Aktorės credo: mylėti savo darbą

Julijus Lozoraitis 2007 04 22 Lietuvos žinios, 2007 04 21

aA

Taip aktorė Elvyra Piškinaitė priiminėjo savo jubiliejaus svečius
Vilniaus teatras „Lėlė“, pagerbdamas savo pagrindinės aktorės Elvyros Piškinaitės penkiasdešimtmečio ir jos kūrybinio darbo trisdešimtmečio jubiliejų, suteikia progą pamąstyti apie aktoriaus profesijos romantiką ir prisiminti svarbius mūsų teatro bei kino meno istorijos faktus

Kas yra teatro ir kino žvaigždė, visi daugmaž žinome. O kas yra lėlių teatro žvaigždė? Juk, atrodytų, lėlių teatro aktorius visuomet pasislėpęs – arba už lėlės, ar už kaukės, ar už širmos. Bet Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Elvyra Piškinaitė yra tas akivaizdus pavyzdys, kad ir tarp lėlininkų yra tikrų žvaigždžių. Jų žavus spindesys yra tiek savotiškas, kiek yra ypatingas plastinis ir universalus teatro menas, kuriuo gali teisėtai didžiuotis mūsų šalies lėlių teatras, o ypač Vilniaus „Lėlė“.

Antras „dešimtukas“

Be abejonės, itin svarbi Elvyros gyvenimo viršūnė – tai Liukos vaidmuo jau tapusiame legenda kino filme „Riešutų duona“. Jį prieš trisdešimt metų pagal populiarią Sauliaus Šaltenio apysaką sukūrė Lietuvos kino studijos kūrybinė grupė, vadovaujama režisieriaus Arūno Žebriūno. Šis filmas svarbus aktorei ne tik tuo, kad leido paragauti populiarumo vaisiaus, – tarp filmo atlikėjų ji surado ir savo asmeninę laimę.

Tiek Algirdas Latėnas, aktorės šeimos galva ir dabartinis Jaunimo teatro vadas, vaidinęs pagrindinį filmo herojų Andrių Šatą, tiek Kostas Smoriginas, taip pat vaidinęs šiame filme, yra iš Jaunimo teatro legendinio „Tamulevičiūtės dešimtuko“. Nedaug kas žino, kad ir E. Piškinaitė, ir nemažai jos kolegų iš Vilniaus „Lėlės“ teatro yra iš kito „dešimtuko“, taip pat garsios režisierės ir pedagogės Dalios Tamulevičiūtės auklėtiniai. Jeigu D.Tamulevičiūtė nebūtų sukūrusi Jaunimo teatre garsiojo spektaklio „Škac, mirtie, visuomet škac!“, tikriausiai nebūtų sukurtas ir filmas „Riešutų duona“, kuris buvo toks lemtingas Elvyrai. O abu „Tamulevičiūtės dešimtukai“, pirmasis ir antrasis, „legendinis“ ir „lėliškasis“, įsikūrę praktiškai po vienu stogu Vilniaus senamiesčio Arklių gatvėje (Valstybiniame jaunimo teatre ir Vilniaus teatre „Lėlė“), įspūdingai praturtino mūsų teatro meno lobyną.

Pavyko atsispirti pagundoms

Taip ji atrodė per „Riešutų duonos” filmavimą 1977 metais
Taigi E. Piškinaitei likimas nusišypsojo itin dosniai, kai ji pateko į pedagogės D.Tamulevičiūtės rankas. Pati aktorė vertina savo atėjimą į teatrą labai natūraliai. Abu tėvai buvo artistiški, ypač tėvelis – linksmuolis ir muzikantas. Gimtosiose Širvintose ji buvo pagarsėjusi artistė ir darželyje, ir mokykloje, kur jai sceninius pradus diegė mokytoja Stasė Šiaučiūnaitė, kauniečio aktoriaus Antano Gabrėno auklėtinė. Vyresnioji sesuo Nijolė (dabar – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėja) buvo gabi namų teatro režisierė, kurdavo su vaikais ir pirštininių lėlių spektaklius, ir net dramos, pvz., vaidino Juozo Baltušio pjesę vaikams „Joniukas partizanas“. Kadangi vienintelę tuomet Širvintų vidurinę baigė ir Vaiva Mainelytė, tai Elvyrą mokykloje, išduodami dokumentus stoti į Konservatoriją Vilniuje, pašiepė: „Nori būti tokia kaip Mainelytė?“ Ji išdidžiai atrėžė: „Noriu būti tokia kaip aš pati!“

