Ištikimas savo principams - visą gyvenimą

Giedrė Budvytienė 2006 09 18 Kauno diena 2006 09 16

aA

Jonas Jurašas prie „Aidos” dekoracijos. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Kauniečių mylimas režisierius J.Jurašas kuria sostinėje, o nuo savo jaunystės miesto jaučiasi nutolęs tūkstančius kilometrų

Po penkerių metų pertraukos buvęs Kauno dramos teatro režisierius Jonas Jurašas, ryški figūra teatro pasaulyje, vėl kuria Lietuvoje. Bet ir šįsyk ne jaunystės mieste Kaune, o sostinėje. Ir vėl jis draugauja su opera. Kompromisų kūryboje nepripažįstantis ir masiniam skoniui nepataikaujantis menininkas jaučiasi svetimas šiandieniniam lietuviškam teatrui, kuris juo toliau, juo labiau koncentruojasi į reginį, o jis, kad ir kokiais blizgučiais aplipintas, teikia peno vien akims.

Prijaukins šiuolaikinio žiūrovo pojūčiui

Šiomis dienomis Jonas Jurašas labai užsiėmęs. Dėliojami pagrindiniai naujo spektaklio, Kristofo Vilibaldo Gliuko operos „Orfėjas ir Euridikė“ štrichai, piešiami eskizai. Operos premjera numatyta 2007-ųjų rudenį, ateinančio Operos ir baleto teatro sezono atidarymui. Projektas labai sudėtingas, reikalaujantis ilgo pasirengimo. Tik juo dabar režisierius ir gyvena.

Šią operą režisuoti pakviestas J.Jurašas renka spalvingą tarptautinę komandą. Kurti scenografiją ir kostiumus jis pakvietė garsų lenkų scenografą, gimusį Vilniuje, Andžejų Strumilą, pasitelkė žinomą šviesų dailininką iš Kanados Martiną Konbojų. Dar renkami pagrindinių muzikinių partijų atlikėjai - šiam sudėtingam, prieš 400 metų parašytam kūriniui atlikti reikia kontratenorų, o jų Lietuva neturi.

„Repeticijas pradėsime kitų metų pavasarį. Tad teks šiek tiek anksčiau, nei įprasta, sugrįžti atostogų į Lietuvą. Paprastai parvažiuodavome birželio pradžioje, o dabar galvoju atvykti sezono pabaigoje, gegužę“, – sako J.Jurašas. Jis kelia sau ambicingą tikslą – barokinę operą „Orfėjas ir Euridikė“ prijaukinti šiuolaikinio žiūrovo pojūčiui.

„Joje skamba nuostabi muzika, kupina tragizmo, skausmo, grožio ir gėrio ilgesio. Man atrodo, kad tai vertybės, kurių šiandieninis žiūrovas jau turėtų būti pasiilgęs. Antra vertus, šiuolaikiniame mūsų gyvenime atsirado naujas tragizmo pajautimas, susijęs su paskelbtu nematomu karu, kuriame nuvertinama žmogaus gyvybė, išsitrina ribos tarp būties ir nebūties. Mums, visiems operos kūrėjams, tai bus didelis iššūkis“, – kalba režisierius.

Lydi lemtingi sutapimai

Dar nepradėjus įgyvendinti projekto, jį lydi lemtingi sutapimai. Spektaklis sumanytas kartu su prieš metus mirusiu Operos ir baleto teatro vyriausiuoju dirigentu Jonui Aleksa, artimu J.Jurašo bičiuliu. Jiedu kartu svarstė, kaip šią idėją įgyvendinti. Deja, J.Aleksa nebesulaukė operos pastatymo. „Orfėją ir Euridikę“ J.Jurašas įsivaizduoja kaip savotišką dedikaciją per anksti į nebūtį išėjusio draugo atminimui.

Netrukus režisierius su žmona rašytoja Aušra Marija Sluckaite planuoja grįžti į JAV, tačiau šiemet dar atvyks į gimtinę lapkritį, kai Vilniuje bus rengiama operos savaitė. Joje bus rodoma ir 2000-aisiais Vilniaus festivalio užsakymu J.Jurašo režisuota B.Kutavičiaus opera „Lokys“. Tai buvo antrasis režisieriaus pastatymas Operos ir baleto teatre, ir jam smagu, kad nors kurtas festivaliui, vis dar neišnyko iš repertuaro.

