Aktoriai turi mokytis atsiskleisti per 15 minučių

Vlada Kalpokaitė 2006 08 02 Respublika, 2006 08 01

aA

Petras Lisauskas buvo vienas atrinktųjų kurti spektaklį. Greta - Sakalas Uždavinys.
Ne viename šalies valstybiniame teatre vis dar galioja kone neakivaizdinė aktorių subūrimo naujam pastatymui sistema, kai būsimieji kūrybinės grupės nariai dažnai sužino apie „paskyrimą“ iš skelbimų lentos teatro koridoriuje. Tačiau situacija neišvengiamai keičiasi, – nors ir skausmingai, bet nuolatinių trupių, darbą užtikrinančių vadinamųjų etatų era turės baigtis. Be to, jau dabar daugybė jaunų, neseniai studijas baigusių aktorių suka galvas dėl to, kaip papulti į režisierių akiratį, kaip „įsitrinti“ į oficialią trupę arba bent jau nevalstybiniuose teatruose su tuo pačiu režisieriumi nuolat dirbančių sutartinių aktorių būrį. Taip pat yra nemažai vyresnių, patyrusių profesionalų, kurie dėl įvairių priežasčių neturi nuolatinio darbo teatruose. Galbūt, viena iš išeičių galėtų tapti aktyvesnė aktorių atrankų praktika. Režisierius Sakalas Uždavinys Menų spaustuvėje ėmėsi būtent tokio eksperimento.

„Tik nekritikuokite savęs!“

22 būsimieji, esamieji arba kažkada ragavę scenos mokykliniuose teatruose aktoriai praėjusį ketvirtadienį turėjo po 15-20 minučių tam, kad Kišeninėje Menų spaustuvės salėje atskleistų visą savo norą ir gebėjimą suvaidinti vieną iš 2005 metais Rolando Schimmelpfennigio pjesės „Moteris iš praeities“ personažų.

Drąsiai vaidino ir Toma Vaškevičiūtė
A
trankos dalyviai iš anksto žinojo, kad šioje situacijoje neišvengiamą jaudulį gali paaitrinti žiniasklaidos atstovų blykstės ir mirksinti televizijos kameros akis. Mes sutrukdėme tik dviems pretendentams – Rimo Tumino trečiakursiams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Agnei Šataitei ir Tomui Stirnai. Labiausiai nustebino tai, kad jaunieji aktoriai visai neatrodė išsigandę, bent jau regimai nesijaudino, arba gana sėkmingai vaidino drąsą – ypač Agnė. Mergina elgėsi gana ryžtingai, aktyviai ir nesutriko net tada, kai nesugebėjo įvardyti pirmojo savo įspūdžio apie pjesę.

Jau šiek tiek patirties turinti aktorė, skaitydama dviejų „Moters iš praeities“ herojų – Romi ir Klaudijos – tekstus, bandė truputį juos „apvaidinti“, o režisierius keliomis pastabomis apibrėžė galimą intonaciją. Mergina jautėsi laisviau, sėdėdama kėdėje. T.Stirna geriau išnaudojo erdvę, tarsi jau pradėdamas lipdyti savo personažų – uždarų, nutolusių, atsirobojusių - charakteristiką.

Tomas Stirna. Menų spaustuvės archyvas
Beje, S.Uždavinys darė viską, kad atrankos atmosfera neprimintų egzamino, stabdė dalyvių norą čia pat save supeikti. Ir Tomui, ir Agnei jis kartojo: „Negalvok, teisinga tai ar neteisinga. Šauk, dainuok, tylėk, gali stovėti, gulėti, bėgioti – erdvė tavo“.

Kaip susipažinti?

„Neįsivaizduoju, kaip ką tik baigusiam mokslus aktoriui reikia „prasimušti“. Ką, jis ateina pas teatro meno vadovą ir prašo vaidmens? Iš diplominių darbų dar sunku spręsti apie talentus, nes juose yra stiprus pedagoginis „ūkas“, iš kurio tik paskui formuojasi talentas. Šis projektas galėtų suteikti aktoriams galimybę pateikti save taip, kaip jie patys save įsivaizduoja kaip profesionalą šiandieniniame Lietuvos teatre“, – pasakojo S.Uždavinys.

Beje, aktorius ir režisierius Kanadoje patyrė ne vieną atranką – ten ši sistema jau seniai tapo kasdienybe, prie jos pratinamasi nuo pirmųjų dienų dramos mokyklose, kadangi net studentiškiems spektakliams kursų vadovai ar kviestiniai režisieriai nepaskiria aktorių be vadinamojo „kastingo“. Palyginęs dvi skirtingas teatro profesionalų paruošimo mokyklas S.Uždavinys yra įsitikinęs, kad LMTA taip pat turėtų pamažu diegti atrankos sistemą – bent jau tam, kad paruoštų savo diplomantus realybei.

Gana ilgai Lietuvoje nebuvęs S.Uždavinys neturėjo progos matyti ne tik diplominių spektaklių, nei daugelio pastaraisiais metais teatruose pastatytų profesionalių vaidinimų. Dėl to jokios išankstinės nuomonės jis nebuvo susidaręs net apie tuos, kurie tiek publikai, tiek kitiems režisieriams jau neblogai pažįstami (pavyzdžiui, Jaunimo teatro aktorius Lukas Petrauskas ar Valda Bičkutė iš Mažojo teatro).

Režisieriui svarbiausia kuo mažiau sukaustyti atrankos dalyvius: „Visos mano pastabos, visi prašymai turi siekti to, kad dalyvis atsivertų, pateiktų maksimalų supratimą apie personažą, apie pjesę, apie save. Tai yra jautrus procesas. Juk žmogus gali likti sužeistas. Kaip greitai galima paralyžiuoti jo entuziazmą, tikėjimą pačiu savimi!“. Kita vertus, nerašytos dalyvavimo atrankoje taisyklės galioja ir aktoriams: svarbiausia, nepatekus į spektaklį, nesugalvoti, kad darei kažką ne taip. Galbūt šis aktorius idealiai tiktų kitai kūrybinei grupei, kitam kontekstui. Dėl to sveikiausia yra pamiršti savo veiksmus per atranką vos uždarius duris. „Niekada nebuvo taip, kad aš būčiau savimi patenkintas po atrankos! Bet jei pradėsi asmeniškai į viską reaguoti, – tiesiog žeisi save“, – pabrėžė S.Uždavinys.

Naujienos