Režisierius ištisą dieną ieškojo penkių jaunų personažų

Rūta Oginskaitė 2006 08 03 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2006 08 01

aA

Jausmai svarbūs visą gyvenimą

„Nesikuklink, nekritikuok, nebijok suklysti, vožk, kaip tau atrodo. Čia ne premjera, mes nesiekiame rezultato, mes ieškome“, – tokius žodžius režisierius Sakalas Uždavinys kartojo kiekvienam jaunam artistui, pasiryžusiam dalyvauti personažų atrankoje.

Lietuvos teatre tokia atranka vyko bene pirmąkart. „Menų spaustuvė“ paskelbė, kad jų programoje „Atvira erdvė“ statomam spektakliui reikės jaunų artistų. Jie galėjo dalyvauti atvirame konkurse, kuris praėjusį ketvirtadienį vyko „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje.

Būsimam spektakliui „Moteris iš praeities“ S.Uždavinys ieškojo penkių personažų. Vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesėje veikia trys keturiasdešimtmečiai ir du paaugliai. Tėvų ir vaikų kartos. Skirtingi santykių variantai.

Tačiau režisierius pareiškė, kad „Moteryje iš praeities“ jis nekreips dėmesio į personažų amžių. Nes meilės jausmai, viltys ir atsakomybė už pažadus yra vienodai svarbūs visais žmogaus gyvenimo tarpsniais.

Keliolika minučių atsiverti

Kiekvienas artistas turėjo po penkiolika minučių, į kurias tilpdavo ir pokalbis su režisieriumi apie pjesę, ir ištraukų paskaitymas, per kurį pretendentas į personažą ir galėdavo „vožti“, kaip jam atrodo.

Kiekvienas galėjo pasirinkti personažą, kuris jam pasirodė artimiausias. Galėjo tiktai skaityti tekstą, atsakinėdamas į kito personažo replikas, kurias skaitė „Menų spaustuvės“ darbuotojai, galėjo ir vaidinti ar judėti po visą mažą Kišeninės salės erdvę. Kaip kam patogiau. Kaip įtikimiau.

Nuo ryto iki vakaro S.Uždavinys susitiko su dviem dešimtimis artistų. Jis su visais pabendravo, visus įdėmiai išklausė. Tai buvo daugiausia Muzikos ir teatro akademijos studentai ir neseniai diplomus gavę aktoriai.

Po to norisi užsigraužti

Lietuvoje gimęs ir aktoriaus diplomą gavęs S.Uždavinys dešimt metų gyveno Kanadoje. Studijavo ten režisūrą, vaidino teatre ir kine, statė spektaklius. Grįžo prieš porą metų, vaidina Gintaro Varno, Cezario Graužinio spektakliuose, režisuoja.

Kanadoje jis pats daugybę kartų dalyvavo aktorių atrankose (angl. „casting“), todėl savo kailiu patyrė, kas tai yra. Ir žino, kad aktoriui, atėjusiam į bandymus, reikia padėti atsiverti („Viskas gerai, neįtampuok“, – sakė Sakalas vienai aktorių).

O aktoriams, S.Uždavinio nuomone, derėtų kuo ramiau žiūrėti į atrankos rezultatus, į patį savo pasirodymą: „Pats žinau, kad po to norisi užsigraužti, nes tik išėjęs iš salės pagaliau imi suprasti, kaip iš tiesų reikėjo vaidinti.

Nesigraužk. Tuoj pat užmiršk ir galvok apie naujus darbus. Tai viso labo viena atranka į vieną spektaklį. Čia renkama komanda. Galbūt tu pasirodei puikiai, bet surenkama tokia komanda, kuriai tu niekaip netinki. Nieko baisaus. Tai neišbraukia jauno artisto iš jo profesijos. Pagaliau aš pats, kaip režisierius, irgi dalyvauju atrankoje. Mane irgi renkasi – ar su manimi bus įmanoma bendrauti, ar mes susikalbėsime“.

Idėja įgauna kūną ir kinta

Režisierius neabejoja, kad visuose Lietuvos teatruose nepakenktų daryti tokių atrankų. „Nes kaip kitaip jaunam aktoriui rasti būdą pasirodyti, kai visuose teatruose – etatinės trupės ir visi etatai užimti? Ir kaip režisieriams sužinoti jaunų artistų galimybes? Atrankos kartais ir žinomą artistą atveria visai netikėtu rakursu“.

S.Uždavinys pripažino, kad aktoriai, atėję į atranką, neretai pakoreguoja ir režisieriaus idėją: „Pamatai, kokie gali būti personažai, kuriuos ligi šiol tu tik įsivaizdavai. Idėja kinta, nes ji įgauna kūną. Klysti aš nebijau, nes jei teatre nebūtų galima daryti klaidų, tai kas čia būtų?“

Režisierius neabejojo, kad per vieną atrankos dieną jis suras savo spektaklio personažus. Ir surado. Šiandien jie renkasi į pirmąją repeticiją. „Moters iš praeities“ premjera „Menų spaustuvėje“ numatyta antrą rugsėjo pusę.

Naujienos