Kad mokslai pas D.Tamulevičiūtę nebuvo lengvi, tą žino visi, kam likimas dovanojo tiesiogiai patirti jos pedagoginių metodų. Kai antrakursei Elvyrai po kruopščios atrankos skyrė pagrindinį vaidmenį režisieriaus A.Žebriūno filme „Riešutų duona“, jos gyvenimas kurse netapo lengvesnis. Mat filmavimas vyko ne tik vasarą – buvo tęsiamas rudenį, kai visas antras „Tamulevičiūtės dešimtukas“ pradėjo repetuoti „Lėlės“ teatre drauge su režisieriumi Vitalijumi Mazūru Mindaugo Ubaičio ir Sigito Gedos roko operą „Dainuojantis ir šokantis mergaitė vieversėlis“.

Aktorė prisimena tą laiką kaip itin nelengvą ir dėkoja Dievui, kad tas suteikė jėgų nesusirgti „žvaigždžių liga“. Taip pat ji sugebėjo atsispirti siūlymams vaidinti kituose filmuose – Vilniuje, Taline, Minske. Kūrybinis darbas teatre, toks, kurio mokė D.Tamulevičiūtė, atrodė nepalyginti turiningesnis negu trumpalaikiai skrydžiai į kino meno pasaulį.

Kova už svajonę

Iš pradžių niekas iš antrojo „Tamulevičiūtės dešimtuko“ nebijojo perspektyvos, kad teks dirbti lėlių teatre. „Lėlės“ teatro ir ypač režisieriaus V. Mazūro spektakliai nebuvo banalūs lėlių vaidinimai už širmos. Aktoriai galėjo pasirodyti scenoje prieš žiūrovus, pademonstruoti ypatingus plastinius sugebėjimus vaidindami su kauke ar šokdami. Elvyros kurso aktoriai buvo išvaizdūs jaunuoliai ir merginos. Jie akivaizdžiai griovė mitą apie lėlių teatro aktorius, kaip apie scenos nevykėlius, priverstus slėpti savo kuklią išvaizdą už širmos. Aktorės E. Piškinaitės sugebėjimai čia itin pravertė. „Nevaikiški“ spektakliai „Lėlėje“ (pvz., miuziklas „Arklio istorija“, „Dono Kristobalio balaganėlis...“, „Žemės dukra“, „Raudonligė“, „Barbora Radvilaitė“) buvo labai ypač populiarūs tarp studijuojančio jaunimo. Tačiau kūrybinė kova už lėlių teatrą, kuris būtų toks pat visavertis kaip dramos, net jį pranoktų, tikrai nebuvo lengva.

Gyvenimo padiktuota filosofija

O taip ją sveikino šeima. Mildos Juknevičiūtės („Lietuvos rytas”) nuotraukos
E. Piškinaitei „Lėlės“ teatre teko spręsti ne vien kūrybines problemas. Aktorės būdą gerai charakterizuoja tai, kad ji nevengia apie tai kalbėti: oriai, santūriai ir išdidžiai. Netrukus po diplominių spektaklių ir darbo „Lėlės“ teatre pradžios 1979-ųjų pabaigoje Elvyrai ir jos vyrui Jaunimo teatro aktoriui A.Latėnui gimė sūnus Balys. Laukta dvynukų, bet Balio broliui nebuvo lemta gyvam išvysti dienos šviesos. Todėl po gimdymo, be natūralių rūpesčių, jaunų aktorių šeimai dar teko rūpintis neįprastomis laidotuvėmis. Dabar Elvyra šį likimo smūgį ir išbandymą vertina filosofiškai: „Tuomet labai aiškiai supratau, kad kiekviena tokia nelaimė, kiekvienas panašus likimo smūgis yra žmogui Dievo suteikiama proga pagalvoti, ką lig šiol gyvenime darei ne taip, ir nuspręsti, ką nuo šiol darysi kitaip.“

