Gyvenau šiltą gyvenimą, turėjau nuostabią žmoną, man atrodė, kad su ja viskas gerai. Staiga gaunu dėžę ant galvos ir imu nebesuprasti, kas tame gražiame pasaulėlyje nutiko.

Kvietimas?

Severija: Ateikite pažiūrėti, kaip žaidžiame. Ne, ne pokštus darome, - medžiaga, su kuria dirbame, yra sudėtinga. Sakykim, mano vaidmeniui svarbu, kaip sakau tekstą. Kaip jį pabrėžiu, pažeminu, paleidžiu. Kartais pati save išgirstu ir net nemalonu, bet tada dar labiau pradedu klausytis. Kūrybiniame procese įdomu pamatyti, kaip literatūra įgauna kūną.

Scenoje žaidžiame, bet kur tai veda - niekas nežino. Ir šis žaidimas nėra toks jau nepavojingas. Scenoje mums pridėliota daugybė spąstų. Vien tik spąstai! Eidamas gali užlipti ir - paukšt! Nėra lengva išlaviruoti. Iš tiesų, niekada nesu taip dirbusi.

Artūro Areimos spektaklio „Intymumas" premjera balandžio 18, 19 ir 24 dienomis Kaune, VDU teatre.

Naujienos