 |
| Laimonas Noreika – kino ir teatro aktorius, skaitovas. |
Laimonas Noreika – unikali asmenybė, gyva Lietuvos teatro legenda. Tai darbštus aktorius, scenai atidavęs daugiau nei 60 metų. Teatras, kinas ir skaitovo menas – pagrindinės Laimono Noreikos kūrybinės veiklos sritys. Ir kiekvienoje iš jų aktorius atsiskleidė kaip poetiška, nepaprastai intelektuali asmenybė. Kaip tik šiomis dienomis pasirodys jo įskaitytos lietuvių poetų eilės kompaktinėje plokštelėje „Poeta”, o pats aktorius rytoj, lapkričio 28 d. vaidins Piemenį Oksaro Koršunovo „Oidipe karaliuje”.
Prieš porą savaičių mes, Muzikos ir Teatro akademijos studentai, kalbinome aktorių jo namuose. Šiandien aktorius Laimonas Noreika švenčia 80 metų jubiliejų! Ta proga norisi pasidalinti aktoriaus mintimis apie teatrą, savo kūrybinį gyvenimą.
– Kaip vertinate savo aktorinę karjerą, ar manote, kad jūsų kūrybinis likimas sėkmingas?
– Man vertinti save? Manau, esu laimingas žmogus. Įsivaizduojat, teatre pradėjau vaidinti būdamas 16 metų – suvaidinau gandrą spektaklyje „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Nuo tų 1942 metų esu teatre. Tai pagalvokite, kiek metų! Man jau 80! Ir aš visą laiką turėjau darbo. Neduok Dieve, kai artistas, dažniausiai moteris, mažai vaidina, mažai gauna vaidmenų. O aš niekad negalėjau skųstis, visą laiką buvau užimtas ir dirbau. O ko artistui daugiau reikia? Pasijust reikalingu.
Ir štai dabar, iš savo 80 metų patirties, galiu teigti, kad mano aktorinis, kūrybinis gyvenimas buvo sėkmingas. Turėjau daug puikių vaidmenų, puikių režisierių, penkerius metus turėjau gerą mokyklą Maskvoj (Lunačiarskio teatro meno institute 1947-1952 m – V. J.). Toji teatro mokykla – didžiulė atrama.
– Esate vienas garsiausių eilių skaitovų. Kaip ir kodėl ėmėte skaityti poeziją? Kaip ši veikla veikė jūsų kūrybą teatre – ir atvirkščiai?
– Kai aš išvažiavau iš Kauno, 1963 metais, ten palikau milžinišką repertuarą. Vilniuje mane priėmė, bet aš metus laiko važinėjau vaidinti savo spektaklius į Kauną, kol mane pakeitė. O Akademiniame teatre tuos metus sėdėjau ramus. Ten kažkokį epizodėlį „Marčioj“, „Paskenduolėj“ suvaidinau. Iki kol man atsirado vaidmenų, praėjo nemažai laiko. Tuo metu mane kviesdavo į televiziją eilių skaityti. Duodavo įvairių autorių – po 15 minučių paskaityti. Juos reikėdavo išmokt mintinai. Autoriai, kuriuos gaudavau – svetimi jie man buvo. Klausdavau, kodėl neleidžia pasirinkt pačiam? O duoda, pavyzdžiui, Liudą Girą. Negalėjau nė žodžio jo paskaityti. Tai paprašiau pabandyti skaityt savo pasirinkto autoriaus eiles. Pradėjau ieškot poezijos. Verčiau Maironį. Kai paėmiau Putiną, kuris atrodė gal kiek per senas, jau praeityje, ir pradėjau skaityti, – o Viešpatie! – man atsivėrė tokie lobiai Putino poezijoj! Aš paruošiau pirmas 15 minučių ir tai perskaičiau televizijoj. Paskui dar ir dar, kol man susidarė pusantros valandos. Galiausiai aš atėjau į teatro draugiją ir sakau – skelbkit Putino vakarą. Tai buvo 1964 m. Tuo metu pirmą kartą išėjau su Putino poezija prieš žiūrovus. Beje, kai pamačiau mieste iškabintas afišas, skelbiančias, kad „Laimonas Noreika Aktorių namuose skaito..“, man šiurpas per kailį nuėjo. Pagalvojau tada: „Beproti, ką tu darai? Pusantros valandos skaityt! O jeigu tu užmirši per vidurį? Kur tu lįsi?“ Ir įsivaizduojat, perskaičiau, nesuklydau. Publika gerai sutiko, geri buvo atsiliepimai. Vėliau paskambino iš Filharmonijos ir klausia, ar negalėčiau su savo programa į Marijampolę, Plungę, Telšius važiuot. Taip ir pradėjau važinėt, poeziją skaityti. Nuolat mane siuntinėdavo.
