„Topor sosi“: Beno Šarkos duoklė rusų kultūrai

Rūta Oginskaitė 2006 10 11

aA

Benas Šarka „Ramybėje” pasakoja „Topor sosi”. Sigitos Staškevičienės nuotrauka
Rugpjūčio pabaigoje Benas Šarka buvo pakviestas vaidinti Palangoje, vilos „Ramybė“ klube. Ten tada vyko Menų spaustuvės seminaras dramaturgams. Šarka – Klaipėdos menininkas avangardistas, „naiviojo“ teatro kūrėjas (tokius apibūdinimus esu skaičiusi) – du vakarus buvo meninės seminaro programos „vinis“.

Jis rodė „A Gu Gu“ pagal Gintaro Grajausko poeziją ir „Topor sosi“ – neįtikėtiną (kasdienybės mastais matuojant) savos kūrybos istoriją. Vienas malonumas – matyti Šarkos vaidinimą, antras – matyti publiką, atrandančią teatro malonumą, vardu Šarka. Lūžom, verkėm, mirėm iš juoko, o tas žaidė lyg niekur nieko, tarpais pamosuodamas dviem kirviais, dekoraciją pasistatęs iš senų taburečių ir rupios rusiškos druskos pakelių, skambant Bulato Okudžavos, Boriso Grebenščikovo, Veronikos Dolinos dainoms. Abiejų spektaklių ir „kapustos“ poveikiu galima bus įsitikinti spalio savaitgaliais – 14 ir 15 d. bei 20 ir 21 d. Menų spaustuvėje.

Per „Topor sosi“ Šarka kalba rusiškai. Pilsto savo publikai „vodką“, siūlo užsikąsti atlaužta duona ir kartu su juo parūkyti „morskoj kapusty“. Bet užsivedi per šitą vakarą ne nuo „vodkos“ ar „kapustos“ dūmo. Greičiausiai – nuo atmosferos ir aliuzijų, prisiminimų, kurias vis pakiša personažas juodu, baltais dryžiais ištapytu kostiumu, nuo dainų iš plokštelių, kurios traškėdamos sukasi senoje radioloje. Ir, kas be ko, nuo siužeto. Šarka vynioja savo istoriją nuo seržanto Vasios Sorokino, kuris gyveno Klaipėdoje ir pasiekė Reichstagą, per Okudžavos, Grebenščikovo dainų vaizdus iki Aleksandro Puškino pasakos undinių („tomnyje devicy“) ir banginių, kurie laiko pasaulį trise, nors patogiau būtų laikyti keturiese. Beno Šarkos „Topor sosi“ atskubės tiems banginiams į pagalbą.

Tai labiau panašu ne tiek į vaidinimą, kiek į „tūsą“, kai aplink vieną sąmojingą tauškalių susirenka chebra ir vakaroja, – ir nieko kito daugiau gyvenime tuo metu nebenori. Todėl kai Šarka baigė „Topor sosi“ tekstą, vakaras nesibaigė, kompanija skirstėsi nenorom, pervargusi nuo nenuilstamo juoko, o Šarka dosniai pilstė „vodkos“ likučius ir dalijo duonos kąsnius.

Visai vidurnaktį likome mes su Benu „Ramybės“ terasoje tęsti to paskutinio butelio, toliau laužyti duonos ir šnekėtis. Nes kai inteligentiškai paklausiau, kada galėčiau gauti Šarkos interviu, jis atsakė: dabar, iš karto. Ir toliau – persirengęs savo juodaisiais drabužiais ir nusiėmęs peruką –atsakinėjo tarpais kaip Benas Šarka, tarpais kaip „Topor sosi“ personažas.

Tada ir sužinojau, kad „Topor sosi“ Šarka kadaise repetavo su dviem Klaipėdos dramos teatro artistėm, nes jam reikėjo, kad scenoje realiai būtų „tomnyje devicy“. Tačiau rezultatas buvo toks:

– Pati neteisingiausia pirmoji premjera buvo su Klaipėdos dramos teatro artistėm.

