Kauno dramos teatras: tarp dviejų sezonų

Dovilė Zelčiūtė 2006 07 11 Nemunas, 2006 06 22

aA

Pauzė tarp dviejų sezonų – taip galima būtų pavadinti šį sceninės tylos laiką teatre. Laiką, kai ištuštėja žiūrovų salė ir nurimsta užkulisių šurmulys. Tarsi į dešimtis gabaliukų subyrėjęs Kauno valstybinio dramos teatro statinys šiuo metu gaudžia nuo proziškos, nemistifikuotos realybės: vyksta pastato rekonstrukcija. Teatro administracija, persikėlusi į mažą žalią namelį Kęstučio gatvėje, drauge su savimi pasiėmė ir teatro atmosferą bei „kvapą“: ant medinių laikino prieglobsčio sienų – afišos, nuotraukos, diplomai, ant lentynėlių – „Fortūnos“, „Kristoforai“...

Apie tai, koks buvo praėjęs teatro sezonas, kuo džiugino ar liūdino, ir apie ateinantįjį, kuris prasidės jau rugpjūtį, sutiko papasakoti teatro direktorė Ina PUKELYTĖ:

Kauno valstybinio dramos teatro direktorė Ina Pukelytė. Nuotrauka iš Menų faktūros archyvo
– Praėjęs sezonas buvo be didesnių „duobių“, – kalbu apie tokius spektaklius, kurie neišgyvena nė minimalaus savo laiko. Taip, tarkim, užpraėjusį sezoną atsitiko su vaidinimu „Debesys“ (spektaklis buvo skandalingai nurašytas) ar „Salemo raganomis“ – jau iš pat pradžių matėsi, kad pastatymas neturės pasisekimo. Galbūt „suveikus“ kompensacijos dėsniui šis sezonas teatrui padovanojo daugiau sėkmių. Tai susiję ne tik su premjeromis, bet ir su akcijomis, kurios įgyvendintos teatre. Jų buvo trys: H. Ch. Anderseno vaikams, moksleiviams, jaunimui ir profesionalams skirtas festivalis, atskleidęs, kokia yra vaikų teatro panorama Lietuvoje; neverbaliojo teatro festivalis, skirtas naujoms formoms, laikomoms vizualaus meno išraiška, išbandyti (šokis, naujos technologijos); trečiasis, mūsų teatrui aktualiausias – šiuolaikinės lietuvių dramos panorama. Panoramos metu perskaityta nemažai gerų kūrinių. Tikrai smagu, kad kito sezono repertuaras pagausėjo net trimis šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos kūriniais. Publikos labai gerai įvertintą, itin aktualią (masinė emigracija dėl pragyvenimo ir iširusios šeimos temos) Mariaus Macevičiaus pjesę „Antoškos kartoškos“ režisuos Ramunė Kudzmanaitė. Sausio mėnesį kamerinėje salėje turėtų pasirodyti Gintarės Adomaitytės „Eisiu“ (režisierius Arvydas Lebeliūnas). Trečiasis lietuvių dramaturgijos veikalas – Gintaro Varno su studentais repetuojamas vaidinimas Aistės Ptakauskaitės „Tiesos paukštė“ (kamerinis ir drauge laboratorinis sceninis darbas). Vienam teatrui tai – nemaži užmojai, kaip ir nemaža garbė.

– Ar tiesa, kad sudarant su jaunaisiais dramaturgais sutartis galioja punktas, pagal kurį dramaturgas iš anksto turi sutikti su visais galimais teksto keitimais ir kupiūravimu?

– Nesu kol kas sudariusi dar nė vienos sutarties. Nemanau, kad tokie punktai sutartyje reikalingi. Gal ir yra tokių autorių, kurie nenori su teatru bendradarbiauti, tuomet tektų į sutartį įrašyti: „Prašau leisti kupiūruoti...“ Tarkim, M. Macevičius jau dabar tvarko tekstą. Daug kas gali kisti pačių repeticijų metu. Juk tikslas vienas – pastatyti gerą spektaklį. Tai svarbu ir režisieriui, ir autoriui.

