Jie nori klysti

Goda Dapšytė 2007 11 07 Literatūra ir menas, 2007 11 02

aA

Neretai kalbama, kad po mūsų teatro grandų, išgarsėjusių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kol kas neturime jaunosios kartos režisierių. Kitais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigs režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamas teatro režisierių kursas. Tačiau trys iš jų, dar nesulaukę diplomų įteikimo, šį gruodį rengiasi pristatyti pirmuosius savo spektaklius. Kurso draugai – Olga Generalova, Paulius Ignatavičius ir Artūras Areima – debiutiniams spektakliams pasirinko ne tik labai skirtingus literatūros kūrinius, bet ir pristatys juos skirtingose teatro scenose: P. Ignatavičiaus „Grybų karas“ pagal Justino Marcinkevičiaus poemą vaikams bus rodomas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre ir papildys gausėjantį šio teatro repertuarą, skirtą vaikams. O. Generalovos spektaklis pagal Richardo Brautigano romaną „Arbūzų cukruje“ ir Artūro Areimos spektaklis pagal Michało Walczako pjesę „Kelionė į kambario vidų“ bus pristatyti kaip netrukus naujai duris praversiančios Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė“ dalis. Įdomu pasiteirauti – su kokiomis mintimis ir tikslais į teatrą ketina žengti jaunieji režisieriai.

Esate pirmieji iš kurso pristatantys savo režisūrinius darbus už Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ribų. Kas jus tam paskatino?

Olga Generalova
O. Generalova. Kai pagal studijų mainų programą rengiausi važiuoti į Didžiąją Britaniją, Rimas Tuminas man pasakė: „Na ką, baigėsi vaikų žaidimai?“ Pamenu, kad tada, išgirdus šitą frazę, kažką pilve suspaudė. Akademijoje gera, šilta ir smagu, bet jau norisi pradėt daryt ką nors savo. „Atvira erdvė“ pasirodė tam labiausiai tinkama.

P. Ignatavičius. Mano situacija šiek tiek skiriasi nuo kolegų. Mano kuriamas spektaklis vaikams Vilniaus mažajame teatre yra visiškai kitoje erdvėje. Kolegoms šiek tiek pavydžiu to atsietumo nuo akademijos. Mano spektaklyje daugiausia vaidina kurso draugai, todėl neretai nepavyksta išlipti iš to įprastinio saugumo. Man atrodo, kad visiškai kas kita, kai ateini dirbti ne kaip pažįstamas, su kuriuo ketverius metus mokytasi. Tos patirties kolegoms ir pavydžiu.

A. Areima. Mano spektaklis kaip tik susijęs su akademija. Todėl, kad norėjau nuo jos atitrūkti. Čia, akademijoje, vis dėlto esi prižiūrimas, neleidžiama susimauti, klysti. Čia yra kanonai, gal nedideli, bet jie yra. Norėjau pamėginti pats sukurti „pilnametražį“ spektaklį. Siekdamas išlaikyti spektaklio visumą, susiduriu su sunkumais, bet ir gerai, kad su jais susiduriu. Dirbdamas kartu su aktoriais, išklausau bendraamžių, bendraminčių pastabas, o ne dėstytojų. Taip, dėstytojai gali padėti patarimais, tačiau tai, ką jie sako, ne visada pavyksta suvokti savyje, ne visada suvoki savo klaidas. Visiškai kas kita, kai esi vienas: arba nuskęsi, arba išplauksi. Todėl azartas daug didesnis.

O. Generalova. Jei kalbėsime apie akademiškumą ir kanonus – mano nuomone, jų yra daug, ir jie mums labai trukdo. Didelis skirtumas tarp to, ką norėtųsi padaryti ir kas leidžiama labai griežtai prižiūrimam. Akademijoje vyksta mokymosi procesas, bet jaučiu, kad man vien to maža. Su Artūru atradome daug bendra ir ėmėme iš esmės svarstyti teatro sąvoką bei ką norėtume pasakyti savo projektais. Mums labiau rūpėjo pats procesas nei rezultatas. Norėjosi dirbti kitaip nei akademijoje, kur esame vieno kurso vadovo prižiūrimi ir turime eiti taip, kaip jis mus kreipia. Mumyse yra daug neišsakytų nuojautų, nerealizuotų sumanymų. Visa tai bandysim realizuoti, visiškai nebijodami suklysti, nebijodami padaryti „liapsusą“. Mes galim tai padaryti ir, mano nuomone, net privalome. Apskritai teatre šiandien labai bijoma suklysti. Dažnai išlaikomas nuosaikumas, laikomasi centro, bijant pakreipti save į kairę ar į dešinę. Turime eksperimentuoti su savimi, su savo darbu, su viskuo. „Atvira erdvė“ turbūt vienintelė galėjo priimti mus su idėjomis apie menų sintezę. Mūsų pasirinkti kūriniai nėra skirti plačiajai publikai ir sunkiai atitiktų kitų profesionalių teatrų formatą.