Po Putino pradėjau ruošti Adomą Mickevičių, Maironį, Justiną Marcinkevičių. Susidarė 20 programų po pusantros valandos. O teatre aš visąlaik turėjau darbo. Spektakliai ne kiekvieną dieną, bet savo repertuarą turėjau. Reikėjo derinti su teatru savo išvažiavimus.
Manau, poezijos skaitymai – taip pat aktoriaus darbas. Todėl negalima sakyti, kad bėgau nuo teatrinio darbo. Skaitymai – kūrybinis darbas, sudėtingas. Spektaklyje reikia su režisieriumi susitart, susikalbėt. O ne visada vienodai tai pavyksta. Kartais sunku, o kartais palaima. O čia poeziją skaitau tik tą, dėl kurios einu iš proto! Dažnai klausia manęs, koks mėgiamiausias mano autorius. Atsakau, kad skaitau tik mėgiamiausius. Kitokių neskaitau. Tad čia irgi aktoriaus darbas.
Visą laiką buvau užsiėmęs. Daugybė vaidmenų. Ir stambių: visa Marcinkevičiaus trilogija, Kazimieras Sapiega, karalius Lyras.. O šalia – poezija.
Būčiau melagis, jei sakyčiau esąs vargšas ir nelaimingas dėl savo gyvenimo
 |
| Piemuo „Oidipe karaliuje”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
– Prisiminkime režisierių Henriką Vancevičių. Kokie buvo jūsų ir režisieriaus kūrybiniai santykiai? Ar nemanote, kad režisierius kiek įspraudė jus į herojinio amplua rėmus ir kad tai varžė jūsų, kaip aktoriaus, tobulėjimą?
– Vancevičius yra centrinis režisierius visam mano kely. Kada mes grįžom iš Maskvos, Vancevičius dar metus mokėsi ten. Ir kai grįžo, mes atsikvėpėm. Prieš tai buvo Romualdas Juknevičius. Su juo mes neradom bendros kalbos, jis keldavo mums nesuprantamus uždavinius. Ir mes kankinomės, ir jis. Kultūros ministerijos paprašėme, kad mums kitą režisierių duotų, negalėjom dirbti su Juknevičiumi. Ir kai atvažiavo Vancevičius, su juo sukūrėme visus gražiausius darbus. Mes bendra kalba kalbėjome. Su juo buvo lengva, mes susitardavome. Nesukaustė jis mūsų ir nebuvo jokios prievartos. Būdavo, režisierius ištaria pusę žodžio, o mes jau žinome, ką jis pasakys. Buvome tos pačios prigimties, tos pačios mokyklos.
– O kaip darbas su kitais režisieriais? Ar atsirado naujų spalvų? Juk, pavyzdžiui, režisierė Irena Bučienė, paskyrusi Viktoro Franco vaidmenį Arthuro Millerio „Kainoje“ 1970 m., netikėtai sulaužė taip įprastą jums vaidmenų pobūdį ir gavote dramaturgiškai talpų vaidmenį? O Karelo Čapeko „Makropulo recepte“ publika jus išvydo kaip komiką!
– Turėjau keletą komedijinių vaidmenų. Bučienės statytame „Makropulo recepte“ vaidinau senelį. Bet neatsimenu, kur ten tas šmaikštumas ar komedija buvo. Mezgiau pamenu kojinę, ir tiek.