Grįžtant prie praėjusio sezono... Kalbant apie šiuos teatro metus, negalima nepastebėti, kad mūsų spektakliai buvo nominuoti daugeliui prestižinių Lietuvoje apdovanojimų: pelnėme net tris Auksinius kryžius (daugiausiai iš Lietuvos teatrų): Daiva Stubraitė Auksinį kryžių gavo už pagrindinį, o Milė Šablauskaitė – už antraplanį vaidmenis spektaklyje „Nekalti“, Inesai Paliulytei Auksinis kryžius įteiktas už geriausią spektaklį vaikams „Anderseno gatvė“. Spektaklis „Nekalti“ tapo viena pagrindinių sezono sėkmių. Jam atiteko ir kauniškė „Fortūna“.

Praėjęs sezonas buvo formuojamas atsižvelgiant į tai, kad pradėta ir vykdoma teatro rekonstrukcija, prisitaikant prie naujų sceninių erdvių. Visiškai prigijo Sriubos teatras, jame parodyti net keturi spektakliai (vienas jų – „Rudens stiliaus moteris“ bus perkeltas į Kamerinę salę, įrenginėjamą penktajame pastato aukšte). Sezono pabaigos įvykiai – trejos teatro gastrolės. Visų pirma tai dešimties dienų intensyvios gastrolės Vilniuje, jos labai laukiamos, išjudina visą teatrinę visuomenę. Publika domėjosi Sriubos teatro spektakliais, bilietai buvo išpirkti. Dalis trupės vyko į Dortmundą (Vokietija), kur Baltijos šalių kultūros renginių pristatymo grupėje parodėme „Nusiaubtą šalį“. Kita trupės dalis lankėsi Maskvoje.

Gegužės pabaigoje Maskvoje parodytas Kauno valstybinio dramos teatro spektaklis „4.48 Psichozė“ tapo svarbiausiu Mejerholdo centro jubiliejaus įvykiu. Tai vienintelis spektaklis, kurį 15 metų jubiliejaus proga rengėjai nusprendė parodyti kaip centro veiklą reprezentuojantį įvykį. Tam buvo keletas priežasčių. Visų pirma spektaklį „4.48 Psichozė“ Kaune prieš dvejus metus pastatė Mejerholdo centro režisūros magistrantūros absolventas Valius Tertelis. Iš Lietuvos kilusio V. Tertelio darbas – tai ir šio centro režisūros mokyklos, joje pasiektų rezultatų pristatymas Maskvos teatrinei visuomenei. V. Tertelis Maskvoje laikomas vienu stipriausių jaunosios kartos režisierių. Jo kūrybą atidžiai stebi ne tik bendraamžiai, bet ir rusų teatro grandai – režisieriai Piotras Fomenko ar Valerijus Fokinas, dabartinis Mejerholdo centro meno vadovas. Abu šie režisieriai dėkojo V. Terteliui ir Kauno dramos teatro aktoriams už jautriai interpretuotą Saros Kane pjesę. Kaip pastebėjo garbusis Fomenko, spektaklis ir aktorių vaidyba įstabūs tuo, kad nesiekia užkariauti žiūrovo, o tarytum jį į save nevalingai įtraukia. Tai šiuolaikiniame teatre, pasak metro, reta ir vertinga.

Grįžę iš gastrolių, sezoną baigėme. O kalbant apie būsimąjį: pirmasis spektaklis, kurį parodysime Kamerinėje salėje – Klaipėdos teatro režisieriaus Alvydo Vizgirdos repetuojama austrų dramaturgo Tomo Bernhardto pjesė „Pusryčiai su Liudviku“ (sąlyginis pavadinimas), skirta trims aktoriams. Spalio mėnesį – jau minėtas lietuviškas M. Macevičiaus veikalas „Antoškos kartoškos“, lapkričio mėnesį V. Tertelis pristatys savo režisuotą M. Gorkio „Dugne“ (jame vaidins „Psichozėje“ dirbantys ir kt. teatro aktoriai). Lapkritį į teatrą statyti Ingos Abelės, šiuolaikinės latvių dramaturgės, pjesės „Jazmina“ atvyks latvių režisierė Mara Kimelė, Kauno žiūrovams jau pažįstama iš spektaklio „Šokių pamoka“. Žiemą G. Varnas supažindins žiūrovus su studentų darbu „Tiesos paukštėje“, o A. Lebeliūnas – su drama „Eisiu“. Pavasarį spektaklį (kokį – greitai paaiškės) teatre žada statyti režisierius Agnius Jankevičius. Be abejo, bus ir Sriubos teatro pastatymas.

– Tegu teatro ambicingi kūrybiniai užmojai būna įgyvendinti!

Naujienos