Legendą kuria legenda: Maja Komorowska

2006 11 05

aA

Ji - Sarah Bernhardt. Teatro „Współczesny“ nuotrauka

Lenkų instituto dėka lakričio 22 d. Vilniaus mažajame teatre įvyks Lenkijos teatro „Współczesny“ vieno vakaro gastrolės. Johano Murrelo pjesėje „Nepaisant visko“, mums geriau žinomą kaip „Memuarai“, režisuotą Waldemaro Śmigasiewicziaus, legendinę prancūzų aktorę Sarą Bernhardt suvaidins legendinė lenkų aktorė Maja Komorowska.

Maja Komorowska, garsi teatro, kino ir televizijos aktorė, gimė 1937 metais. Baigė Valstybinės aukštosios teatro mokyklos Krokuvoje Lėlininkystės skyrių ir metus padirbusi kaukių ir lėlių teatre „Groteskas“ Krokuvoje, persikėlė į jau legenda tapusį Opolės teatrą „13 eilių“, įkurtą Jerzio Grotowskio, o vėliau – į jo vadovaujamą Vroclavo „Teatrą-laboratoriją“. Su Grotowskiu ji dirbo iki 1968-ųjų, vaidino Julijaus Slowackio „Kordiane“, Calderono ir Slowackio „Nenugalimame kunigaikštyje“, taip pat spektaklyje „Darbininkų oratorija“. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo pakviesta į Varšuvos „Teatr Współczesny“, su kuriuo bendradarbiauja iki šiol. Tuomet teatrui vadovavo Erwinas Axeris. Maja Komorowska vaidino Edwardo Bondo „Lyre“, Thomo Bernhardo „Šventėje Borisui“, Ernesto Bryllo „Lapkritiniame dalyke“, Slowackio „Kordiane“.

Dėl charizmatiškos asmenybės bei aktorinio meistriškumo Komorowska greitai tapo garsia aktore, taip pat ir meninės aplinkos moraliniu autoritetu.

Aštuntajame dešimtmetyje Komorowska debiutavo ir kine – pusvalandiniame Krzysztofo Zanussio filme „Kalnai prieblandoje“. Netrukus Komorowska tapo mėgstamiausia šio režisieriaus aktore, vaidino geriausiuose jo filmuose: „Giminės gyvenimas“, „Ketvirčio balansas“, „Spiralė“, „Šuoliais“. Aktorė taip pat vaidino Andrzejaus Wajdos („Vestuvės“, „Panelės iš Vilko“), Tadeuszo Konwickio („Taip toli, taip arti“, „Srovė“) bei Istvano Szabo („Budapešto pasakojimai“) filmuose.

Devintajame dešimtmetyje kinas aktorės karjeroje nustelbia teatrą – teatro spektakliuose aktorė tesuvaidina keliskart: Maxo Frischo „Triptike“, į sceną perkeltame Erwino Axerio, Witkiewicziaus „Nendrinėje vištelėje“, Čechovo „Trijose seseryse“ bei Peterio Shafferio „Leticija ir gelsvė“, kurį režisavo Maciejus Englertas.

Maja Komorowska ir Amdrzejus Lapickis Andrzejaus Wajdos pastatytose „Vestuvėse” (1972 m.). Nuotrauka iš www.filmpolski.pl
Kitame dešimtmetyje Komorowska teatro scenoje pasirodo gerokai dažniau, sukuria keletą puikių vaidmenų, pavyzdžiui, Friedricho Dürrenmatto „Senos damos vizite“ (režisierius Wojciechas Adamczykas), Samuelio Becketto „Laimingose dienose“ (režisierius Antonis Libera), Thomaso Bernhardo „Prie tikslo“, kurį pastatė Erwinas Axeris, bei Krystiano Lupos „Ištrynime“. Vienas naujausių jos darbų – Kristiano Lupos režisuotoje „Nebaigtoje pjesėje aktoriui“ pagal Antono Čechovo „Žuvėdrą“ ir Jasminos Rezos „Ispanišką pjesę“, o šį sezoną Varšuvos dramos teatre įvyko Krystiano Lupos režisuotos Thomaso Bernhardo „Viršūnėse“ premjera su Maja Komorowska ir Wladyslawu Kowalskiu.

„Neabejotina, kad Maja Komorowska yra žvaigždė, tačiau žvaigždė ypatinga, vienintelė. Labiausiai nutolusi nuo siekio save parodyti, nuo aktorinių kaprizų, nuo pasitenkinimo tuo, ką pasiekė. Jei šiuo atveju galima kalbėti apie žvaigždę, tai Maja Komorowska yra meilės ir atsakomybės žvaigždė. Ji myli savo kraštovaizdį, savo artimuosius ir kolegas“, sakė garsus poetas ir eseistas Arturas Międzyrzeckis.

Šiandien garsi aktorė Maja Komorowska švenčia 45 metų kūrybinio darbo jubiliejų. Apie Saros Bernhardt vaidmenį ji sako: „Kiekvienas mėginimas susitapatinti su tokia garsia aktore gali būti suprastas kaip įžūlumas. Todėl nesiekiu jai prilygti, tik bandau suprasti, kas jai buvo teatras. Buvau jauna moteris, kai vaidinau vyrą Becketto „Žaidimo pabaigoje“. Be kita ko naudojau judesius, nusižiūrėtus iš tėvo. Kurdama Saros vaidmenį dažnai mąstau apie mamą, kuri ilgus metus negalėjo vaikščioti ir sėdėjo krėsle.“

Skrupulingas pasiruošimas lemia, kad jos vaidmenys ilgam įstringa į atmintį. Smulkmeniškai rinkdamasi chalatą ir batus, kurie turėjo „susivaidinti“ su Belos personažu Zanussio filme „Giminės gyvenimas“, galėjo pasirodyti kaip tuo metu karjerą pradedančios aktorės kaprizas, jei ne pagarbą keliantis efektas, kurio buvo pasiekta ekrane. Tokios detalės atskleidžia svarbiausius požiūrio į savo profesiją bruožus.

Kai Jerzy Jarockis, kurdamas Różewicziaus „Seną moterį“, paklausė, ar žino, kaip atrodo maumedis, ji išvažiavo užmiestin, stovėjo po medžiu. Ir jos vaidmuo prisigėrė savotiško ilgesio.

„Naujai gimstantis spektaklis truputį panašus į sportą, – sako ji. Pradedi bėgti, negali grįžti atgal. Reikia sugebėti priversti save pasakyti žmonėms: šiandien esame jums“.

Parengta pagal lenkų spaudą

Menų faktūros inf.

Naujienos