Legendinis kursas grąžino žiūrovus į jaunystę

Svajūnas Sabaliauskas

Jie ne „Vaikų dienos”, daug ko nebūtų... Olegas Ditkovskis (fone - Saulius Bareikis). Nuotrauka iš www.lrs.lt

Vakar perpildytame Šiaulių dramos teatre prisimintas legendinis spektaklis „Vaikų dienos“, pirmą kartą parodytas prieš 30 metų. Jį vėl vaidino 12 iš 15 tuomet į Šiaulių teatrą tik atvykusių jaunų aktorių. „Vaikų dienos“ buvo išskirtinis įvykis Lietuvos teatro istorijoje. Neabejojama, kad jei ne „Vaikų dienos“, vargu ar būtų įsteigtas „Keistuolių teatras“ ir „Atviras ratas“.

Lauktas susitikimas

Legendinį spektaklio epizodus vaidino Saulius Bareikis, Julius Dautartas, Olegas Ditkovskis, Sigitas Jakubauskas, Saulius Kizas, Virginija Kochanskytė, Rimanta Krilavičiūtė, Silva Miliauskaitė, Nijolė Oželytė, Regina Šaltenytė, Antanas Venckus ir Juozas Žibūda.

Aktoriai S. Kizas ir N. Oželytė vaidino po ilgos pertraukos. Abu aktoriai yra atsisveikinę su scena. Saulius prodiusuoja televizinius projektus, režisuoja masinius renginius. Nijolė juokavo ir sakė, kad nors esanti Nepriklausomybės akto signatarė, bet šiuo metu – pensininkė ir močiutė. „Esu pensininkė“, – kelis kartus išdidžiai pabrėžė aktorė žiniasklaidos atstovams, susirinkusiems spektaklio išvakarėse į spaudos konferenciją.

Silva Miliauskaitė – vienintelė iš kurso, kuri po baigimo nedirbo Šiaulių scenoje. Aktorė sakė, kad tai netrukdė su buvusiais kursiokais susitikti ir prisiminti mokslo metus, bei valgyti kartu keptus bulvinius blynus.

Aktoriai tikino, kad šis susitikimas su žiūrovais labai jaudina, nes po tiek metų keičiasi karta. Jiems buvo įdomu pamatyti publiką, kuri plojo pirmą kartą kursui vaidinant profesionalioje scenoje.

Susiginčijo politikai

„Šiaulių teatro scena – man yra šventa, nes tai vienintelė vieta, kur aš buvau aktore. Esu vieno spektaklio artistė ir tuo didžiuojuosi. Jei būčiau teatre dirbusi visą gyvenimą, turbūt taip puikiai ir šviesiai apie teatrą nemąstyčiau. Aš niekada nebedirbsiu aktoriaus darbo. Negalėčiau vaidinti kiekvieną vakarą, tapčiau pikta kaip žvėris. Specialiai dėl Šiaulių nevalgiau dvi dienas, kad mane Juozas Žibūda pakeltų ant rankų. Dabar sveriu maždaug tiek, kiek svėriau, kai dirbau Šiaulių teatre“, – juokėsi N. Oželytė. Palikusi Šiaulių teatrą prieš daugiau nei 25 metus, N. Oželytė tik filmavosi kino filmuose.

Buvęs aktorius, dabar parlamentas J. Dautartas tikino, jog neišsižadėjo teatro dėl politikos. „Teatras yra geriau nei Seimas“, – prisipažino politikas.

N. Oželytė prisiminė, kad neva J. Dautartas yra sakęs, jog po Juozo Miltinio mirties tapsiąs Panevėžio dramos teatro direktoriumi. Buvę kursiokai tikino: „Nesakė, nesakė“. N. Oželytė laikėsi savo: „Sakė“. Ginčą nutraukė Šiaulių teatro vadovas Antanas Venckus: „Jie abu paragavę politiko duonos, tad pradėjo ginčytis. Tuoj frakcijomis pradės dalintis“. N. Oželytė atsikirto: „Nesidalinime, nesidalinsime, mes priklausome tai pačiai partijai“.

