 |
| Vienas svarbiausių šventės elementų, viliojantis i6eiti ir susitikti senus pažįstamus – pasižmonėti |
Pasižmonėti – išties vienas svarbiausių šventės elementų, kuris lydės mus visur: bendrausime su pažįstamais ir ne, kol į „Hannerio“ dangoraižį lips voražmogis, kol pamažu artėsime pamatyti trijų išmatavimų piešinių ant asfalto, kol spoksosime į ore besivartaliojančius motociklininkus-akrobatus ar stovėsime eilėje prie liuminariumo ar šlamšime lietuvių ir ne vienos šios liaudies valgius „dūzgiančiame prospekte“ (šį pavadinimą, įtariu, Kelmickaitė kildina iš Duisburgo, ištarusi jį kaip „Dūzburgą“). Bet mes čia neakcentuosime visų renginių, o pabandysime aptikti menų faktūrą dominantį renginių ir scenos menų ryšį.
Tai aptikti pakankamai sunku, nes daugelis dalykų mums ne tik bus matomi pirmą kartą, bet nelabai žinosime ir su kuo juos valgyti. Linas Rimša, drauge su trim kompozitoriais ir ispanu Asambai bei jo grupe ir aibe muzikantų kuriantys muzikos misteriją „ZAP. Keturi elementai“ paminėjo ir budizme esantį penktąjį – eterį. Štai jis, klydinėjantis tarp įvairių meno sričių tarpdisciplininis elementas, ir jungia visas sritis į vieną tikslą – plėsti akiratį ir užduoti klausimus.
Ar žmogus-voras yra menas, sportas, hobis ar kriminalas? Visur jis vertinamas skirtingai. Vienur lipa slaptai, kitur (Vilniuje) jam dar primokama.
Ar minėtoji misterija bus muzikos, ar ir ugnies, scenos šou? Ar kultūringa iškiliems muzikams užsiimti repu ir kryžminti lietuvių liaudies daineles su Balio salos poezija?
 |
| Liuminariumas – galimybė kurti savo spektaklį/misteriją/religiją |
Ar prancūzų cirkas tebelieka cirku, jei jame treniruotus valgyti cukrų gyvuliukus ir griežtą discipliną keičia mintis, filosofija ir poezija? Tai – dar cirkas, ar jau – spektaklis?
Ar nupiešta ant šaligatvio duobė yra menas, ar pinigų pasirankiojimas gatvėse? Ar tai bus sutikta tik kaip paveikslas, o po to niekas neįkris į tikrą duobę, manydamas, kad taip susilies su menu?
O mistinis spalvų ir erdvių kokteilis – liuminariumas Katedros aikštėje neprivers jį lankyti dažniau nei Katedrą? Tai – architektūra, menas, psichoterapija ar religija?
O Kino naktys su „Tinklais“: plauksime į juos noriau, nes bus netradicinėje erdvėje, ar visgi ir žvaigždėto (tikėkimės) vakaro danguje mieliau spoksosime į dangų ir bandysime atrasti tų dviejų ekranų sintezę?
Šiandien į tuos klaustukus neatsakysime, bet, vedini šeštojo jausmo, siūlome scenos menų išsiilgusiems nepraleisti net užuominų į juos. O tai būtų:
a) naujasis prancūzų cirkas Sereikiškių parko alėjoje (ten, kur kadaise stovėjo „Vasaros“ kino teatras, o dar anksčiau – Bernardinų teatras). Jis artimesnis spektakliui ir kinui ir gerokai išplečia meno ir priklausomybės nuo jo erdves: nežinia, ar geriausias prancūzų cirko meistras, žonglierius ir filosofas Jerome‘as Thomas valdys kamuoliukus ir savo vaikystės prisiminimus, ar jie – jį?
 |
| Jerome´as Thomas keliauja iš cirko į teatrą. www.vilniusfestivals.lt nuotraukos |
b) „ZAP. Keturi elementai“ Kalnų parke. Linas Rimša seniai tapo geros kokybiškos sintezės ženklu, ir čia tarptautinė kompanija turėtų nustebinti muzikos ir reginių elementų bendryste. Pasaulio geografija turėtų susitraukti iki keleto klavišų.
c) „Oro architektų“ liuminariumas Katedros aikštėje leis kiekvienam pačiam ir vienatvėje kurti savo šviesų ir garsų spektaklį. Ir gal po to reikliau žiūrėti į architektūrinę estetiką aplink mus.
d) Galima dar būtų išskirti ir Gedo prospektu trauksiančią Klaipėdos Pilies teatro karnavalinę eiseną, bet ji jau Jūros šventėje buvo rodoma gal trejus metus. Tad geriau sustokime ties rylininkais iš Duisburgo ir apsimeskime, kad ir mūsų mieste kažko liko iš viduramžių kultūros ir jos personažų.
Bet jei scenos menų surasite ir kitur, tai nebus stebėtina. Nes, kaip pabrėžė organizatoriai, visur jūs rasite pagrindinį elementą – orą. Jis bus aplink mums, mumyse, ant jo kils pastatai, po jį skraidys kamuoliai ir motociklai, juo sklis įvairūs kvapai. Skanaus!
