 |
| Agnius Jankevičius: „Mums pakeliui”. Mariaus Macevičiaus nuotrauka |
 |
| Henrikas Ibsenas: „Viską, ką parašiau per paskutinius dešimt metų, visų pirma išgyvenau dvasiškai“. Nuotrauka iš images/Ibsen-artikkel_1 |
Valstybinis Jaunimo teatras lapkričio 10,11 d. kviečia žiūrovus į naujo spektaklio „Šmėklos“ premjerą. Henriko Ibseno dramą į sceną perkelti pasiryžo jaunosios kartos režisierius Agnius Jankevičius. Jis dar 2005 metais šioje scenoje primą kartą debiutavo pagal Juozo Baltušio romano motyvais pastatytu spektakliu „Virto ąžuolai“. Dabar menininkas imasi jau pasaulinės klasikos. Apie šio autoriaus pasirinkimą režisierius kalba labai paprastai: „Man artima Henriko Ibseno kūryba. Žiūrime į tą pačią pusę. Mums pakeliui“.
Norvegų dramaturgas, garsus XIX amžiaus rašytojas, su kurio vardu pirmiausia asocijuojasi atšiaurios Skandinavijos šalies literatūra, yra laikomas moderniosios prozinės dramos pradininku. Pasak jo, „ką reiškia būti poetu? Praėjo daug laiko, kol supratau, kad būti poetu, tai reiškia matyti ir užrašyti taip, kad skaitytojas pamatytų tuos pačius dalykus, kokius juos matė pats rašytojas. Bet tik tai, kas buvo išgyventa, gali būti pamatyta ir priimta tokiu būdu. Šiuolaikinės literatūros paslaptis slypi tik tokiuose išgyvenimuose. Viską, ką parašiau per paskutinius dešimt metų, visų pirma išgyvenau dvasiškai“.
Pasak režisierius Agniaus Jankevičiaus – Henriko Ibseno pjesės „Šmėklos“ pagrindinė tema – buržuazinės šeimos išorinio blizgesio neatitikimas įsišaknijusiai vidinei tragedijai. Tragedija slypi vadinamajame „šventame mele“, kada vardan išorinės visuomeninės – bendruomeninės ramybės, autoriteto ir gero vardo aukojami asmeniniai interesai ir poreikiai.
Šiandien jau nieko nestebina režisūrinis sprendimas žiūrovų vietas perkelti į pačią sceną. Tokio tipo pastatymuose Jaunimo teatras jau turi nemažai patirties: „Kaligula“, „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“ (rež. Ignas Jonynas). Taip nutiko ir „Šmėkloms“. Režisierius tokį savo sprendimą motyvuoja pačios dramos padiktuota sąlyga. Viskas vyksta kambaryje, todėl ir patys žiūrovai turėtų jaustis šalia, žvelgti iš arti į labai intymias gyvenimo paslaptis gyvenimo. „Apskritai spektaklis turėtų kvepėti realybės šou kvapu“, – teigia Agnius Jankevičius. Ribos kuri skirtų žiūrovus nuo aktorių, stebėtojus nuo veikiančių – beveik nebeliks. Ją apibrėš tik scenos viduryje esanti baltas ratas, apie kurio simboliką spektaklio autorius kol kas nutyli.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kūrė aktoriai Neringa Varnelytė, Sergejus Ivanovas, Aleksas Kazanavičius ir kt. Iš aktorių režisierius reikalavo tik vieno: kad kalbėtų kiekvienas savo personažo tiesa. Ir kuo mažiau vaidybinio melo.
Jaunimo teatro inf.