Žiūrovas susitiks su savo jaunyste

Julius Dautartas ir Virginija Kochanskytė

Pasak V. Kochanskytės, žiūrovas „Vaikų dienose“ kartu su vaidintojais ieškojo kitokio gyvenimo, didesnės jo prasmės. „Negalima buvo nemylėti tų jaunų žmonių, kurie ateidavo į mūsų spektaklius. Mes jiems atidavėme, ką turėjome savyje gražiausia, o jie pripildydavo mus savimi. Jie stovėdavo ir laukdavo atliekamo bilietuko. Todėl man nekeista, kad bilietai į mūsų pasirodymą po 30 metų buvo labai greitai išpirkti. Su mumis susitikti ateina mūsų publika. Gaila, kad jie negali tilpti į šią salę. Mes pripildytume kelias sales. Žmonės ateina susitikti su savo jaunyste. O mes susitiksime su savimi per juos“, – sakė aktorė.

V. Kochanskytė „Šiaulių kraštui“ sakė, kad sutiktų Šiaulių teatre sukurti vaidmenį, jei vaidmuo patiktų. Aktorė prisiminė, kad ne vien savo noru paliko Šiaulių teatrą, kurį mylėjo. Atėjęs režisierius Saulius Varnas nebedavė vaidmenų, o vaidinti senuosius nebesinorėjo, tad, nors ir skaudančia širdimi, aktorė paliko Šiaulių teatrą.

Šiauliuose gimė iš naujo

R. Šaltenytė iki šiol Šiaulių teatrą vadina savo namais. „Čia buvo visos svajonės ir visos iliuzijos. Nors Šiaulių teatre buvau tik du sezonus, bet jis mane užaugino. Jaučiu didžiulį jaudulį prieš pasirodymą Šiaulių publikai. Tokio jaudulio neišgyvenau nė viename Lietuvos teatre“, – „Šiaulių kraštui“ sakė aktorė. R. Šaltenytė norėtų sugrįžti į Šiaulių teatrą ir vėl kurti vaidmenis ir pasijusti tarsi gimtuosiuose namuose.

S. Kizas sakė, kad jei ne Šiaulių teatras, jis nebūtų tapęs geru televizijos režisieriumi. „Man Šiauliai nepatiko, nes buvo karinis, uždaras miestas, tad su šeima grįžau į Vilnių. Grįžęs mąsčiau, ar verta grįžti į teatro sceną. Nebegrįžau. Likau aktoriumi, vaidinau kino filmuose, televizijos spektakliuose“, – sakė aktorius. S. Kizas dabar nieku gyvu nesutiktų kurti naujo vaidmens teatre, nes „perkopus per 50-metį gresia suvaikėjimas“.

Po 30 metų. Sauliaus Jankausko nuotraukos, www.skrastas.lt

S. Bareikis Šiauliuose dirbo keturis teatro sezonus. Šiauliai buvo pirmasis miestas, kuriame be gimtojo Vilniaus gyveno – svetimas butas, nežinomas miestas, nematyti žmonės.

„Per tuos ketverius metus susikaupė didžiulis bagažas, kurį naudoju iki šiol. Šiauliuose sukurtos dainos tapo kultinės visoje Lietuvoje. Viena tokių – „Riešutų žydėjimas“, kurią sukūrė Olegas Ditkovskis. Daugelis mano, kad šią dainą sukūrė „Vairas“. Vienas poetas pasakė: „Keistas pasaulis sumažėjo“. Su metais supranti, kad pasaulis mažėja ir ne tik spalvas praranda. Dabar sunku suvokti kaip mes tilpdavome į tą laiką. Gal talpesnis laikas buvo?“ – „Šiaulių kraštui“ sakė S. Bareikis. Aktorius sutiktų vaidinti Šiaulių teatre, bet ilgai ir atsakingai rinktųsi vaidmenį, kuris jam patiktų.