„Tai buvo sėkmingas, nors ir rizikingas projektas. Kur kas lengviau statyti klasiką ar kokias pagarsėjusias šiuolaikines užsienio pjeses. Bet mane visuomet ypač domino lietuviška medžiaga“, – svarsto režisierius. Jis dar 1968-aisiais Kauno dramos teatre pradėjo režisuoti didelį pasiekimą turėjusias lietuvių autorių pjeses: K.Sajos „Mamutų medžioklę“, kuri vėliau buvo uždrausta, „Šventežerį“, kurį buvo reikalaujama koreguoti, ne mažiau audrų sukėlusius spektaklius lietuviškomis temomis – J.Glinskio „Grasos namus“, J.Grušo „Barborą Radvilaitę“.

Veronika Povilionienė „Lokyje”. www.opera.lt nuotrauka
Niekada nesivaikė madų

Nuo šiuolaikinio lietuvių teatro, kuris pastaraisiais metais J.Jurašui nebuvo svetingas, jis jaučiasi labai atitolęs. Ryšiai nutrūkę. Taip jau susiklostė, kad ypač toli Kauno dramos teatras.

Atrodo, tarsi būtų ne už 100, o už tūkstančių kilometrų. „Mažai ką iš naujų šio teatro pastatymų esu matęs, sunku komentuoti. Bet spaudą seku, atsiliepimus girdžiu ir jiems pritariu“, – pastebi pašnekovas.

Jis svarsto, kad šiandien gerokai pakito teatro dvasia. Vietoje visapusiško, „totalinio“ teatro dažnai tenkinamasi „regimuoju teatru akims“ atsisakant naujų idėjų, dramaturgo žodžio. Tapęs šiuolaikinių technologijų įkaitu žmogus sugeba fiksuoti tik fragmentus, mirgančius lyg mobilaus telefono ar televizijos ekrane. Panašu, kad tai lengviausias kelias pataikauti madai ir nepastoviam publikos skoniui. Gal tuo ir galima paaiškinti, kad teatras, pasitraukęs iš visuomenės universalių vertybių formavimo ir gynimo pozicijų, atsidūrė savotiškoje krizėje.

Tenka pripažinti, kad teatro krizė būdinga ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų teatrams. Tačiau kalbant apie kitų šalių, pavyzdžiui, Amerikos teatrą, jis turi daugiau lygmenų. Tam tikra jo dalis neišvengiamai skirta populiariajam žiūrovui, tai yra komercinis teatras. Bet egzistuoja ir tarsi ne toks matomas audinys, kuris vilioja ne blizgesiu, o pamatinėmis vertybėmis. Ir jis turi savo žiūrovą. Kaip tik čia, nekomerciniame Amerikos teatre, nišą savo kūrybai rado ir J.Jurašas.

Pripažintas geriausiu metų spektakliu

Prieš atvažiuodamas į Lietuvą, pavasarį Floridoje, Sarasotoje, kur šiuo metu dalį laiko praleidžia, režisierius kuria jam priimtinus spektaklius. Paskutinis savo tema ir forma reikšmingas J.Jurašo spektaklis pagal naują šiuolaikinės amerikiečių autorės Rebekos Ritči pjesę „Atminties sodas“ buvo pastatytas šių metų gegužę.

„Joje pasakojama istorija mokslininkės, pasiklydusios iliuziniame atminties sode. Ji su donkichotiška aistra bando ginti aplink ją kertamus medžius, gyvus tik jos vaizduotėje. Tai metaforiškas spektaklis apie nelygią kovą už nykstančių vertybių išsaugojimą šiandieniniame pasaulyje“, – pasakoja režisierius.

