Diskusija apie trylikos vietų magiją

2006 10 06

aA

Ramūnas Abukevičius ir Rasa Jakučionytė. Laimos Buivydaitės nuotrauka
2006 rugsėjo 15 d. teatro „Ramūno Ateljė“ spektaklis „Ir visada bus per vėlu“ pagal Albert‘o Camus romaną „Krytis“ buvo rodytas Latvijoje, Rezeknėje, o 21-24 d. – Rygos menininkų namuose vykusiame teatro forume „Mažosios teatro formos“. Dalyvauti pakviestas teatras rodė du režisieriaus Ramūno Abukevičiaus spektaklius – minėtąjį ir „Meilės negali prisiminti“ pagal Margueritte‘os Duras pjesę „La Musica antroji“. Siūlome susipažinti su po spektaklių vykusios diskusijos ištraukomis.

Edita Neimane, forumo organizatorė, režisierė. Šiandien norėtume pakalbėti apie mažąsias formas šiuolaikiniame teatre. Mūsų aptarimo objektu bus teatras iš Lietuvos, Vilniaus. Tai „Ramūno Ateljė“. Spektaklių režisierius Ramūnas Abukevičius pats ir vaidina savo spektakliuose. Aktoriai, vaidinantys spektaklyje „Muzika“ – Ramūnas ir Rasa Jakučionytė – kažkada kartu vaidino spektaklyje „Hamletas“ Hamletą ir Ofeliją. Šiandien mes darėme dar vieną eksperimentą – „Muziką“ ir „Medaus skonį“ vaidinome tose pačiose dekoracijose. Gal tai irgi galėtų tapti pokalbio dalimi. Vesti diskusiją paprašysime teatro kritikę Henrietą Verhoustinską.

Henrieta Verhoustinska, teatro kritikė: Kalbant apie Lietuvių teatrą reikėtų pabrėžti, kad pamatėme visiškai kitokį teatrą negu tą, kurį esame įpratę matyti Lietuvoje. Atrodė, kad visi lietuviai tik metaforomis ir moka kalbėti, o čia – tikras gilus aktorinis veiksmas. Vaidyba artima kino specifikai, atrodo, aktoriai ne vaidina, o gyvena. Tiksliai veikia. Tada gimsta tikroji, universali teatro kalba. Net ir susidūrus su kalbos barjeru ji tampa suprantama žiūrovams. Emocijos gimsta čia pat. Situacija sprendžiama pagal prieš tai buvusią. Partneriai gyvena vienas kitu. Tai naujas, netikėtas lietuvių teatras. Pasaulis gręžiasi į aktorinį teatrą, vyksta daug nedidelės apimties, nedidelėse erdvėse rodomų teatrinių veiksmų, teatras darosi intymesnis, labiau nukreiptas į žiūrovą, sprendžiantis jo problemas. Pastatyminis, režisūrinis teatras jau lyg ir išgyvenęs savo pakilimą, jis traukiasi nuo pjedestalo. Kas paskatino rinktis tokią teatrinės raiškos formą?

Ramūnas Abukevičius. Teatras, kaip valstybinė institucija, pats savaime negali pakankamai patenkinti šiuolaikinio žiūrovo poreikių. Vienas dalykas – pasikeitė laikas, ir šoko įspūdis, kokį kažkada sukeldavo natūralistinis ar realistinis vyksmas scenoje, dabar sunkiai įsivaizduojamas. Kitas – emocionaliai sukrėsti žiūrovą didelėje teatro salėje praktiškai neįmanoma. Didelės teatro scenos daugiau nukreiptos į intelektualinį ir estetinį suvokimą. Iš čia randasi metaforinis teatras, juokelių ir netikėtų situacijų teatras, teatras su šou elementais, įmantrios dekoracijos, apšvietimas, žodžiu, ieškoma įvairiausių priemonių patenkinti žiūrovo estetinį meno išgyvenimo poreikį. Bet teatras nėra nutapytas paveikslas ar skulptūra.