P. Ignatavičius. Būtent todėl jaučiu skirtumą tarp mūsų darbų. Rezultatas visada bent kiek rūpi, nors ir stengiamės nuo to pabėgti. Kai pradėjau repetuoti, iš tikrųjų buvo labai gera, nes pats procesas prasidėjo kažkaip kitaip. Improvizavome, darėme daug pratimų. Ir aktoriams buvo įdomu, ir man. Tačiau atsakomybė už produkto, kuris būtų žiūrimas, ir rinktų pinigus, į kurį tėveliai vestų vaikus, ateitų moksleiviai ir t.t., sukūrimą, tas įpareigojimas, griauna kūrybinę atmosferą, kurioje nebijotum klysti. O jei dar ateina kuruojantis dėstytojas ir pamato, kad kas nors „negerai“, tai iš karto stengiamasi viską išspręsti kuo paprasčiau. Tada nebegali suprasti savo klaidų. Kai darbas yra tavo ir tu pats nusidegini rankas, tik tada gali kažką suvokti ir kitą kartą atkreipti į tai dėmesį.

A. Areima. Aš Lietuvos teatre pasiilgstu laisvos kūrybos, neprisitaikymo. Dabar visi stengiamės lyg būt šalia, nieks nesiverčia per galvą. Mane dabar sudomino neįdomumas. Spektaklis – žiūrimas, bet neįdomus. Aktorius žiūrimas, bet neįdomus. Tuomet, mano požiūriu, atsiranda gyvybė. Norisi išsivalyti ir atrasti, pajausti kažkokį lengvumą, kad iš to lengvumo galėtume daryti tai, ką norime. Kurti ir klysti. Norisi specialiai sukurti neįdomų, bet žiūrimą spektaklį, kuriame žiūrovas šiek tiek pasiklystų, bet ir atrastų save.

O. Generalova. Dabar apskritai kažkoks visuotinis paieškų laikotarpis. Jaučiamas šioks toks užsistovėjimas, kad ir kaip jį pavadintume. Kokia yra teatro auditorija, kokį produktą ji gauna? Kokios temos būtų įdomios dabartiniame teatre: ar psichologinis teatras tebėra įdomus, ar teatras turėtų būti socialiai aktyvus, kiek jame turėtų būti pramogos, o kiek žiūrovai norėtų būti prievartaujami? (Prisiminkime tai, ką matėme šiemet per „Sirenas“ ir apskritai pastaruoju metu.) Aš ieškau atsakymo į šiuos klausimus. Man labai įdomu atrasti temas, kurios būtų įdomios ir man, kaip kūrėjai, ir publikai. Pasikeitusi ir aktorių raiška scenoje. Kinta santykis. Nežinau, ar nuo Grotowskio laikų buvo atrasta visuotinai priimtina santykio tarp aktoriaus ir žiūrovo formulė. Tą santykį dar labai rūpi atrasti. Norėčiau iš pagrindų sugriauti aktoriaus ir žiūrovų santykių statusą, išbraukti oficialumą. Ką įdėti? Aš ten, giliai viduje, lyg ir žinau, bet kol kas žodžiais išreikšti negaliu, todėl pabandysiu tai įgyvendinti savo darbuose. Ir šiuo pirmu darbu bandau šį tą atrasti ir perteikti.

Pasirinkote labai skirtingus kūrinius: romanas, poema vaikams, ką tik Lietuvoje statyta pjesė. Ką siekiate jais pasakyti?

