Nauji sezono rūbai. 2

Gintė Pranckūnaitė 2006 09 20

aA

Kauno palėpių dramos

Skaityta „Tiesos paukštė”, statoma „Be pypsiukų”. Mariaus Macevičiaus nuotrauka
Nors išvargintas, regis, nesibaigiančiais rekonstrukcijos darbais, dėl kurių kyla ne tik patiems teatro darbuotojams, bet ir teatro lankytojams daug nepatogumų, Kauno valstybinis dramos teatras savo sezoną pradeda premjeriniu spektakliu – Thomaso Bernhardo „Pietūs su Liudviku“, ties kuriuo šiuo metu pluša klaipėdietis režisierius Alvydas Vizgirda. Austrų dramaturgui rupėjo pažvelgti į filosofijos genijum tituluojamą Liudwigą Wittgensteiną kitokiu rakursu. „Į pasaulį visi ateina talentingi, bet kažkodėl gyvenime viskas krenta iš rankų – sugebame nebent „perstumdyti baldus“ (ir tai ne visi). Mums rūpi šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje pažadinti kokybiškesnio gyvenimo – taip pat ir meno – poreikį“,– sako režisierius. Taip jau nutiko, kad su naujo spektaklio gimimu sutapo ir ilgai lauktas naujos kamerinės 100 vietų Palėpės salės atidarymas, kurią pirmieji įvertinti galės jau rugsėjo 21, 22 dienomis į premjerą susirinksiantys žiūrovai.

Spalį teatro scenoje debiutuos pripažinimą pelniusi dar 2006 m. pavasarį Kauno dramos teatre vykusioje Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramoje Mariaus Macevičiaus pjesė „Antoškos kartoškos“ . Šiandienos realijomis pagrįstą kūrinį scenoje realizuoti bandys Ramūnė Kudzmanaitė. Nesnaudžia ir teatro meno vadovas, režisierius Gintaras Varnas. Šiuo metu su savo auklėtiniais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais jis repetuoja taip pat „panoraminę“ pjesę – Aistės Ptakauskaitės „Be pypsiukų“ (buvusi „Tiesos paukštė“).

Pajūrio rūpesčiai

Paaukoję dalį vasaros atostogų, kitų teatrų premjerų gausai nenori nusileisti ir pajūrio menininkai. Neabejotinai didžiausias šio sezono įvykis – jau antrą kartą į Klaipėdos dramos teatrą atvykstančio režisieriaus Oskaro Koršunovo naujausias darbas – Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“ (pirmąjį spektaklio variantą šių metų pradžioje išvydo Oslo teatro lankytojai, o Jūratė Paulėkaitė už scenografiją laimėjo „Hedos“ apdovanojimą). Spektaklio eskizą netrukus galės išvysti ir kviestiniai „Sirenų“ svečiai.

„Ne aš”. Gintarės Radvilavičiūtės nuotrauka
Teatro meno vadovas Povilas Gaidys planuoja pastatyti prancūzų romanisto ir dramaturgo Erico-Emmanuelio Schmitto pjesę „Paleistuvis“ (ją jau pernai Lietuvos rusų dramos teatre pastatė režisierius iš Sankt Peterburgo Giulliano di Capua). Bet teatro vadovui Gediminui Pranckūnui šiuo metu rūpestį kelia ne tiek meniniai, kiek techniniai reikalai. Per dvi savaites po architektų studijų turėtų paaiškėti, ar Klaipėdos dramos teatro pastatas yra tinkamos būklės ir gali toliau normaliai funkcionuoti. Nes, vadovo manymu, pirmiausia reikėtų stiprinti pamatus, tvirtinti įtrūkusias sienas. Jau dabar dėl šios priežasties mažoji salė neatlieka savo unikalios funkcijos – besisukančio žiūrovų parterio. Todėl kai kurie spektakliai, reikalaujantys būtent šio elemento, atidedami. Nuo to, kokia bus ekspertų išvada, priklausys ir tolesnis visų teatro darbuotojų likimas: „Gal uždarysime tik vieną teatro dalį, taip išsaugodami bent galimybę repetuoti, o spektaklius rodytume kitose Klaipėdos miesto erdvėse. Ir, žinoma, tektų daugiau gastroliuoti“, – sakė teatro vadovas.