Na gerai, sakykim, kas vyksta dideliame teatre? Žiūrovai, atskirti storesne ar plonesne „ketvirtąja siena“, stebi vaidinimą ir po spektaklio skuba į rūbinę, kad kuo greičiau atsiimtų paltus, o artistai kuo greičiau skuba namo ar kur nors kitur, gal dar suspės pamatyti svarbių rungtynių pabaigą ar atlikti kokį kitą „prasmingą“ veiksmą. Tokioje situacijoje manau, kad vakaras buvo praleistas tuščiai abiem pusėms. Teatras gimė iš noro išgyventi, emocionaliai paveikti, atpažinti vienokią ar kitokią situaciją, kartu su aktoriais ją pajusti ar jos veikiamam nugrimzti į savo vidinius apmąstymus. Kad patenkinčiau šitokio teatro poreikį, aš ir ėmiausi tokios, galima būtų sakyti, intymios, giluminės teatrinės kalbos. Kambarys, kuris yra ir scena, ir žiūrovų salė, padeda geriausiai patenkinti užsibrėžtus tikslus. Žiūrovai taip arti, kad bet koks tavo sau leistas teatrališkumas – sumeluotas vidinis poslinkis, intonacija, gestas – juos trikdo, tą tu tuoj pat pajunti ir turi koreguot tikrumą. Iš čia ta jūsų įvardinta kinematografinė vaidybos maniera, tik dar sudėtingiau, nes kamerą apgaut taip pat galima, o per metrą nuo tavęs sėdinčio žiūrovo – ne. Stacionarioje erdvėje pas mus telpa 13 žiūrovų. Tokioje intymioje aplinkoje atverdamas personažo išgyvenimus įtrauki žiūrovus. Užsimezga tikras kontaktas. Susikuria bendra emocinė erdvė. Žiūrovas išties tampa spektaklio bendraautoriumi, papildo ir koreguoja sceninį vyksmą. Aš pasitinku žiūrovus, mes bendraujame prieš spektaklį, vaidinam, po to kviečiu juos pasilikti dar pabendrauti. Žiūrovai dažnai pasilieka. Mes kalbamės apie gyvenimą. Tai savotiškas socialinis viso to vyksmo aspektas, kuris man irgi pakankamai svarbus.

Spektaklis „Meilės negali prisiminti“ pagal Margueritte‘os Duras pjesę „La Musica antroji“.
Inese, Vecpilset teatro aktorė. Kaip jums taip pavyksta pasikeisti? Ką tik žiūrėjome jūsų monodramą ir ten buvo visai kitas žmogus.

Ramūnas Abukevičius. Tai ten ir buvo kitas žmogus. Ten veikė personažas, o čia su jumis kalbuosi aš. Šiaip jau manau, kad nėra reikalo slėptis nuo žiūrovo, vaizduoti, kad yra kažkokia paslaptis, kurios žiūrovui nevalia žinoti. Šiandien visiems viskas aišku. Daug didesnį įspūdį galima sukelti, kai „persikūnijimas“, tai yra procesas, kai personažas ateina ir tave užvaldo, vyksta žiūrovo akivaizdoje. Ir tada įvyksta tas tikrasis magiškas veiksmas, kuris žiūrovui yra akivaizdus, bet neįtikėtinas. Spektaklis baigėsi, personažas išeina, ir tu persirengęs, jau vėl kaip asmuo bendrauji su žmonėm. Analogiškas procesas vyksta ir batų ateljė. Žmogus atsineša suplyšusį batą, batsiuvys pasitinka, apžiūri batą, sutvarko, atiduoda sutaisytą. Tai juk stebuklas. Tu vėl gali eiti į gatvę su sveiku batu. O batsiuvys ramiai laukia kito kliento.

Aleksejs, Rygos kultūros koledžo režisūros studentas. Bet viskas taip tikra. Atrodo, patekai į žmogaus privačią erdvę ir stebi jo gyvenimą. Kartais net nejauku, kad šitaip.

Inese. Kaip jūs ruošiatės vaidmeniui?

Ramūnas Abukevičius. Štai, pavyzdžiui, šiandien su kolege pasivaikščiojom po Rygą, nusipirkom pigios pieniškos dešros, užėjom į kelias parduotuves, Rasa nusipirko batelius, grįžom į viešbutį, suvalgėm dešrą, išgėrėm kavos ir atėjau vaidinti.

Inese. Jūs juokaujat? Jūsų geras humoro jausmas...

