Cirko palapinės magija nuskraidina į vaikystę

Sara Bernaraitė 2006 08 23 Lietuvos rytas/ Mūzų malūnas, 2006 08 22

aA

Scena iš spektaklio „Lili cirkas". Fotografas Bernard Dutheil
Cirkas be įkyrių klounų

Kai dvi lietuvaitės, kurios stažuojasi Liono teatre, paklausė teatro direktoriaus, ką jis galėtų patarti joms veikti vakare, šis pasiūlė nueiti į cirką.

Išgirdęs nesusipratusių panelių juoką, direktorius susidomėjo, kas joms jį sukėlė. Lietuvaitės atsakė, kad cirkas yra tiesiog nesąmonė vaikams ir prievarta jų tėvams.

Tai būdinga: daugeliui išaugusiųjų totalitarinėje erdvėje cirkas asocijuojasi su meškomis ant dviračių, panašiai išdresuotais akrobatais ir įkyriais rėksmingais klounais.

Bet naujajame prancūzų cirke nėra nei gyvulių, nei raudonnosių klounų, kažkodėl laikančių žiūrovus kvailesniais už save.


Teatras ir cirkas mokosi

Naujasis cirko menas terpiasi ir į cirko, ir į teatro erdves. Prieš gerą dešimtmetį Prancūzijoje atsirado nemažai naujų cirko trupių, kuriančių spektaklius, teatrų, naudojančių cirko elementus.

Tokių spektaklių Prancūzijoje daugėjo geometrine progresija, o jie buvo vaidinami visur – nuo gatvių, skverų iki nedidelių salių. Aktorių meistriškumui įrodyti nebereikėjo milžiniškų palapinių. 1996 metais Avinjone choreografas Josephas Nadjis parodė „Chameleono riksmą“ – filosofinę parabolę, kurioje šiuolaikinio šokio kanonus išplėtė akrobatiniais triukais ir aktoriais-klounais. Tai buvo matyti ir į Lietuvą atvežtuose jo statytuose „Abakuko komentaruose“.

Prisiminkime ir Phillipe´o Decouflet režisuotą Albervilio žiemos olimpiados atidarymą 1992 m. su pasakiškų būtybių eitynėmis, atkeliavusiomis iš viduramžių mugių ir graviūrų. Prancūzijoje garsiai prabilta apie naująjį prancūzų cirką.


Niekas nebekankina gyvūnų

Naująjį cirką galima lengviau apibūdinti neiginiais. Čia nėra kvailus pokštus krečiančių klounų, gyvūnų ir jų dresuotojų su botagais (reakcija į gyvūnų globos draugijų protestus), nematome ir milžiniško orkestro.

Paprasčiau šnekant, mums įprastas cirkas primintų karinę katedrą, o naujasis cirkas – teatro spektaklį. Jo net negalima suskirstyti į numerius – yra ištisinė veiksmų ir vaizdų seka, siejama minties ir filosofijos. Kas šiandien yra cirkas, į tai spektakliu „Lili cirkas“ mėgina atsakyti prancūzų arenos maestro Jerome´as Thomas. Tie, kurie rugsėjo pradžioje užklys į Vilniaus Sereikiškių parką, pamatys jame senovišką cirko palapinę, o joje – J.Thomas vaidinimą „Lili cirkas“.

Atsigavo nuo imperijos laikų

„1920 metais rusų režisierius Vsevolodas Mejerholdas pareiškė, kad cirkas yra cirkas, o teatras yra teatras ir nėra ko jų painioti“, – pacitavo J.Thomas. Pristatydamas savo spektaklį, maestro priminė cirko kaitą.

„Kai 1768 metais Anglijoje buvo įkurtas pirmasis arklių cirkas, arena nuo Romos imperijos laikų vėl atgijo, įsileisdama ir pirmuosius žonglierius bei klounus. O naujojo cirko atsiradimas 1980-aisiais patvirtino, kad šios profesijos pačios savaime jau yra meno formos. Pavyzdžiui, „Zingaro“ arklių trupė tęsia arklių cirko tradicijas.

Žongliravimas ir ilgo metražo šou yra kuriami kaip teatro spektakliai. Šiandien cirkas yra kuriamas iš daugybės elementų ir reiškia viena: apskritą erdvę, kurioje pristatomos įvairiausios meno formos. Tai yra arenos menas“.

Skiriama autoriaus vaikystei

Naujojo cirko pradžia būtų galima laikyti Monrealio trupę „Cirque du Soleil“ („Saulės cirkas“), pradėjusią kurti 1984 m. Šįmet per visą pasaulį nuskambėjo naujasis jo spektaklis „Love“ pagal „The Beatles“ muziką. Tai ne tik reiškiama pagarba legendiniam Liverpulio ketvertukui, bet ir jaunystės ilgesys.

J.Thomas spektaklis „Lili cirkas“ taip pat skiriamas jo vaikystei, jo grįžimui į pirmąją cirko mokyklą. Spektaklio orkestrėlis su nuostabia Guy Klucevseko muzika greičiau primena Federico Fellini filmų personažus, einančius ratu.

Lili gali būti ir moteris, ir vyras, ir net angelas, žongliruojantis plunksnomis – tiesiog neapibrėžtas personažas, magas iš vaikystės šapito. „Mūsų cirkas – tai mūsų vaikiškos fantazijos jėga“, – tvirtino J.Thomas.

Naujienos