Paulius Ignatavičius
P. Ignatavičius. Mane labiausiai žavi žmogaus kūrybinės galios, kūrybinė energija, vaizduotė, išmonė. Todėl kurdami spektaklį daug improvizuojame. Mane domina aktoriaus galimybės, bendraujant su žiūrovais, per žaidimą sukurti visiškai naują erdvę, kuri šiaip neegzistuoja. Tada įvyksta kažkoks stebuklas. Galbūt tai žaidimas, nes mes žaidžiam kaip vaikai. Stebėdamas žaidžiančius vaikus, žaviuosi jų fantazijų pasauliu. Spektaklio vaikams kūrimas – tai darbas, reikalaujantis visiško nuoširdumo. Jei „Grybų karą“ kurčiau suaugusiems (nors skirtumas, žinoma, ginčytinas), tai jis galėtų pasirodyti savotiška socialine pjese, kurioje galima įžvelgti ir karo absurdiškumą, ir visuomenės juodąsias puses. Tačiau šia linkme eiti net nesinori. Viską priimame kaip žaidimą.

O. Generalova. Nuo pirmo kurso man R.Tuminas sakė: ieškok žmogaus. Ir aš ieškau to žmogaus. O jis man vėl: ieškok žmogaus. Ir aš tikrai jo ieškau, o man aiškina, kad aš nerandu žmogaus. Tai kaipgi aš nerandu žmogaus, jeigu aš visą laiką jo ieškau? Kai perskaičiau Richardo Brautigano romaną „Arbūzų cukruje“, jame radau žmones. Radau gyvus, kalbančius žmones, tokius, kokius matau gatvėse. Kartais žmogaus paveikslas, kurį matau teatre – galbūt ten ir surastas žmogus, aš nežinau – man neretai atrodo kaip lavono prikėlinėjimas. Jei manysime, kad kolektyvinė pasąmonė nesikeičia nuo graikų laikų, tai gal tada visa tai ir teisinga. Tačiau aš manau, kad tos kolektyvinės pasąmonės ir abstraktaus žmogaus sąvoka, jo psichologija, suvokimo ir vertybių skalės yra smarkiai pasikeitusios net ir nuo Čechovo laikų. Aš matau žmogų tokį, kokį matau. Dažnai perkeliu žvilgsnį iš gatvės į sceną ir matau: meluoja, jie man meluoja. Gal jie ieško žmogaus, bet aš taip pat ieškau. Taigi „Arbūzų cukruje“ pamačiau žmones. Poetine, minimalistine kalba Brautigano nupiešti jų paveikslai man pasirodė artimiausi tam, ką matau šalia savęs, tam, apie ką aš norėčiau kalbėti. Brautigano naudojama kalba man padiktavo sceninę raišką bei būdą literatūrą paversti sceniniu veiksmu. Man labai patinka vaizdai, aš mąstau vaizdais. Man žodis nėra toks svarbus kaip scenos judesys, šokis. Be abejo, žodžio visiškai neatsisakau. Kartu su aktoriais ieškau kalbos, kuria šį romaną galima būtų pateikti scenoje. Taigi mano žinutė ir yra žmogus.

A. Areima. Michało Walczako pjesę „Kelionė į kambario vidų“ perskaičiau žurnale „Teatras“. Pradžioje ji man didelio įspūdžio nepaliko, bet kai atsirado noras šiek tiek pabėgti iš akademijos, grįžau prie jos. Jei kalbėtume apie žinutę, tą „sms“, kurią gauni, tai ji būtų paprasta: „tu nereikalingas“. Kam tu reikalingas? Kam ta pjesė reikalinga? Kam tas spektaklis bus reikalingas? Visiems mums dažnai kyla klausimas: kam teatras apskritai reikalingas? Kuri, kuri, bet sustoji ir pagalvoji, kam aš tai darau? Tas pats ir pjesėje „Kelionė į kambario vidų“. Joje yra daug temų, bet pagrindinė ta, jog žmogus iš viso yra nereikalingas. Sakoma, kad reikalingas žmogaus vidus. Šioje pjesėje ir vidus yra nereikalingas. Ir iš to nereikalingumo atsiranda beprasmybė. Svarbi ir nereikalingumo kančia, nes mes nesusitaikome su tuo, kad esame nereikalingi. Jei kam nors vieną dieną visi pažįstami atsiųstų trumpąsias žinutes su tekstu „tu nereikalingas“, žmogus išprotėtų. Todėl daugelis bando su tuo nereikalingumu kovoti, įrodyti savo svarbą. Galbūt iš to šiandien išaugo tai, ką aš suprantu kaip vidutinybių kartą. Nebėra herojų, nebėra asmenybių, visi – vidutinybės. Daug kas su tuo nesutinka ir pačiam sunku tai pripažinti, todėl gimsta konfliktas. Norisi būti reikalingam, norisi gyventi.

