Vyčio Jankausko šokio teatro nuotrauka

Keturiasdešimtmetis Vytis Jankauskas vadinamas vienu įdomiausių mūsų šalies choreografų. Jis apdovanotas garbinguoju Auksiniu scenos kryžiumi, bet jo požiūris į šiandienos šokio realijas – niūrokas.

V.Jankausko premjeros įvyksta kasmet, bet visiškai tyliai. Tačiau tai dažniausiai būna įvykis Lietuvos šokio pasaulyje. Šią savaitę galėsime pasitikrinti, ar tai tiesa, – V.Jankausko šokio teatras „Menų spaustuvėje“ parodys naują savo spektaklį „Budėjimai“. Vaidinimo tema choreografas ir šokėjas pasirinko sielos būdravimo būseną. Kaip ir ankstesniuose V.Jankausko darbuose, „Budėjimuose“ dominuoja grynasis šokis.

Neketina keisti pasaulio

Dar tik pradėjęs repetuoti choreografas svarstė: „Šiuo metu mano apmąstymus įkvepia mūsų socialinės realijos. Realybės šou, masinė kultūra, viešųjų ryšių technologijos iškreipia tikrovės vaizdą. Dėmesio centre atsiduria žmonės, kurie iš tikrųjų nėra verti tokio visuomenės susidomėjimo, jų darbai neturi tokios vertės, kad būtų linksniuojami kiekviename žingsnyje.

Tokiame kontekste mąstau apie tyliąją visuomenės dalį, kurioje, mano manymu, ir glūdi jos perlai – žmonės, kurie yra vertingi, bet mažai girdimi, mažiau reiškiasi. Simpatizuoju žmonėms, kurie sugeba savyje išlaikyti dvasinį budrumą ir nepasiduoda pagrindinei srovei. Pastebiu, kad tokių žmonių mažėja.

Apie juos ir šis mano spektaklis, tačiau vengiu patoso jų atžvilgiu. Tai tam tikra prasme nelaimingi žmonės, išgyvenantys vidinę dramą, esantys tarp tikėjimo ir neapčiuopiamybės. Netikiu, kad menas gali pakeisti pasaulį. Manau, kad savo kūriniu gali kalbėti ir palaikyti sau artimos sielos žmones, kurie mąsto panašiai. Spektaklio pavadinimas „Budėjimai“ susijęs ir su tradicine šio žodžio prasme: menininkas arba koks kitas žmogus tarsi budi prie jam svarbių dalykų ar esminių vertybių“, – kalbėjo choreografas V.Jankauskas.

Tapo favoritais

V.Jankauskas šokio spektaklius „Viduramžių bernelio dainos“, „Nuskendęs slėnis“ (jie apdovanoti Auksiniu scenos kryžiumi) yra rodęs užsienio šiuolaikinės choreografijos festivaliuose. Šiemet jis su žmona, talentinga šokėja Giedre KirkilyteJankauskiene dalyvavo Egipto mieste Aleksandrijoje vykusiame „Kūrybiniame Europos ir Viduržemio jūros nepriklausomų teatro trupių forume“ ir vedė šokio seminarą.

Choreografas prisimena, kad vos atvažiavę į Aleksandriją jie su Giedre buvo vieni iš daugybės festivalio dalyvių. Beveik nepastebimi. Bet, kai jie sušoko savo spektaklius duetus „Viduramžių bernelio dainos“ ir „Nuskendęs slėnis“, iškart tapo festivalio favoritais. Egipto teatro kritikai teigė, kad juos sužavėjo dvasingumo ir mistikos supynimas, estetika. Į V. Ir G.Jankauskų šokio seminarą noriai rinkosi įvairių tautų šokėjai, o patys egiptiečiai V.Jankauskui pasirodė kaip nepaprastai smalsūs ir darbštūs artistai.

Kryžius ir galimybės

V.Jankausko spektakliai visada suranda gerbėjų ir Lietuvos miestuose, nors mėgstama teigti, kad čia maža rinka šiuolaikiniam šokiui. Choreografas teigia, kad jo trupė turi pakankamai repertuaro, šokėjams nestinga energijos ir noro rodyti savo spektaklius „nors ir kas savaitę“. Tačiau kur ir už kokias lėšas? Nepriklausomos, ne valstybės įsteigtos trupės turi viskuo pasirūpinti pačios.

Todėl choreografas neslepia nusistebėjęs dėl valstybės kultūros papročių: viena ranka jam užsegamas Auksinis scenos kryžius, vadinasi, jis pripažįstamas kaip vertingas menininkas, o kita ranka atimama galimybė rodyti savo kūrybą.

Tenka patiems tvarkytis

Su spektakliais keliaudamas po Lietuvą V.Jankauskas pastebėjo ir tai, kad reikia atsargiau rinktis sales. „Yra tokių salių, į kurias viską reikia atsivežti – jie neturi nei tinkamo apšvietimo, nei šokiui reikalingos dangos“, – stebėjosi V.Jankauskas. Šokėjams taip pat tenka patiems visa tai sutempti į sceną, patiems viską sutvarkyti, pritvirtinti. Nėra kam padėti. Anot V.Jankausko, mes tempiame, o keli vyrai stovi, rūko, žiūri. Atokiau nuo sostinės esančių kultūros įstaigų žmonės, pasak choreografo, mėgsta skųstis, kad pas juos retai kas iš menininkų atvažiuoja, bet jei sąlygos tokios, kad viską patiems reikia susitvarkyti, o jie tik duris atrakina, tai nieko keista, kad ir neatvažiuoja.

Bet apie publiką, sutiktą kiekviename Lietuvos mieste, V.Jankauskas atsiliepia tiktai šiltai. Jo spektakliai nėra pramoginiai, juose nerasi apčiuopiamo siužeto, ten gausu simbolių ir užuominų, tačiau susikalbėjimą su savo žiūrovais choreografas visada pajunta.

V.Jankausko spektakliams būdinga labai subtili atlikimo technika. To galima laukti ir iš „Budėjimų“, nes, kaip sako choreografas, jei tavo kalba turtinga, gali daug ir įdomiai papasakoti, o jei skurdi, tai vos suregsi sakinį. Šokyje tas pat.

„Budėjimuose“, be paties choreografo, šoka G.KirkilytėJankauskienė, Giedrė Subotinaitė ir Giedrė Ubartaitė.

* * *

Vertinamas ir namie, ir svetur

* V.Jankauskas – šokėjas, choreografas, pedagogas. Jo sukurtos kompozicijos – „Lašai į šulinį“ (1998), „Viduramžių bernelio dainos“ (2000), „Atsižadėjimas“ (2001), „Užkasti vaivorykštę“ (2002), „Nuskendęs slėnis“ (2003), „Pėdsakai“ (2004), „Žinia (2007).

* „Viduramžių bernelio dainos“ atstovavo Lietuvai tarptautiniame festivalyje „Global Dance 2002“ Vokietijoje, o už spektaklį „Nuskendęs slėnis“ choreografas gavo Auksinį scenos kryžių.

* 1995 m. V.Jankauskas įsteigė moderniojo šokio studiją, joje tebedėsto iki šiol. Be to, jis dėsto šiuolaikinį ir džiazo šokį bei šokio improvizaciją Vilniaus kolegijos Menų fakultete.

LRYTAS.LT