Romansų intrigos ir detektyvai Keistuolių teatre

2008 10 24 Menų faktūra

aA

Spalio 24, 25 dienomis Vilniaus Keistuolių teatro scenoje – jau antroji šį sezoną premjera. Tai detektyvinis žiaurių romansų spektaklis „Išėjau aš stotin“, režisuotas Vytauto V. Landsbergio. Spektaklyje vaidina Darius Auželis, Viola Klimčiauskaitė, Agnė Sunklodaitė, Vytautas Rašimas, Dalius Skamarakas. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė.

Spektaklio „Išėjau aš stotin“ veiksmas vyksta apleistame, o kadaise buvusiame prašmatniame geležinkelio stoties restorane. Jame vienam vakarui susirinkę buvę darbuotojai naujai išgyvena praėjusius laikus, skaudulius, viltis ir neviltis, taip siekdami išsiaiškinti neįmintą praeities paslaptį.

Paklaustas, kodėl pasirinkti būtent romansai, spektaklio režisierius ir pjesės autorius Vytautas V. Landsbergis tikino, kad „romansai – išskirtinai teatriškas žanras. Jame yra istorija su veikėjais, temomis, dialogais, todėl romansai yra nesunkiai vaidinami“. Visas spektaklis tai tarsi bandymas balansuoti tarp „romansiško paradokso“ – linksmo liūdnumo, absurdiško melodramatiškumo. Kiekviename romanse slypinčios dvi emocijos sukuria uždavinį tiek spektaklio kūrėjams, tiek žiūrovams – pabandyti apčiuopti tą emociją, kai norisi verkti ir sykiu juoktis.

romans081024d2.jpg
Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos
Kalbėdamas apie romanso vaidmenį mūsų kultūroje, Vytautas V. Landsbergis pastebi, kad ekspresyvūs romansai savo klestėjimo laikais gebėdavo atstoti humoro poreikį. „Jie turi daug šou elementų ir kartu kalba apie meilę, kuri dažniausiai baigdavosi žiauriai: nukirstomis galvomis arba kitomis galūnėmis. Apskritai, visuose romansuose glūdi dvi pagrindinės temos – Mirtis ir Meilė, kurios romansuose „liejasi per kraštus“.

Spektaklyje greta romansų žiūrovai išgirs ir šiurpias istorijas iš Jono Basanavičiaus tautosakos rinkinio „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“. Klausiama, kodėl pasirinktos šiurpą keliančios istorijos, spektaklio kūrybinė grupė tikina, kad tai dėl noro pasijuokti iš dabarties mene bei gyvenime klestinčio žiaurumo. Spektaklis randasi kaip atsvara jam, kaip didelis noras sukurti džiugesio ilgesį.

Romansams būdingas jausmų ir gyvenimo spalvų sutirštinimas leidžia parodyti parodiją, kuri, kaip sako spektaklio kūrėjai, yra reikalinga ir būtina šioje mūsų gyvenamoje pykčio ir žiaurumo visuomenėje. Kartu spektaklis kalba ir apie tai, kad dažniausiai ilgai širdyje nešiotos kaltės būna atleistos tik kitame pasaulyje, nes šiame jas išpažinti tampa vis sunkiau.

Keistuolių teatro inf.

Naujienos