– Kada tai buvo?

– Gal prieš tris metus, aš neprisimenu. Parašiau medžiagą ir jos ten vaidino, ir...

– Nesuprato, ką ten daryti?

– Gal suprato, bet čia ne teatras, čia vaidint nereikia. Jos ten buvo tos dvi undinės, o trečią vaidinau aš pats.

– Kur tai buvo?

– Karininkų namuose. Mes kaip tik premjerą padarėm „na 9 maja, v den‘ pobiedy, nu“.

– Ar buvot suprasti?

– Nu... Svarbiausia – pabandyti. Gal suprato. Žmonių buvo. Daug.

Ta premjera – kaip repeticija, nes artistės neturėjo laiko, su manim jos dirbo realiai tik penkias dienas, nes jos teatre visą laiką repetavo, jų neišleisdavo. Jie ten teatre visą laiką neturi laiko. O po to – nieko. Labai sunku buvo.

– Kodėl vaidini rusiškai?

– Todėl kad tas personažas Vasia rusiškai kalbėjo. Gi Klaipėda! Vasia gyveno Klaipėdoje, supranti, jis kalbėjo rusiškai. Originalas yra originalas. Čia gi viskas yra gryna tiesa, nes Vasios dėdė buvo Vasia Sorokinas, jis yra palaidotas prie amžinosios ugnies Klaipėdoje, kur kardas yra. Taip ir užrašyta: seržant Vasia Sorokin. Aš norėjau grynai klaipėdietiškos istorijos, kuri nebūtų panaši ten į kažkokią Maskvos, Piterio...

– Kaip tu tą istoriją sugalvojai? Stovėjai prie amžinosios ugnies...

– Ne. „U menia byla ochuitelnaja chandra. Kak raz aprel‘, nu. A potom vsio i pošlo – tam morskaja kapusta i... Nyrnul v more, kosil morskuju kapustu. Realnaja istorija“.

– Ir visa tai užrašyta ant popieriaus? Ar kaskart improvizuoji?

– Nu da... Kai tu čia šiandien pamatei mane bare, aš iš naujo užrašinėjau. Aš gi visai nesiruošiau jokiam vaidinimui. Man paskambino tiktai prieš dieną ir pasakė: tu atvažiuok į Palangą apsižiūrėti, ar tau čia tinka. Todėl aš nesiruošiau. Aš vaidinau paskutinį kartą prieš pusę metų, aš rusų kalbą pamiršau. Skubėjau ir pamečiau visą tekstą. Sėdėjau bare ir rašiau tekstą iš naujo. Man reikia vakare vaidinti, o aš nieko neprisimenu.

Mašinos neturiu. Pasisamdžiau draugą su lengva mašina, sukišom daiktus, tekstą kažkur palikau. Abiejų spektaklių palikau.

– O kas buvo su „Topor sosi“ po neteisingos premjeros? Likai vienas ir kažkur vaidinai?

– „Bohemoj“. Toks baras Klaipėdoj. Jį uždarė ir aš ten vaidinau. Šalia dramos teatro, prie Baroti galerijos.

– Toks apvalus bariukas?

– Taip. Iš pradžių vaidindavau Karininkų namuose vienas, po to „Bohemoj“. „Topor sosi“ istorija keitėsi. Toj „Bohemoj“ kėdžių 12, ir tarp kėdžių stovėdavo, už kėdžių eilė, kita. Kai degtinės yra, tai stovėti visai nesunku.

– Nesulaukei kokių priekaištų, kad rusiškai vaidini?

– Ne, sulaukiau priekaištų dėl degtinės. Nebeleido vaidinti, nes kažkaip sakė, kad degtinė nelegaliai pardavinėjama, neaiškiom kainom. Po to, kai mes lapkričio mėnesį suvaidinom, tas baras iki dabar stovi tuščias ir jame nieko nevyksta. Bet vis tiek neįleidžia. Buvo priekaištas, kad mes ten nelegaliai geriam degtinę. Baras tai uždarytas, o mes ten geriam degtinę. Nelegaliai. Nors aš pardavinėjau tik po litą – bilietas po litą ir šnapsas po litą. Gaunasi du litai. Pigiau nebūna.

