Rolando Rastausko menų sintezės projektas „Berlynalijos“ |
Ramunės Čekuolytės spektaklį „Bukareštas. 1968“ (pjesės autorė – pati režisierė, parašiusi ją remdamasi Ivano Vyrypajevo ir Konstantino Serovo padovanotu kino scenarijaus eskizu) paminėti būtina jau vien dėl to, kad jis pradėjo festivalį. Tai gana įdomus, vis dėlto jau pavargęs spektaklis – dėl savaime suprantamų priežasčių jis nėra rodomas reguliariai, todėl tikriausiai neįgaus tų subtilių atspalvių, kuriais paprastai žėruoja spektakliai, turintys aiškią vietą kokio nors teatro repertuare. Kita vertus, jis ir sukonstruotas taip, kad it lokys peržiemojęs kur nors sandėlyje, galėtų stoti kaip gyvas. Gana apibrėžtoje, neplačioje veiksmo geografijoje (baras, Liučijos būstas) bendraujant keturiems veikėjams skleidžiasi sovietinės Rumunijos atmosfera: skurdas, baimė, dviejų vyrų meilė tai pačiai merginai, jų tvirta draugystė, saistoma ir tos pačios profesijos (samdomi žudikai); paradų ir eitynių fragmentai. Atrodo, kad kinematografiškai komponuojamos mizanscenos atgimsta be didesnio vargo ir įsuka dinamiško veiksmo mašiną, kurios audžiamo siužeto atkarpoms stinga nuoseklesnių, subtilesnių tarpusavio jungčių. Pjesė tikrai nėra vienaplanė (sprendžiant iš dialogų), tačiau stilizuotiems veikėjams (tarsi išlipusiems iš Emiro Kusturicos juostų) trūksta originalios autentikos ir vidinio azarto. Pasidžiaugti norisi Daliaus Skamarako sukurtu Mikai bei Gintarės Latvėnaitės Liučija, o Ivani (Ridas Jasiulionis) ir Moteris (Aldona Vilutytė) dar turėtų paieškoti vidinę dialektiką iliustruojančių raiškos būdų, idant nebūtų kaltinami paviršutiniškumu. Menų spaustuvės Kišeninėje salėje spektaklis, žinoma, atrodė kitaip, bet Plartformos netradicinėje erdvėje (mažajame jachtų elinge) jis neišvengiamai turėjo patirti tam tikrų transformacijų, dėl ko galėjo pakisti kai kurie režisūriniai sumanymai. Dėl tos priežasties „Bukareštas. 1968“ provokuoja ne analitinį, o daugiau atlaidų (ne atsainų) vertinimą.
Liat Magnezy (Izraelis-Olandija) šokio projektas „Beat up". Sauliaus Stonio nuotraukos |
Ilgą laiką uostamiestis neturėjo savo šiuolaikinio šokio atstovų, tačiau situacija, regisi, taisosi. Festivalyje buvo pristatytas choreografės Agnijos Šeiko (ji ir šio festivalio koordinatorė) šokio spektaklis – instaliacija „In Signum“, jau įvertinta festivalyje „Naujasis Baltijos šokis‘06“. Kaip nurodo ir pavadinimas, spektaklyje choreografinėmis struktūromis, atsiremiant į balsu skaitomas Jungo ir Freudo tekstų ištraukas, mėginama įprasminti gyvenimo ir patirties ženklus, sukurti skirtingas realybes. Į spektaklio choreografiją įsipina video projekcijos, šviesa ir muzika, kinetinės metalo konstrukcijos (autorius – skulptorius Jurgis Malinauskas), suteikiančios pasirodymui prasmės, kurios neišnešioja ir nepagimdo penkios šokėjos – jų atliekami judesiai daugiau „dvasingumo plastika“ nei techniškai nuišlifuoto, tikslaus ir prasmingo choreografinio teksto rašmenys. Gana monotiškas mini spektaklis, grįstas pasikartojančiomis kompozicijomis ir duetų ar sekstetų deriniais, soliniais eskizais.
Petro Lisausko ir Tautvilo Gurevičiaus projektas „Sankryža“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Vienu įdomesnių Plartformos projektų būtų galima laikyti Rolando Rastausko menų sintezės projektą „Berlynalijos“. Jis kaip reta tiksliai visa savo esme užkodavo ne tik menų sintezės idėją, bet ir paribio metafizinių interpretacijų koncepciją (Berlynalijos/marginalijos, – viename interviu surimavo RoRa). Projekte dalyvavo Rolandas Rastauskas (tekstas), Aurelija Maknytė – VJ Makaura (video), Arkadijus Gotesmanas (perkusija) ir Goda Laurinavičiūtė (šokis). „Berlynalijos“ – tai savotiška Rolando Rastausko kelionė bičiulio Remigijaus Treigio (su juo Rastauskas pamečiui laimėjo Roberto Boscho stipendiją, už kurią tris savaites galėjo gyventi Berlyne) pėdomis. Tai balsu skaitomo teksto, garso, muzikos, šiuolaikinio šokio, plastikos ir videomeno spektaklis. Trumpiau sakant, – multimedija, kurios link eiti skatina ir kintanti visuomenė, ir neišnaudotos šio „žanro“ galimybės. Tai savęs paties ir Berlyno – miesto simbolio – identiteto paieškos. Dar viena miesto, patyrusio tam tikras perversijas, versija.
Montažo principu pagrįsta projekto struktūra artima ir spektaklio, ir šiuolaikinio šokio raiškai. Prie spektaklio artina gal daugiau intuityviai nujaučiama tekstų dramaturgija ir kaleidoskopiškai montuojamos scenos (šiuo aspektu projekto stilistika primena kino principus) bei aktoriniai „efektai“ (ikonas primenančios šokėjos ir paties skaitovo pozos). Veiksmas projektuojamas pagal teksto logiką ir kuriamas taip, kad visa, kas vyksta scenoje, rodosi kruopščiai iš anksto apgalvota ir tuo pat metu improvizuojama.
Neskubrumas, atida detalei, kalbos fonetikai, mimikai ir santūri gestikuliacija; natūrali įtampa, kurią sukelia aktoriškai apdorojamas tekstas; intelektualiniai barjerai, kuriuos turi įveikti intymaus atsivėrimo srautas – šio projekto neabejotini privalumai. Su žiūrovu vyksta patraukli vizualinė komunikacija: sceninė erdvė (stalas prieš skaitovą ir muzikantą, bei ekranas už jų), pilna buitinių realybės atributų (batai, lagaminas, laikrodis, dviratis ir t.t.), – tai nuroda į kelionę (fizinę ir dvasinę), į kitą erdvę, į judėjimą. Prieš akis iškyla gerai sumaketuotas vaizdas ir nedidelėje erdvėje išsiskleidžia miesto ir žmogaus (turinčio tam tikras estetines ir ideologines nuostatas) mitas.