Išsaugoję vaikiškumą. Jaunieji „Keistuoliai" baigia studijas

Gintė Pranckūnaitė 2006 06 05 7 meno dienos, 2006 06 02

aA

Scena iš spektaklio „Atviras ratas". Edo Telyčėno nuotrauka
Šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bakalauro studijas baigia Aido Giniočio ir Vlado Bagdono paruoštas tikslingas aktorių kursas. Baigiamieji diplominiai spektakliai, kurių yra net keturi, bus parodyti birželio 3–7 d. „Keistuolių teatre". Jaunieji aktoriai kartu su savo pedagogu A. Giniočiu sutiko ta proga pakalbėti apie praėjusius metus, patirtus įspūdžius, išmoktas pamokas.

Užtikti viename iš „Keistuolių teatre" esančių užkulisinių kambarėlių, aktoriai atrodė kiek pavargę, bet linksmi ir susitaikę su tuo, kad prieš egzaminą suaktyvėjus repeticijoms vėl reikės repetuoti iki nakties.

Paklausti apie pirmąsias studijų dienas, mokymąsi būti ir dirbti kartu, būsimieji aktoriai pripažįsta, kad tik atėję didelės simpatijos vienas kitam nejautė, taigi ir pradžia lengva nebuvo. "Susirinko tikrai labai skirtingi žmonės, visi "kampuoti", aštrūs, kiekvienas su savo dygliais. Patiems savarankiškai dirbti, be dėstytojo pagalbos, iš pradžių buvo tiesiog neįmanoma", – neslepia aktorius Eimuntas. Dabar, praėjus ketveriems mokslo metams, šios problemos, atrodo, liko užmaršty. Negali nepavydėti jiems, susitikimo metu sėdėjusiems aplink gitarą laikantį bendrakursį Vytautą Leistrumą ir vėliau kartu repetavusiems būsimo koncerto dainas – tokie jie draugiški ir linksmi.

Nesijaučia jie nei pernelyg subrendę, nei suaugę. Greičiau – išsaugoję vaikiškumą. Ir nors visi vienareikšmiškai pritaria, kad studijuoti buvo įdomu, sutinka, kad ir ne mažiau sunku. Kai kurie, ateidami į šią profesiją, apskritai nelabai žinojo, kas yra aktoriaus darbas. Pavyzdžiui, Benita Vasauskaitė pasakojo, kad pateko čia vos ne atsitiktinai. Lydėdama draugę į stojamuosius egzaminus, pati juose dalyvavo jei ne dėl smalsumo, tai tikrai tik norėdama išbandyti jėgas. Ne vienus metus jos svajotas žurnalisto darbas visiškai nublanko prieš akademijoje patirtus stojamųjų egzaminų įspūdžius. A. Giniotis prisimena, kad kartu su V. Bagdonu renkant kursą ryškių nuomonių susikirtimų nebuvo. Atrankos metu mąstė išvien, nors abiejų aktorinės mokyklos yra nepaprastai skirtingos ir per šiuos metus studentai augo tarp dviejų teatrinių, pedagoginių polių. 

Tradicinės problemos, su kuriomis paprastai susiduria jauni aktoriai (pvz., scenos baimė, jaudulio tramdymas), neaplenkė ir būsimų „Keistuolių" grupės. Iš pradžių sunku buvo vaidinti net ir kurso draugams stebint. Prireikė laiko, kad įtampa, buvusi studijų pradžioje, dingtų, nors jaudulys, turbūt kaip ir kiekvieno aktoriaus darbe, prieš įžengiant į sceną išlieka iki šiandien.

Būsimieji aktoriai, į sostinę suvažiavę iš skirtingų aplinkinių miestelių, A. Giniočiui pasirodė gana naivūs. Kalbėdamas apie savo studentus, „Keistuolių teatro" aktorius ir režisierius prisimena posakį: „Kuo žalesnis molis, tuo jis geriau minkosi". O šis „minkėsi" labai... lanksčiai. „Aš iš jų išmokau imlumo, lankstumo. Įdomu, kad dirbdamas turėjau ir pats koreguoti savo jau sukurtas bendravimo taisykles", – sako A. Giniotis. 

Vienas svarbiausių per ketverius metus nuveiktų darbų – spektaklis „Atviras ratas", 2005 m. iškart apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi" kaip geriausias metų spektaklis jaunimui. „Atviro rato" istorijos – tai pačių vaidintojų neišgalvoti gyvenimo faktai, asmeniškai reikšmingi įvykiai, kuriems atskleisti prireikė nemažai pastangų. Repetuodami čia jie mokėsi pažinti, bendrauti ir girdėti vienas kitą. „Tai buvo pirmieji profesiniai žingsniai, pirmosios aktorystės pamokos, – teigia režisierius. – Tokio darbo moto buvo supratimas, kad teatras yra viltingas, jis turi skleisti šviesą."

Kiek gi reikia laiko aktoriui subrandinti? Tikslaus atsakymo nėra, viena tik aišku – ketverių studijų metų tikrai neužtenka. „Manau, kad aktorius subręsta po kokių šešerių metų darbo teatre. Ir tik po dešimties pradeda suvokti, ką jis iš tiesų gali", – teigia ilgametę scenos patirtį turintis A. Giniotis. Kita vertus, roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje" pagrindiniai vaidmenys patikėti būtent jaunimui, ir jau kritikų pripažintas Ievos Stundžytės Džuljetos vaidmuo liudija ne tik dėstytojo pasitikėjimą savo auklėtiniais, bet ir ankstyvą jų talentų pasireiškimą.

Susimąstyti apie savo profesiją aktoriai turi progos kiekvieną dieną. Bet įvardyti, kas tai yra, dar sudėtinga: „Prieš stodamas nedaug žinojau apie aktorystę, o dabar žinau dar mažiau", – juokiasi V. Leistrumas.

Keistuolių kursą galėčiau pavadinti vienu iš pavyzdingiausių, uoliai lankančių ir kitų teatrų spektaklius. „Dažniau iš blogų spektaklių yra ko pasimokyti nei iš gerų. Supranti, kaip nereikia daryti", – atvirauja Giedrius Kiela. O pokalbio pabaigoje paprašyti sukritikuoti Lietuvos muzikos akademijos dėstytojų apie juos sukurtą itin teigiamą įvaizdį – žavūs, darbštūs, kūrybingi, linksmi, aktoriai nusijuokia: „Matyt, iš tikrųjų tokie ir esame". Nėra pagrindo netikėti, juo labiau kad netrukus pasirodysiantys net keturi skirtingo žanro spektakliai su baigiamuoju koncertu kalba apie sunkius darbus, įveiktas kliūtis. Sėkmės neįmanoma pasiekti be abipusio supratimo, bendro meninio tikslo ir net be pakilios ir draugiškos kurse jaučiamos atmosferos.

Man belieka palinkėti vieno iš studentų įvardyto ir jiems taip svarbaus „kūrybinio neramumo", amžino ieškojimo ir žiūrovų meilės. Ir, žinoma, ateityje išsaugoti tai, kuo jau šiandien į juos žiūrėdami didžiuojasi jų pedagogai.

Naujienos