Kokio teatro šiandien reikia jums, publikai, jūsų kolegoms?

A. Areima. Blogo. Neįdomaus.

P. Ignatavičius. Nesijaučiu ateinąs į teatro visuomenę demonstruoti, kokio teatro, mano manymu, reiktų. To ir nenorėčiau.

O. Generalova. Manau, kad reikia drąsaus ir kategoriškesnio teatro. Nekalbu apie pažiūras, jos gali būti įvairios. Manyčiau, kad mūsų teatrui reikia daugiau drąsos ieškoti. Yra susidariusi nuomonė, kad dabar mūsų teatras yra blogas, kad kažkas yra ne taip. Todėl reikia drąsos, kad peržengtume šią savaime susiformavusią ribą. Daugelis nepatenkinti tuo, kas vyksta. Reikia nuoširdumo sau pačiam, žiūrovams. Nenorėčiau pompastiškai pareikšti, jog ateina naujasis teatras, nauja karta, dabar spardysim sienas ir prievartausim žiūrovus. Žiūrovai viską žino. Teatras negali žmogaus išmokyti nieko naujo. Aš tikiu, kad žmonės pasąmonėje žino labai daug, tačiau patys ne visada gali tai suformuluoti. Kartais gyvenime pasitaiko tokie maži nušvitimai, kai staiga viskas pasidaro aišku. Tvirtai tikiu teatro galia stipriai energetiškai veikti žiūrovus. Šiandien teatre to pasigendu, nors norėčiau, kad teatras turėtų tokį poveikį. Kaip to pasiekti, prisipažįstu, aš nežinau, bet labai intensyviai ieškau. Mane labai erzina, kai teatre aktyviai bandoma mane, kaip žiūrovę, paveikti, manimi manipuliuoti ar ko nors išmokyti. Aš viską žinau. Tik reikia atrasti, išlaisvinti savo kūrybingumą tam, kad tą pasąmoninį žinojimą paverstum kūno kalba, žodžiu ar tiesiog scenoje gulinčiu objektu. Aš norėčiau, kad teatras būtų toks. Bandysiu jį tokį kurti.

Artūras Areima. Nuotraukos iš asmeninio Olgos Generalovos archyvo
A. Areima. Man atrodo, kad tuo žinojimu žiūrovai yra šiek tiek prievartaujami. Aktoriai išeina į sceną žinodami, kur pradės, kur eis ir kokią vėliavą neš. Man atrodo, jog tai šioks toks prievartavimas. Tačiau tuo pat metu žiūrovai jaučiasi patogiai, nes jie žino, kad aktorius viską žino. Man norėtųsi, kad publikai kartais būtų šiek tiek nepatogu žiūrėti, kad nepatogu būtų ir pačiam aktoriui, kuris išeitų į sceną dar ne viską žinodamas, bandytų tą žinojimą susikurti tuo momentu. Mane gąsdina, kad esame lyg visažiniai, o teatras – tarsi mokykla. Gal norėtųsi šiokio tokio chaoso, kuris egzistuoja ir kasdieniniame gyvenime. Tada žmogus scenoje atpažįsta save, atranda savo poelgius. Ne per prievartą. Nesinori, kad žiūrovai po spektaklio tiksliai žinotų, ką jiems norėta pasakyti ir apie ką yra spektaklis. Scenoje gali būti daug visokių vienas už kitą stipresnių įvykių ir jie nebūtinai turėtų būti sudėlioti pagal klasikinę struktūrą. Norėtųsi leisti žiūrovams pamąstyti, palikti vietos jų fantazijai. Norisi, kad žmonės iš teatro išeitų panirę į apmąstymus, svarstymus, kad teatras skatintų diskusijas.

P. Ignatavičius. Teatras yra bendravimas tarp režisieriaus, aktoriaus ir žiūrovų. O betarpiškiausias dialogas užsimezga, žinoma, su vaikais. Gyva vaikų reakcija labai pakrauna aktorių. O kartais įdomu, kaip nuraminti dūzgesį salėje. Manau, kad vaikai – geriausia publika. Kai jie žiūri spektaklius, neretai nori gyvai reaguoti, o tėvai juos tildo. Būtų šaunu, jei pavyktų pasiekti, kad tas pats suaugęs žiūrovas, stebėdamas spektaklį, išdrįstų taip pat gyvai ir drąsiai reaguoti

Naujienos