Festivalis, ieškantis galimybių

Kristina Soltonaitė 2006 10 06

aA

Maskva
„Novaja Drama“ – tai atviras teatro festivalis, kurio spektakliai gimsta nesukaustyti sistemos, įstatančios kūrinį į griežtas formas. Festivalis stengiasi pasirinkti programą, kuri primintų žiūrovams juos supančią realybę, iškeltų aštriausias socialines problemas ir temas, kurios pateikiamos šių dienų kontekste ir suprantamos šiuolaikinės visuomenės kalba.

Penkeri metai šis Rusijos festivalis teatro sceną bando paversti diskusijų aikštele. Kviečiami diskusijų moderatoriai, kurie yra geriausi Rusijos kultūros, ne tik teatro, specialistai. Nuodugniai paruoštos rytinės paskaitos, seminarai ir vakarinės diskusijos apie spektaklius. Šių metų programa pabrėžė dvi pagrindines temas: „Herojus“ ir „Galimybės“. Rytinėje programos dalyje, teatre Praktika, dalyvauja naujosios dramos herojai – žmonės, kurių dėka per penkerius metus šiuolaikinė dramaturgija tapo viena svarbiausių teatrinio peizažo dalimi. Dieninė programos dalis sukasi apie „Galimybių“ temą, kurios metu pristatomi projektai, be kurių naujoji drama neturėtų savo nustatytos vietos: spektakliai-eksperimentai, projektai-katalizatoriai, projektai-improvizacijos. Jie apima pačias įvairiausias meno sritis – teatrą, kiną, televiziją, prodiusavimą ir t.t.. Pirmosios festivalio dienos buvo paskirtos kino ir televizijos projektų, susijusių su teatru, analizėms. Įvyko susitikimai su televizijų prodiuseriais, kurie rengia teatrines laidas ir diskusijas TV ekrane, su kino ekspertais, pasirinkusiais su teatru siejamą temą „kaip išmokti matyti realybę“. Likusį festivalio laiką „Galimybių“ programoje buvo pjesių skaitymai ir vėliau apmąstymai ir diskusijos, kokios galimybės slypi pateiktoje pjesėje. Jei paprasčiau galima būtų pasakyti, šios programos tikslas – išmokti ieškoti naujų kampų pasirinktoje medžiagoje.

Jau ketveri metai Lietuvos režisieriai savo spektaklius pristato „Novaja drama“ festivalio programoje. Per pastaruosius dvejus metus festivalio metu buvo parodyti Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „Malyš“, pernai metais – Oskaro Koršunovo ir Sauliaus Mykolaičio spektaklis „Miestas“ pagal Jevgenijaus Griškoveco pjesę. Deja, šių metų pagrindinėje programoje nė vienas Lietuvos teatras nepristatė savo darbų, tačiau spektaklis „Atviras ratas“, režisuotas Aido Giniočio, buvo įtrauktas į „Galimybių“ programą, kurioje buvo pristatyta režisieriaus sukurta teatro laboratorija. Spektaklis buvo palankiai sutiktas festivalio organizatorių, kritikų bei kelių festivalio žiuri narių, kurie labiausiai buvo susidomėję spektaklio idėjos kilme bei jo iškeltais tikslais. Spektaklis baigė dienos bei festivalio gvildenamą temą, skirtą spektaklio dramaturgijos kūrimui.

Aido Giniočio spektaklis „Atviras ratas“ buvo įtrauktas į festivalio „Galimybių“ programą. Giedriaus Kielos nuotraukos
Sprendžiant iš vertinimo komisijos bei publikos atsiliepimų, smarkiai buvo nusivilta festivalyje parodytais užsienio režisierių spektakliais, tačiau rusų programa atskleidė, kiek daug yra jaunų ir įdomių Rusijos kūrėjų. Geriausiu festivalio spektakliu buvo pripažintas Maskvos teatras teatr.doc su SounDrama studija už spektaklį „Dok. Tor“, kurį režisavo Vladimiras Pankovas. Geriausio vyro vaidmens atlikėju tapo teatro Praktika aktorius Dmitrijus Muchamadovas už spektaklį „Trys veiksmai keturiems paveikslams“ pagal Viačeslavo Durnenkovo pjesę. Geriausia moters vaidmens atlikėja tapo spektaklio „Černobylio malda“ aktorė Anna Galinova, režisierius Joelis Lehtonenas, Maskva. Nors buvo numatytas apdovanojimas už geriausią pjesę rusų kalba, tačiau žiuri nariai šią nominaciją atmetė. Specialų žiūrovų simpatijų prizą gavo Sankt-Peterburgo teatras „Komediantų prieglauda“ už spektaklį „Ne Hamletas“, režisierius Andrejus Mogučij.

Festivalį baigė į programą neįtrauktas spektaklis „Krakatuk“, režisuotas to paties Andrejaus Mogučij. Tai teatralizuoto cirko spektaklis, sukurtas pagal klasikinį „Spragtuką“. Einant į teatralizuotą cirką lydėjo skepsis: štai dabar aplink visus žiūrovus šokinės klounas, o dresuotojas varinės vargšus gyvūnus. Tačiau režisierius tai įvardijo kaip vaizdinį. Po spektaklio negali teigti, kad nebuvo klounų, iliuzionistų, tačiau negali pasakyti, kad ir buvo. Scenoje dirbantys 34 aktoriai sudaro įspūdį, tarsi visą laiką joje būtų mažiausiai 50 žmonių, kurie tris valandas nesustodami juda scenoje ir virš jos. Tai vienas iš tų spektaklių, kur viskas, kas tau rodoma, yra menas. Net nuolatos scenoje esantys spektaklio technikai savo darbo precizika stebino ne vieną žiūrovą. Spektaklio veiksmas ir siužetas nė kiek nenukrypęs nuo klasikinės versijos, o fone skambanti Piotro Čaikovskio muzika persipina su šiuolaikinių kompozitorių kūryba. Šis spektaklis tik įrodė, kad vieną labiausiai kanoniškų kūrinių, „Spragtuką“, galima parodyti visiškai neįprastoje jam vietoje ir visiškai nauja, išradinga forma.

Čia visi žanrai sugula į vieną mišinį – tam, kad sukurtų naują vaizdo tipą, kuriam nėra nieko neįmanomo. Teatras virsta cirku, kai jam pritrūksta stebuklų magijos, o cirkas virsta teatru dėl to, kad nebenori stebinti rekordais, o pakerėti grožiu ir papasakoti istoriją.

Naujienos