– Jums teko dirbti kone su visais iškiliausiais lietuvių režisieriais: Borisu Dauguviečiu, Romualdu Juknevičium, Henriku Vancevičium, vėliau Eimuntu Nekrošium, Oskaru Koršunovu. Kaip vertinate tokią skirtingą patirtį? O gal matote ką nors bendro tarp jų, tarp darbo su jais laikotarpių?
– Tarp visų šių režisierių – daug bendro. Jie skirtingo amžiaus, skirtingų laikotarpių. Bet, regis, mokykla jų panaši, darbo su aktoriumi metodai panašūs. Kone su visais šiais režisieriais susikalbėjau. Štai Nekrošius ir Koršunovas – man kone vaikai. Koršunovas net anūku gali būti. Bet susikalbėjau. Ir kartų konflikto nejutau.
1994 m. išėjau į pensiją. Vancevičius išėjo, Monika Mironaitė, daugybė aktorių.. Bet man vėl pasisekė. Nekrošius mane pakvietė. Ir keturis metus po pasaulį su „Trimis seserimis“ važinėjau: buvome Kolumbijoj, Kanadoj, visoj Europoj, Rusijoj. Tačiau gastrolės pasibaigė. Atrodė, kad atėjo tyla. Bet vėl staiga manęs prireikė. Koršunovas pakvietė. Ir vėl ketveri metai. Aš jau pensijoj buvau, bet vis tiek scena nepaleido. Jaučiausi reikalingas. O ko daugiau artisto laimei reikia?
– Kiek jums svarbi aktoriaus svarba teatre? Ir ką jums reiškia publikos dėmesys, šlovė?
– Teatre svarbiausias yra žiūrovas. Be jo nėra jokio teatro. Galim užlipt ant scenos ir vaidint į valias, repetuot. Teatras gimsta tik tada, kai salėj bent vienas žmogus sėdi ir žiūri į mus, aktorius. Jei neturi kontakto su žiūrovu – gali lipt nuo scenos. Ir visada ieškodavau kontakto su publika. Nematau jokio skirtumo tarp publikos, kokia ji buvo mano jaunystės, brandos ar paskutiniųjų vaidinimų metu. Užlipu ant scenos ir publikos juk nematau. Šviesa mane apakina. Tačiau nors nematau, jaučiu ją, jos kvėpavimą, skleidžiamą tylą. Kartos keičiasi, tačiau negaliu sakyt, kad buvo geresnė ar blogesnė publika. Žiūrovai visąlaik maitina teatrą savo dėmesiu.
– Ar įžvelgiate kokių nors trūkumų savo profesinėje srityje? Juk teko kovoti ir su šveplumu?
– Juk jūs negalite pasakyti, kad aš šveplas dabar? Tai nuolatinio darbo, mankštos su savo kalbos aparatu dėka. Daugiau aš nebesimankštinu. Kažkaip nurimau, manau, tas šveplumas nugalėtas.
– Išvardijote daug brangių režisierių, su kuriais dirbote, poetų, kurių kūrybą skaitėte. O su kuriais aktoriais jautėtės artimiausi scenoje? Kas yra toji scenos partnerystė, kuomet įvyksta teatras?
– Tokių aktorių daugybė: Ir Marytė Rasteikaitė, Monika Mironaitė, Arnas Rosenas. Kur ten visus išvardinsi… Bendraujant su partneriais scenoje jie tapdavo mano dalimi, mano šeima. Kartais su jais geriau susikalbėdavau negu su savo paties šeimos nariais.
Scenoje jautėme atsakomybę vienas už kitą. Tiek susigyvendavome, kad tapdavome artimiausiais žmonėmis. Partneris juk – bendro kūno dalis.
– O ar buvo tokių žmonių teatre, su kuriais jūs nenorėjote dirbti, su kuriais konfliktavote?
– Teatre taip negali būti. Asmeninės ambicijos kenkia darbui. Net jei kas nors erzina, negalima atsisakyti vaidinti. Jei nenori vaidinti – išeik tada iš teatro. Nebent kine galima atsisakyti vaidinti, jei darbo turi daug teatre. Teatras – viena didele šeima, ir čia privalu rūpintis vienas kitu.
2006 m. lapkritis