Ramūnas Abukevičius. Tada galima pasakyti kitaip. Taip, jau nuo ryto, kartais tai prasideda dar naktį, personažas pamažu artėdamas pradeda sukti ratus aplink mane. Ratas vis siaurėja ir aš pagaunu save bedarantį vienokį ar kitokį nebūdingą veiksmą, ir suprantu, kad personažas pradeda skverbtis į mane. Stengiuos iki spektaklio jo visai neįsileisti. Paskutinis veiksmas – persirengimas vaidybiniais rūbais – tai personažo pergalė. Po spektaklio juos nusirengus personažas pasišalina. Lieka ištampyti nervai ir nuovargis nuo išgyvento svetimo gyvenimo.

Inese. Jūs vėl juokaujat?

Ramūnas Abukevičius. Ne visai. Kažkas panašaus išties vyksta, bet įvardyti tą procesą tiksliai žodžiais yra gana sudėtinga. Šiaip jau treniruoju savo dvasinį instrumentą ir jis pasiduoda vienokiai ar kitokiai transformacijai. Personažas ne visada laiku ateina, kartais, vaidinimui jau prasidėjus, tenka pasikliauti aktorine technika, kartais ilgai nepalieka, leidžia bendrauti su žmonėm, bet tūno kažkur giliai pasislėpęs.

Inga Rozentale, teatrologė, režisierė. Jūs labai eikvojatės. Stebint atrodo, kad pasiekiama tiesiog kritinė riba. O tas bendravimas su žiūrovais – tai jau per daug. Kaip iš vis tai įmanoma? Iš kur gauti papildomų jėgų?

Livija Akuratere, teatrologė. Jeigu tau darbas scenoje sunkus, tai iš vis nereikia į sceną eiti.

Ramūnas Abukevičius. Tai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti. Ko gero, sunkiau būtų, jeigu to bendravimo nebūtų, žiūrovai tau nematant išeitų ir tu liktum vienas su savimi ir personažo likučiais, mąstydamas apie ką tik pasibaigusį procesą. Iš tokio uždaro emocinio lauko, koks yra pas mus kambaryje, stacionare, sunku išsivaduoti abiem pusėm – ir aktoriams, ir žiūrovams. Bendravimas – vis tik būtina dalis, nepaisant, ar tai sunku, ar lengva. Aš pasitinku žmones, matau, su kokiom nuotaikom jie susirenka, tai koreguoja visą spektaklį, matau, kokį poveikį jiems spektaklis paliko, tai lyg ir savotiška tavo atliekamo darbo satisfakcija.

Inese. Ar laikotės savo darbe kokios nors teatrinės sistemos?

„Meilės negali prisiminti“. Ramūno Danisevičiaus nuotraukos
Ramūnas Abukevičius. Per gyvenimą prisiskaitai visokių protingų knygelių, kažkas pasilieka, turi mokytojus, jų susakytos mintys taip pat užima savo vietą. Manau, kiekvienas režisierius, kiekvienas aktorius galų gale susikuria savo sistemą, bet, teisybės dėlei, reikėtų pasakyti, kad man tiksliausia yra Michailo Čechovo sukurta aktorinės egzistencijos scenoje sistema. Čechovas pasiūlė sistemą, pagal kurią aktorius gali tobulinti ir naudoti savo vidinį, dvasinį instrumentą ir priemones (psichologinis gestas, atmosfera, vaizdiniai ir jų įjungimas į kūrybinį procesą ir t.t.), kaip tą dvasinį instrumentą pajungti veiksmui. Jo siūlomas pjesės analizės metodas man irgi priimtinesnis, kai analizuojama atmosferomis, kulminacijomis, ritminėmis bangomis, pagalbinėmis kulminacijomis, kai brėžiama ritminė kreivė ir visa kita. Mūsų teatras – tai savotiška aktorinė laboratorija. Spektaklius ruošiame ilgai. Ieškom vidinės organikos, tikslaus, čia ir dabar kylančio veiksmo, ritmikos, kontrastų... Nežinau, tikriausiai galima būtų save, nors iš dalies, priskirti prie Michailo Čechovo pasekėjų.

Henrieta Verhoustinska. Miela Livija, jūs parašėte knygą apie Michailo Čechovo veiklą Latvijoje. Analizavote jo sistemą. Ar galima šitą teatrą priskirti prie tos sistemos?