Kitas Klaipėdos teatrinis centras Žvejų kultūros rūmai nuo praeito sezono priglaudė net keturis kolektyvus: jau 48 sezoną švenčiantį mėgėjų jaunimo teatrą „Be durų“ ( vadovė Angelė Juškevičienė), režisieriaus Alvydo Vizgirdos vadovaujamą Pilies teatrą, mimo Alekso Mažono judesio teatrą A bei įvairių stichijų pavergto, performansų meistro Beno Šarkos netradicinius, pasak jų pačių pavadinimo, teatro trupus „Gliukai“. Rugsėjo 17 d. naują sezoną oficialiai atidarė tik jaunimo teatras su muzikiniu spektakliu vaikams pagal Astridos Lindgren „Karalaitės nori žaisti”.O Pilies teatro vadovas ir toliau leis pasireikšti jaunajai režisierių kartai: Dariui Ramašauskui, repetuojančiam šiuolaikinę britų dramaturgo Patricko Marbero pjėsę „Arčiau“, bei Rūtai Bunikytei, betobulinančiai dar pavasarį pristatytą spektaklį „Ne aš“ pagal to paties pavadinimo Samuelio Beketto pjesę.

Kiti margumynai

„Naktis rojuje”. Tomo Stasevičiaus nuotrauka
Panevėžio „Menas“ – teatras, bandantis atverti duris įvairaus amžiaus publikai. Labiau žinomas kaip vaikų ir jaunimo teatras, jis šį sezoną žada naujieną (nors ji įvyko, tiesą sakant, jau praeitame) – nakties teatrą suaugusiems. Tai Tilės Vakarės specialiai „tamsiam paros metui“ parašyta pjesė „Naktis rojuje“, kurią režisavo Panevėžio J.Miltinio teatro aktorius ir režisierius Albinas Keleris. Iš baro istorijų susidedanti pjesės fabula, spektaklio metu grojanti gyva muzika, į bilieto kainą įskaičiuotas kokteilis, būtina kavinės atmosfera – būtini naujo spektaklio elementai. Galbūt taip bandoma panaikinti ketvirtoji siena tarp žiūrovo ir aktoriaus? O gal tai teatro istorijos spiralės netiesioginis pasikartojimas, kai scenos menas vėlei tampa tik atsipalaidavimui ir pramogai skirta vieta?

Šiaulių dramos teatrui šie metai ypatingi. Nuo 1931 metų savo gyvavimo metus skaičiuojantis teatras prisimena kadaise spalvingą reginį surengusio legendinio Lietuvos teatro režisieriaus Boriso Dauguviečio pastatytą „Princesę Turandot“. Dabar teatro 75-mečio jubiliejui pažymėti statoma ta pati pasaulinio garso Carlo Gozzi pasaka, kurios sceninis likimas patikėtas commedia dell‘arte šalininkui, Keistuolių teatro aktoriui ir režisieriui Aidui Giniočiui. Bet į sezono atidarymą rugsėjo 23 d. Šiaulių dramos teatras pakvies kita šventine naujiena – aktorės ir režisierės Nijolės Mirončikaitės 65-mečiui skirtu spektakliu „Sriubinė“. „Tai prancūzų dramaturgo Robert‘o Lamure‘o detektyvinė komedija, kuri ir taip margam Šiaulių dramos teatro repertuarui suteiks dar daugiau spalvų“, – sako teatro vadovas Antanas Venckus.

Teatro lankytojus su sezono pradžia sveikins ir Alytaus miesto teatras, rugsėjo 27 d. kviečiantis į Dalios Kimantaitės režisuotą premjerinį spektaklį pagal belgų kilmės prancūzų rašytojos Amélie Nothomb romaną „Baimė ir drebėjimas“. „Spektaklis nagrinėja asmenybės identiteto klausimą, dviejų išoriškai visiškai skritingų moterų tarpusavio santykius. Vaidybos menui čia skiriamas didžiausias dėmesys ir reikalavimai“, – teigia teatro vadovas Arvydas Kinderis. Taip pat vadovas pripažįsta, kad šiam pastatymui medžiagos ieškoję gana ilgai ir sunkiai, o apie rezultatus dar sunku spręsti, juo labiau kai šiuo metu dar yra blaškomasi intensyvių repeticijų įkarštyje.

Naujienos