J.Jurašas džiaugiasi, kad kartais jam pavyksta sukurti šį tą reikšmingo net ir ne visuomet palankiausiame kultūriniame klimate. Neseniai kitame Sarasotos teatre J.Jurašas pastatė klasikinę Arturo Milerio pjesę „Kainas“. Jos pagrindinės temos – godulys, kova dėl pinigų, paveldėjimo, draskančio visuomenę, šeimas. Ši gerokai primiršta klasikinė pjesė J.Jurašo spektaklyje suskambėjo netikėtai šviežiai ir buvo pripažinta geriausiu regiono metų pastatymu.

„Laikausi tų pačių principų kaip ir prieš 30 metų, kuriu tai, kas man artima, svarbu, kuo tikiu, kas, mano manymu, turėtų rūpėti ir publikai. Komerciniuose projektuose nedalyvauju. Nesistengiu ir vytis mados kaitų. Tiesa, keletas mano pastatymų buvo rodomi ir komercinių teatrų scenose. Tačiau taip atsitiko tik todėl, kad mano spektakliai pataikė tiesiai į emocinį ir intelektualinį „dešimtuką“, – mąsto J.Jurašas.

Du kartus užtrenkė duris

1972-aisiais sovietinei valdžiai uždraudus rodyti „Barborą Radvilaitę“, J.Jurašas parašė garsųjį protesto laišką Kultūros ministerijai ir buvo atleistas iš Kauno dramos teatro, po to jis emigravo į Vakarus. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais įvykęs sugrįžimas į Kauno dramos teatrą baigėsi nesėkme. Prisimindamas šiuos savo kūrybinės ir asmeninės biografijos faktus J.Jurašas tikina nebejaučiąs nuoskaudos. Ir jei laikas sugrįžtų atgal, jis tikrai neatsisakytų savo principų.

„Pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais man pasiūlė grįžti į savo teatrą Kaune. Sutikau su sąlyga, kad man būtų leista pakeisti sustabarėjusią teatro struktūrą, valdymo mechanizmą. Tačiau mano sumanyta eksperimentinė reforma sulaukė pasipriešinimo.

Prie to, kas tuomet buvo neigta, šiandien vėl grįžtama, apie tai diskutuojama. Manau, kad tuomet būta galimybės užbėgti už akių daugeliui problemų, kurios vargina teatrą dabar. Gal numatytos priemonės buvo skaudžios, gal per ankstyvos, bet kitos išeities tuo metu nemačiau“, – tikina pašnekovas.

Ypač didelio pasipiktinimo sulaukė jo sumanymas atleisti iš teatro kai kuriuos aktorius. „Buvau kaltinamas žiaurumu, bet juk nesiūliau jų išmesti į gatvę, siūliau ieškoti kitokių išgyvenimo alternatyvų. Kai kurie reagavo labai asmeniškai, įsižeidė nesuvokdami, kad teatre, kaip ir gyvenime, sveika konkurencija yra natūralus kūrybiškumo variklis. Ši problema visuose Lietuvos teatruose tebėra aktuali“, – mano J. Jurašas.

Teatrai – tarsi ištuštėję kiautai

Nesulaukęs palaikymo jis atsisakė vadovauti Kauno dramos teatrui ir vėl išvyko į Ameriką. Tačiau per keletą sugrįžimo metų suspėjo Kaune pastatyti spektaklių, sulaukusių didelės sėkmės – pradėta vaidinti alternatyviose erdvėse, atsirado Mažųjų scenų salė, kurioje pagal J.Bobrovskio romaną „Lietuviški fortepijonai“ pastatyti A.M.Sluckaitės inscenizuoti „Smėlio klavyrai“, teatro kieme suvaidintas spektaklis H.Pinterio „Kalnų kalba“.

J.Jurašo vertinimu, Lietuvos teatre šiuo metu susiklostė paradoksali situacija: mažoje valstybėje yra palyginti daug teatrų, negalinčių visaverčiai egzistuoti iš skurdžių valstybės biudžeto lėšų. Aktoriams mokamos ne algos, o pašalpos, jie priversti ieškotis duonos kąsnio televizijoje, reklamoje ir pan.