Livija Akuratere. Turiu prisipažinti, kad mane pakerėjo šis lietuvių teatras. Pasižiūrėjus spektaklį pagal Camus, supratau, kad jau seniai nesu mačiusi tokio gero spektaklio. Prisiminiau Commedie Française, Falcone vaidino Sidą. Ten buvo tokia mizanscena: Sidas nusisuka ir po kiek laiko vėl atsisukęs artėja į žiūrovus, jo skruostu rieda didžiulė ašara. Pirmą kartą nepatikėjau, pamaniau, kad nusisukęs dirbtinai užsilašino vandens, nuėjau kitą dieną, atsisėdau pirmoje eilėje ir nutariau Falcone demaskuoti. Stebėjau toje scenoje aktoriaus rankas – jos buvo nuleistos. Atsisuka – ašara. Tai yra aukščiausia meistrystė. Tai, ką išvydome spektaklyje pagal Camus, yra dar aukščiau. Tai gyvenimas, vykstantis mūsų akivaizdoje. Netikėtos reakcijos, perėjimai, kontrastai, gelmė, prisitaikymai... Personažo gyvenimas, vykstantis čia, mūsų akivaizdoje, jokio teatrališkumo, viskas taip tikslu ir aišku. Tu suvoki, kaip ir kuo šitas žmogus gyvena. Supranti, kas su juo vyksta. Atsakymas į jūsų klausimą yra – taip. Šitą teatrą galima priskirti prie Michailo Čechovo pasekėjų.

Pasakysiu dar daugiau. Aš pirmą kartą pamačiau kaip Čechovo sistema atrodo gyvai scenoje. Daugelis skelbiasi jo pasekėjais, bet nepasiekia to apie ką Čechovas mąstė kurdamas savo sistemą. O čia – prašau, mėgaukitės. Antro spektaklio laukiau su nerimu. Maniau, juk negali būti ir antras tobulas. Nenusivyliau. Ir vėl veiksmas giluminis, vykstantis čia ir dabar, santykiai aiškūs. Tokia tiksli teatrinė, turiu galvoje – vidinė dvasinė personažų egzistencija scenoje, kad stebi spektaklį sulaikęs kvapą ir, rodos, absoliučiai viską supranti, nors ir nemoki kalbos. Kalbos barjeras tampa visiškai nereikšmingas, kai yra tikras sceninis veiksmas. O kokia aktoriaus balso, intonacijų skalė! Kartoju – pirmą kartą mačiau taip tiksliai dirbant pagal Michailo Čechovo sistema.

Igoris Michailovs, režisierius, Rezeknės teatro studijos Joriks vadovas. Tikrumas. Štai siekiamybė. O lietuviai tai daro. Nepaprasta. Tokio unikalaus, tiesiog puikaus teatro seniai nemačiau. Viskas, rodos, taip paprasta, o kartu gilu ir tikra, už širdies griebia. Kokios čia kalbos apie sistemas. Kai teatras geras, jis pakyla virš bet kokių sistemų. Čia viską gali rasti: ir Miltinį, ir Stanislavskį, ir Vachtangovą... Viską. Širdingiausiai dėkoju už suteiktas didžiausio malonumo akimirkas.

Inga Rozentale. Man „Muzikoje“ trukdė dekoracijos. Tiksli ir autentiška aktorių vaidyba kontrastavo su dirbtinėmis judančiomis sienomis. Geriau būtų buvę, jei teatras būtų vaidinęs tuščioje scenoje. Jo minimalistinis sprendimas būtų dar ryškiau suskambėjęs.

Edita Neimane, forumo organizatorė. Leiskite šitą kaltę prisiimti man. Tiesiog nebuvo kitos erdvės vaidinti. Spektakliai turėjo būti rodomi vienas po kito. Tiesiog fiziškai nebuvo įmanoma keisti dekoracijų. Ir aktoriai sutiko vaidinti tose pačiose.

Inga Rozentale. Man „Muzika“ netgi labiau patiko už Camus, bet kai viskas sprendžiama taip minimalistiškai, bet koks teatrališkumas – blogąja prasme – kertasi su sumanymu. Bet kokia teatrališka intonacija, teatrališkas gestas visą aktorių darbą gali nubraukti...

Inese. Kada žinote, kad jau laikas leisti premjerą?

Ramūnas Abukevičius. Aš nežinau. Premjera – tai lyg ir baigtinis taškas. To baigtinio taško negaliu dėti iki šiol. Į kiekvieną spektaklį išeini kaip į naują. Spektaklio eiga labai priklauso nuo žiūrovo. Tiesiog labai. Kuo nešini jie susirenka. Ką jie per dieną užgyveno. Mažoj uždaroje erdvėje negali nuo to pabėgti, ir tai yra. Sakyčiau, laimė, nes tada kiekvienas spektaklis būna kitoks. Žinoma, kažkokie kertiniai atspirties taškai išlieka, bet ritmas, elgesys, akcentai, pauzės kinta kurdami naują to paties versiją.

