Auksė Petrulienė. Romo Jurgaičio nuotrauka iš lrytas.lt

 

Penkerius metus veikiantis Psilikono teatras prieš premjerą publiką pakvietė atsiųsti jiems meilės istorijų, kurios taps spektaklio pagrindu. Atsiliepė daug žmonių. Nenuostabu, nes šis erotinių ir kriminalinių istorijų nevengiantis teatras šalyje turi išties nemažą būrį gerbėjų.

Jie praėjusį penktadienį rinkosi ir į sostinės „Menų spaustuvę", kurioje Psilikono teatras surengė akciją už meilę ir nepriklausomybę „Širdies riksmas". Psilikono teatro įkūrėjai grafikei Auksei Petrulienei talkino žmogumi-orkestru vadinamas Tomas Dobrovolskis.

Meilę vainikavo mirtis

„Lietuviškas meilės folkloras" - taip gautųjų istorijų rinkinį pavadino A.Petrulienė. Ji spektakliams dažniausiai naudoja kasdienybės tekstus - anekdotus, kriminalines žinias. Anekdotą priminė ir „Menų spaustuvėje" pristatyta meilės istorija apie miestą, kuriame niekas neatsiliepia į aistringo jaunuolio meilės lūkesčius.

Kita publikos pasiūlyta meilės istorija kiek ilgesnė. Joje idilišką Palangos gulbių meilę sudrumstė baisi audra ir pasiklydusi undinė. Tada atsirado meilė - negera, neteisėta. Meilės trikampis tradiciškai baigėsi žiauria mirtimi.

Vaidino smetonišką istoriją

Seksas ir kriminalai - štai tas degusis Psilikono teatro mišinys, kuris atsitiktinį praeivį priverčia stabtelėti ir pasižiūrėti, kuo viskas baigsis. Naujausių spektaklių kokteilį papildė šių dienų politikos ir teisėsaugos aktualijos.

Pirmoje akcijos „Menų spaustuvėje" dalyje parodytas performansas „Pasmaugta ir nušautas" priminė skandalingą smetoniškos Lietuvos istoriją. Tuomet prelatas Konstantinas Olšauskas, nepaisydamas celibato, pamilo moterį, kurią paskui savo rankomis pasmaugė. Atlikęs bausmę už buvusios meilužės nužudymą jis buvo paslaptingai nušautas.

Kuriama čia ir dabar

Kaip A.Petrulienei ir scenarijus padedančiam rašyti jos vyrui Dariui pavyksta banalią, dažnai ant padorumo ribos balansuojančią istoriją paversti įspūdingu, ironija ir kartėliu persmelktu reginiu?

„Svarbiausia - nenudailinti tekstai", - pasidalijo įspūdžiais viena spektaklio žiūrovė. Be to, Psilikono teatro veikalai - tai pirmiausia puota akims ir ausims. Autorė žiūrovų akivaizdoje kuria visą pasaulį - iš vandens, dažų, saldainių, senų fotografijų, stiklainio nuo uogienės ar putojančio šampūno.

Ji valdo lėles, ką nors nuolat pilsto, maišo, dėlioja. Kiekvieną jos judesį vaizdo projektorius perkelia į didelį ekraną. Patys įdomiausi momentai, kai ekrane galima stebėti spalvingus silikoninius herojus atgaivinančias milžiniškas rankas - lyg nepermaldaujamos lemties simbolį.

Beveik visada vaidinimas kuriamas su gyva muzika, kuri dažniausiai ne iliustruoja pasakojimą, o jį praplečia ir papildo. „Tikru silikonu sandarinamos sužeistos širdys, o gyva muzika reanimuojami puolę didvyriai", - skelbia spektaklio kūrėjai.

* * *

Vaidina tąsios lėlės

Psilikono teatras įkurtas 2005 m. Žodis „psilikonas" sudarytas iš dviejų žodžių - graikiško „psyche" (liet. siela) ir „silikonas". Psilikonas - dvasinių ir cheminių elementų junginys, skirtas psichikos atsparumui ugdyti.

Psilikono teatre vaidina miniatiūrinės tąsios silikoninės lėlės. Specialiuosius efektus sukuria skystyje tirpdomi medikamentai (pvz., putojantys nuskausminamieji), buitinės chemijos ir grožio industrijos preparatai (šampūnai, kremai, lūpų dažai).

LRYTAS.LT