Po sūnaus gimimo praėjus pusantro mėnesio Elvyra jau iš peties repetavo linksmą muzikinį spektaklį „Trys paršiukai“, kur reikėjo daug šokti, dainuoti ir smagiai kilnoti didžiules strypais valdomas lėles (vaiką prižiūrėti ypač padėjo Elvyros tėveliai, be jų sakosi nebūtų ištvėrusi). Vėliau su šiuo spektakliu aktorė ir „Lėlės“ trupė apkeliavo pusę pasaulio. Asmeninius Elvyros ir jos šeimos išgyvenimus minime ne iš pigaus žurnalistinio smalsumo, o tam, kad suprastume aktorės pasirinkimą ir jos kūrybinio gyvenimo credo, kuris susiformavo iš jos būdo ir gyvenimo kloties: „Sakau labai rimtai ir atsakingai: man labai patinka tai, ką darau lėlių teatre, ir esu laiminga, kad jame dirbu.“

Nesiveržė į dramą

Išties sunku patikėti: populiari kino aktorė, turinti neabejotiną dramos talentą, aukoja visas kūrybines jėgas lėlių teatrui. Galų gale jos vyras čia pat gretimame teatre vadovauja ir režisuoja spektaklius, – nejaugi jis negalėtų parūpinti pašonėj žmonai patogesnės vietos ir geresnių vaidmenų?

Nė kiek nedvejodama Elvyra atsako: „Priežastis yra ta, kad labai gerbiu savo vyrą ir jo darbą. Apie save kaip aktorę žinau tai, jog darbe nesu minkšta vilna, režisieriams su manimi nėra lengva. Todėl nenorėčiau, kad mūsų su režisieriumi sceniniai ginčai virstų šeimyninėmis scenas. Žiūriu į tai labai atsakingai ir nenorėčiau jam sukurti teatre papildomų sunkumų.“

Užtat buvo daugybė vaidmenų „Lėlės“ teatre: ir su kaukėmis, ir su lėlėmis, ir už širmos, ir „atvirų“... Iš visų jų, nors ir keista, Elvyra ypač vertina ne Barborą Radvilaitę, ne Eglę „Žemės dukroje“. Iš brangiausių vaidmenų ji mini charakteringą Raudonligės vaidmenį to paties pavadinimo alegoriniame antisovietiniame spektaklyje (kur dėl kaukės ir kostiumo jos nebuvo galima atpažinti), taip pat berniuko Omolio vaidmenį spektaklyje pagal Rabindranato Tagorės pjesę „Paštas“: „Juk lėlių teatre taip retai pasitaiko didelių ištisinių vaidmenų, o čia vaidinau visą spektaklį nuo pradžios iki galo, ir kūriau jį kaip išmaniau.“

Vaikų neatkalbinėjo

Elvyra prisipažįsta, jog ne itin norėjo, kad vaikai sektų tėvų pavyzdžiu ir pasirinktų teatrinę profesiją. Balys nuo vaikystės žadėjo reikštis dailės srityje, bet dirba Vilniaus mažajame teatre, baigia magistro mokslus ir režisuoja spektaklius. Emilija grojo fleita ir domėjosi istorija, bet jau antrus metus mokosi Gintaro Varno vadovaujamame kurse ir jau vaidino spėjusiame pagarsėti studentų spektaklyje „Žvaigždžių kruša“. Jauniausias dvylikametis Izidorius mėgsta riedučius, groja elektrine gitara bei smuiku.

Nesiverčia liežuvis sakyti, bet naujausias E. Piškinaitės vaidmuo „Lėlės“ teatre – tai (kaip čia kultūringiau pasakius) atbulinė didžiulės kumelės lėlės dalis spektaklyje „Daktaras Dolitlis“ (atkreipkite dėmesį, kaip talentingai juda jos uodega!). Bet aktorė demonstruoja ir nemenką humoro jausmą. „Suvaidinusi septyniose „Lėlės“ teatro premjerose paeiliui jubiliejaus proga galiu sau leisti ir tokį akcentą, – juokdamasi sako ji. – D.Tamulevičiūtė juk mus mokė: jeigu išeini į sceną, žinok, ką darai, ir daryk tai labai gerai.“

Moterį išties sunku perprasti. Ypač jeigu ji – lėlių teatro žvaigždė. Belieka patikėti, ir tiek.

Naujienos