Edita Neimane. Tikrai galiu tą patvirtinti. Camus spektaklį žiūrėjau keturis kartus. Porą kartų Lietuvoje, Rezeknėje ir štai šitą čia dabar. Jie visi skirtingi.

Ramūnas Abukevičius. Kaip čia aiškiau pasakyti: mes teatre premjerų neleidžiam, tiesiog ateina laikas, kai tai, ką mes darom, turime rodyti, kad tai įgautų naują kvėpavimą, pereitų lyg ir į kitą lygmenį. Kūrybiniam procesui stengiamės pasitelkti žiūrovų energiją. Tą procesą toliau kurti kartu. Kviečiamės po vieną, kelis, rodome atviras repeticijas...

Rasa Jakučionytė. Pasitaiko tokių kurioziškų situacijų... Vieną kartą vos suvaidinom iki galo. Tik įėjus vienam žiūrovui mes išsigandome. Iš jo sklido tokia agresyvi neigiama energija. Jis vos visko nesugadino. Kai žiūrovai šalia, juos labai jauti, jie veikia. Nors sustok ir išprašyk iš kambario.

Inese. O laikrodis šiame spektaklyje. Kaip žinote, kada jis turi suskambėti?

Ramūnas Abukevičius. Šito aš nežinau. Tai savarankiškas spektaklio veikėjas. Dar daugiau – prisuku jį visada vienodai, bet dar nebuvo spektaklio, kad jis suskambėtų tuo pačiu metu. Visada skirtingai. Ir tai priklauso ne nuo ritmo, nes vienodu ritmu ar laiko trukme spektakliai panašūs. Jis daro ką nori. Ir tai, matyt, jo teisė – suskambėti tada, kada jis mano, kad tą padaryti yra tikslingiausia.

Livija Akuratere. Taip kaip ir „Muzikos“ spektaklyje. Ištisai skambanti muzika – atskiras veikėjas, kuriantis foną ne visai tada, kada turėtų pagal išankstinį sumanymą.

Ramūnas Abukevičius. Taip, taip. Jūs visiškai teisi. Muzika Duras spektaklyje irgi pati renkasi, su kokiu tekstu kontrastuoti, o kada antrinti veiksmui scenoje.

Inga Rozentale. Kiek laiko ruošėte spektaklį?

Ramūnas Abukevičius. Ilgai. Žiūrint ką vadinsim spektaklio ruošimu. Baigiamoji, repeticijų fazė trunka apie metus. Reikia rasti vidinę aktoriaus temą, kuri sudarytų palankią dirvą personažui ateiti. Daug kalbamės. Apie viską. Tekstas irgi turi rastis per repeticijas, o ne atskirai iškaltas. Šiaip. Camus romanas man į rankas pateko gal 2000 metais ir pradėjo bręsti. Duras pjesė – dar anksčiau. Dabar pradėjome repetuoti Strindbergo „Mirties šokį“. Tai medžiaga, apie kurią irgi seniai galvojau. Yra ir kitų medžiagų, kurios laukia savo eilės. Mes juk nevyriausybinė organizacija, jokios paramos, jokių prievolių. Dirbam, nes tai mums teikia džiaugsmą.

Livija Akuratere. Matant pasiektą rezultatą, turint galvoje laboratorinį jų darbo principą, šitą teatrą galima lyginti su Jerzy Grotowskio teatru. Beje, kai Grotowskis dar nebuvo Grotowskis, mes važiavome į Lenkiją žiūrėti spektaklių. Vieną vakarą mus nusivedė į nedidelę patalpą, kurioje tilpo tik trylika žiūrovų. Mes pamatėme įdomų, eksperimentinį spektaklį. Tai buvo jo pirmieji bandymai. Jūsų teatre juk irgi tik trylika vietų?

Ramūnas Abukevičius. Taip. Trylika. Iš bėdos dar pora galim susodinti ant palangės. Juokais sakom, jog tai VIP vietos.

Edita Neimane. Dėkojame visiems už pokalbį. Iki pasimatymo.

Naujienos