– O kiek tai tęsdavosi – tiek, kiek spektaklis ar ir ilgiau?

– Nu... iki pirmos nakties. Nuo šešių vakaro.

– Ir visą laiką rusiškai?

(Kvatojam.)

– O kokia publika rinkosi?

– Įvairi. Nuo pankų iki... Afišą išleidau, bet tas spektaklis kažkaip garsėjo pats savaime.

– Nelegaliai!

– Gurzufe buvau. Šiaip, mes keliavom, Naujiems metams. Gurzufe, kur Čechovo tas namelis, kur jis „Tris seseris“ parašė. Bet ten nuostabūs du žmonės dirba – vyras ir žmona. Jie iš Maskvos atvažiavę. Jie kaip aktoriai, jie apie Čechovą pasakoja viską, ko teatre neišgirsi. Mes ten kaifavom. Valandą laiko jie taip apie Čechovą pasakojo. Kaip ten Jefremovas tą namelį išpirko iš kažko, ir kad viskas ten liko, kaip buvo pas Čechovą. „Klepas“, nuotraukos, bambukai, kur Čechovas sodino, tas kalnas jūroj, tokia uola, kur Čechovas gerdavo vyną. Ten būtinai reikia nuvažiuoti.

Ir ten yra keturi kambariai laisvi. Jie ten jau šeši metai kaip Kryme – tie, kur iš Maskvos atvažiavę, vyras ir žmona. Intelektualai superiniai. Aš net nesitikėjau šito. Ir sako, yra keturi kambariai, „no my ich ne snimajem“. O galima atvažiuoti? „Konečno, jesli vy chotite“. Į Gurzufą atvažiuoti iš Lietuvos! Turbūt niekas nežino – galima į Čechovo namelį atvažiuoti, už penkių metrų yra patalpos, kur tu gali gyventi ir jausti viską.

Unikali vieta. Iš pradžių Čechovas gi Jaltoj nusipirko vilą, bet jį ten taip užkniso tie maskviečiai ir iš Piterio, kad ateidavo su vynu, ir Čechovas jaučia, kad jis jau prasigėrinėja, neturi laiko rašyti, visai neturi. Ir jis kai persikėlė į Gurzufą, kur laukinė gamta, uolos, nieko nėra, tada ir parašė „Tris seseris“.

– Ir koks čia ryšys su „Topor sosi“?

– Nu, jie paklausė, aš pasakiau, kad vaidinu, režisierius, spektaklį turiu. O jie taip gražiai: „Prijezžaite, festival sdelajem. A kakoj u vas spektakl‘?“ Sakau, nu „Topor sosi“. Aaaaa...

Scenos iš spektaklio „A Gu Gu”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
– Jo. Nė neįtarsi, kiek rusų kultūros ten yra. O iš kur tie kirviai vaidinime ir pavadinime?

– Pas Achmatovą yra: kad visko buvo ir „ja poidu v topory“. Moteris sako: „poidu v topory“. Pas Puškiną irgi yra apie kirvius. Rusų poezija nėra išsemta. Argi pasaulis žino apie Cvetajevą, Achmatovą, Pasternaką, tą patį Puškiną? Drugaja knopka, drugaja skorost‘.

Man norėjosi ne klubinę kultūrą daryt su didžėjum, o priešingai – sena radija, sena muzika. Tu diktuoji savo laiką tokį, kokį nori. Viskas įmanoma, jeigu tu iš tikrųjų nori.

– Plokštelės – iš tavo kolekcijos? Radijas – tavo?

– Nu taip, taip. Radija veikia, taigi šešiasdešimt pirmų metų gamybos. Šita radija pirmą kartą buvo mano spektaklyje „Koka kola“.

– Benai, kiek dabar savo repertuare turi spektaklių?

– Keturis, kuriuos galėčiau rodyti.

– Kur juos rodai?

