Petras Lisauskas buvo vienas atrinktųjų kurti spektaklį. Greta - Sakalas Uždavinys. |
„Tik nekritikuokite savęs!“
22 būsimieji, esamieji arba kažkada ragavę scenos mokykliniuose teatruose aktoriai praėjusį ketvirtadienį turėjo po 15-20 minučių tam, kad Kišeninėje Menų spaustuvės salėje atskleistų visą savo norą ir gebėjimą suvaidinti vieną iš 2005 metais Rolando Schimmelpfennigio pjesės „Moteris iš praeities“ personažų.
Drąsiai vaidino ir Toma Vaškevičiūtė |
Jau šiek tiek patirties turinti aktorė, skaitydama dviejų „Moters iš praeities“ herojų – Romi ir Klaudijos – tekstus, bandė truputį juos „apvaidinti“, o režisierius keliomis pastabomis apibrėžė galimą intonaciją. Mergina jautėsi laisviau, sėdėdama kėdėje. T.Stirna geriau išnaudojo erdvę, tarsi jau pradėdamas lipdyti savo personažų – uždarų, nutolusių, atsirobojusių - charakteristiką.
Tomas Stirna. Menų spaustuvės archyvas |
Kaip susipažinti?
„Neįsivaizduoju, kaip ką tik baigusiam mokslus aktoriui reikia „prasimušti“. Ką, jis ateina pas teatro meno vadovą ir prašo vaidmens? Iš diplominių darbų dar sunku spręsti apie talentus, nes juose yra stiprus pedagoginis „ūkas“, iš kurio tik paskui formuojasi talentas. Šis projektas galėtų suteikti aktoriams galimybę pateikti save taip, kaip jie patys save įsivaizduoja kaip profesionalą šiandieniniame Lietuvos teatre“, – pasakojo S.Uždavinys.
Beje, aktorius ir režisierius Kanadoje patyrė ne vieną atranką – ten ši sistema jau seniai tapo kasdienybe, prie jos pratinamasi nuo pirmųjų dienų dramos mokyklose, kadangi net studentiškiems spektakliams kursų vadovai ar kviestiniai režisieriai nepaskiria aktorių be vadinamojo „kastingo“. Palyginęs dvi skirtingas teatro profesionalų paruošimo mokyklas S.Uždavinys yra įsitikinęs, kad LMTA taip pat turėtų pamažu diegti atrankos sistemą – bent jau tam, kad paruoštų savo diplomantus realybei.
Gana ilgai Lietuvoje nebuvęs S.Uždavinys neturėjo progos matyti ne tik diplominių spektaklių, nei daugelio pastaraisiais metais teatruose pastatytų profesionalių vaidinimų. Dėl to jokios išankstinės nuomonės jis nebuvo susidaręs net apie tuos, kurie tiek publikai, tiek kitiems režisieriams jau neblogai pažįstami (pavyzdžiui, Jaunimo teatro aktorius Lukas Petrauskas ar Valda Bičkutė iš Mažojo teatro).
Režisieriui svarbiausia kuo mažiau sukaustyti atrankos dalyvius: „Visos mano pastabos, visi prašymai turi siekti to, kad dalyvis atsivertų, pateiktų maksimalų supratimą apie personažą, apie pjesę, apie save. Tai yra jautrus procesas. Juk žmogus gali likti sužeistas. Kaip greitai galima paralyžiuoti jo entuziazmą, tikėjimą pačiu savimi!“. Kita vertus, nerašytos dalyvavimo atrankoje taisyklės galioja ir aktoriams: svarbiausia, nepatekus į spektaklį, nesugalvoti, kad darei kažką ne taip. Galbūt šis aktorius idealiai tiktų kitai kūrybinei grupei, kitam kontekstui. Dėl to sveikiausia yra pamiršti savo veiksmus per atranką vos uždarius duris. „Niekada nebuvo taip, kad aš būčiau savimi patenkintas po atrankos! Bet jei pradėsi asmeniškai į viską reaguoti, – tiesiog žeisi save“, – pabrėžė S.Uždavinys.