Todėl dalis Lietuvos teatrų – tarsi ištuštėję kiautai. Yra pastatas, režisieriai, direkcija, aktoriai, o pats teatras – tik regimybė, fikcija. Režisieriui nelengva repetuoti, kai aktoriams tenka bėgioti šen ir ten uždarbiauti, arba išvykti į gastroles su kitu teatru. Nepaisant to, esama teatro menininkų, neturinčių savo namų, bet sugebančių kurti spektaklius, kurie sulaukia didelio pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Arti, o kartu ir labai toli

Floridoje gyvenantys Jurašai vasaras ir ankstyvą rudenį leidžia Lietuvoje. Vilniaus senamiestyje jie turi erdvų, jaukų butą, o Merkinėje yra įsigiję sodybą. Tik šiemet viešnagė Lietuvoje nuspalvinta netekties. Sugrįžę vasaros pradžioje patyrė kelias skaudžias artimų draugų, bendražygių netektis: režisierės Dalios Tamulevičiūtės, aktoriaus Vytauto Grigolio, iškilaus muziko Jono Aleksos.

Į Kauną, kur, kaip sako pats režisierius, prabėgo jo aukso amžius, miestą, su kuriuo sieja tiek išgyvenimų ir prisiminimų, menininkas užklysta retai. Kaunas jo nebežavi, kaip seniau. Jam atrodo, miesto kultūrinis gyvenimas čia gerokai sustingęs.

Tačiau jis seka, kas vyksta Kauno dramos teatre, tai jam vis dėlto rūpi. „Žinau, kad teatre vyksta rekonstrukcija, džiaugiuosi dėl to“, – sako. „Žinau, kad kartais ten gimsta gerų spektaklių, kurie sulaukia įvertinimo, sėkmingai rodomi“. J.Jurašas dar mena laikus, kai Kaunas, kaip kultūrinio gyvenimo židinys, buvo ne menkesnis traukos taškas nei Vilnius. Žmonės iš visos Lietuvos važiuodavo į spektaklius, kitus renginius.

Dabar, kai turime tiek daug teatrų (pernelyg didelė prabanga tokiai mažai šaliai, mano pašnekovas), tarsi nebėra ko kur nors važiuoti. Ir bilietų kainos ne visiems beįkandamos. Teatras Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tampa brangia pramoga“, – svarsto J.Jurašas. O tai savaime diktuoja tam tikras žaidimo taisykles, tarp jų – ir įtikti žiūrovui bei jo skoniui.

Reikėtų suburti elitinę trupę

Varganai gyvenantys Lietuvos teatrai nelabai turi kitos išeities. Nors J.Jurašas mato viziją, kaip būtų galima viską sutvarkyti. Valstybė turėtų finansuoti vieną, nacionalinę teatro trupę, suburtą iš geriausiųjų aktorių ir režisierių, jiems galėtų mokėti normalius atlyginimus, kad žmonėms nereikėtų dar trijuose darbuose dirbti. Finansuotų jų kuriamus spektaklius, projektus, su kuriais šie važinėtų į gastroles po visą Lietuvą, po keletą savaičių vaidintų viename mieste, po to – kitame.

Tokia praktika pasitvirtino kai kuriose Vakarų šalyse. Tačiau tai jau teatro vadybos problema. Ji Lietuvoje, deja, dar žengia pirmuosius žingsnius. Pavyzdys galėtų būti Operos ir baleto teatras, kuris pastaraisiais metais atsidūrė pasauliniame teatro žemėlapyje, kviečiasi garsiausius režisierius, scenografus.

Lietuvos teatras tampa žinomas užsienyje ir kitų režisierių, E.Nekrošiaus, R.Tumino, kurie ten stato spektaklius, dėka, bet tai lemia tik individualios pastangos, o ne bendra kultūros politika. „Esu įsitikinęs, kad reformos, už kurias prieš 15 metų mane norėjo sudeginti ant laužo, yra neišvengiamos. Teatro administravimo politikoje socialinės garantijos neturėtų būti laikomos šventomis karvėmis. Socialinės problemos turi būti sprendžiamos kitu lygmeniu, kitaip teatras nebus gyvybingas“, – įsitikinęs J.Jurašas.

Naujienos