– Arba gatvėj, arba Žvejų rūmuose – „A Gu Gu“ ten vaidinu. „Topor sosi“ nuo lapkričio nevaidinau, nes nebuvo sąlygų.

– Jeigu kas nors nori tavo vaidinimus matyti, ką jiems daryti?

– Tai tegu pasako – atvažiuok. Taigi spektaklis vis tiek nemiršta, jeigu tu jo kažkurį laiką neparodai. Pats tu jį prižiūri, nes tu pats už jį atsakingas. Ne iš kažko reikalauji. Svarbiausia – palaikyti formą ir laukti, kad kas užsinorės.

– Ką reiškia – palaikyti formą?

– Tekstas, kita. Ir vis tiek būti scenoje vienam pusantros valandos nėra lengva.

– Kaip tu palaikai formą? Vaidini spektaklį pats sau?

– Nu taip. Bet „Topor sosi“ tekstas yra gerai pažįstamas, nes pats jį užrašiau. Nereikėjo mokytis atmintinai. Man galbūt lengviau jį pasakyti, negu užrašyti. Užrašytas nebėra toks gyvas. Dingsta jaustukai. Šiaip jis yra užrašytas, bet aš net nežinau, kur padėjau patį originalą.

Aš šiandien kai vaidinau, tai kažkurių tekstų nepasakiau. Užmiršau. Apie Vysockį teksto nebuvo. „Božestvennaja ošybka“. Nestabilnost‘ ir žodis „matas“. Apie pirmą šachmatų partiją.

„Nikto že v šachmaty na zemle ne igral. Šachmaty vobšče nedavno kak budto načalis‘. Pervuju partiju vot sygrali eti tri čiuvaka: Alach, Christos i Buda. Pervuju partiju igral Alach i Christos, a Buda byl kak dežurnyj i kak sudja. I vot kogda koroleva Alacha sbila korolia Christa, i Alach kriknul: MAT! Vot etot MAT pošol. A ščias MAT oskvernili. MAT eto ničio ne strašno. Kogda sprašyvajut: nu čio, nu čio ty diorgaješsia? A čio, ačio, a čio, a chui čerez plečio. I vobše ne bol‘no, eto takoj bazar, nu. I vojny nietu nikakoj. A ščias vsie kak budto vstrečajutsia, ruki žmutsia, a za spinoj toporčik deržat. A posle vstreči srazu voina“.

Kokie laikai buvo: Okudžava, Boria Grebenščikovas, Ana German. Jų koncertai, teatras – kaip laisvės oazė. Ateini į koncertą arba teatrą – ir sistema neegzistuoja. Tai buvo raktas išeiti pro visas duris. Priešnuodis, kurį visi atrado. Taigi kokios eilės būdavo prie teatrų, nors sistema veikė. Tai „Topor sosi“ galbūt ir yra apie pergalę ir pralaimėjimą. Juk taip visiems norisi pergalės. Ir teatre, ir sporte.

Čia ne apie tai, kad aš džiaugiuosi ta sistema, kur buvo, bet aš džiaugiuosi, kad man teko laimė gyventi priespaudos metais ir išgirsti Okudžavą, Grebenščikovą, Vysockį. Čia lietuvių liaudies išmintis: nėra to blogo, kad neišeitų į gera. Aš nesu patenkintas sistema, bet aš turėjau ypatingą džiaugsmą pažinti rusų kultūrą, rusų kalbą, suprasti Okudžavos dainas. Taigi tiek nedaug, bet man atrodo, kad tai buvo užtaisas labai daugeliui žmonių. Kelioms kartoms.

Visus vilioja paslaptis. O rusų kultūroje tikrai yra paslaptis. Pasaulis būtų skurdesnis be slaviškosios kultūros.

Bet nebūtina viską išanalizuoti iki galo. Apgraužti iki nuograužos.

 

Beno Šarkos spektakliai Menų spaustuvėje

Spalio 14, 20 d. 18.00 - A Gu Gu
Spalio 15, 21 d. 18.00 - Topor sosi

 

Naujienos