Teatrų pavasaris

Dovilė Zelčiūtė 2006 05 22 Nemunas, 2006 05 11

aA

„Paskutiniai mėnesiai“, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Aktorius Regimantas Adomaitis. Nuotrauka iš Mažojo teatro archyvo
Kaune, gegužės pradžią pasiekęs, pasibaigė tradicinis 28-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. Šiemet jis truko net dvi savaites. „Girstučio“ rūmai, kaip visada, vos talpino norinčius patekti žiūrovus.

Didžiausias organizacinis krūvis, kaip ir kasmet, teko „Girstučio“ rūmų darbuotojoms Daliai Nenėnienei ir Gintarei Aleksandravičienei.

Prizų kasmečiame Lietuvos teatrų festivalyje, kaip jokiame kitame, – daug. Tik vieną jų – už geriausią spektaklį – skyrė festivalio žiuri komisija (komisijos pirmininkė – Vitalija Truskauskaitė). Pagrindinis prizas atiteko Oskaro Koršunovo teatro spektaklio „Vaidinant auką“ kūrėjams. Visus kitus apdovanojimus lėmė žiūrovų, rėmėjų, festivalio globėjų ir jo organizatorių palankumas bei simpatijos. Prizas už amžinosios temos kelią į jaunųjų širdis atiteko Keistuolių teatro roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ režisieriui Aidui Giniočiui. Publikos valia prizai ir apdovanojimai skirti aktoriams Rolandui Kazlui ir Aušrai Pukelytei (Lietuvos valstybinis jaunimo teatras, „Dėdė Vania“), Regimantui Adomaičiui (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, „Paskutiniai mėnesiai“), Reginai Šaltenytei, Nelei Savičenko ir Valentinai Leonavičiūtei (Klaipėdos dramos teatras, „Viskas apie moteris“), Vaidotui Martinaičiui (OK teatras, „Vaidinant auką“). Šiemet greta vienuolikos lietuviškų savo spektaklius parodė lenkai ir ispanai. Torunės W. Horzycy teatro spektaklyje pagal Witoldo Gombrovicziaus „Sutuoktuves“ pagrindinį Ignaco vaidmenį kūrė vilnietis aktorius Vladas Bagdonas. Ispanijos Taragonos miesto teatras „Patas Arriba“ parodė modernaus šokio spektaklį „Salos“.

Į Dovilės Zelčiūtės klausimus, koks gi buvo šiųmetis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“, atsako teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

Kokie pagrindiniai skirtumai krito į akis, lyginant šiųmetį „Lietuvos teatrų pavasarį“ su pernykščiu?

Praėjusiais metais festivalyje dominavo lietuviško identiteto tema. Šalia jos – paribio individo jausena, lydėjusi beveik visus pernykščius spektaklius. Festivalis nebuvo lygus, labai skyrėsi meninė kalba ir raiška. Tačiau stebėjome ir iškilesnius spektaklius, apie juos ir susitelkė vyraujančios tendencijos.

Šiemet taip susiklostė, kad nebuvo pristatyti patys stipriausi Lietuvos teatrų sezono darbai. Noriu akcentuoti tai, kad žiuri festivalio repertuaro neformuoja. Pasigedau Rimanto Tumino spektaklio „Trys seserys“, festivalyje nedalyvavo Panevėžio ir Šiaulių, kaip, beje, ir respublikos savivaldybių teatrai, kurie galėtų dalyvauti atskiroje programoje. Iki šiol negaliu suprasti, kokios povandeninės srovės lemia, kad vieni teatrai atvyksta pavasarį į „Girstučio“ rūmus, o kiti ne. Kaip ir ne visai aišku, kodėl didžiosios scenos spektakliai konkuruoja su kameriniais. Festivalio programą vertėtų skaidyti į skirtą didžiajai ir mažajai scenoms. Nežinia kodėl teatrai, vykdami į konkursinį festivalį, jam pasiūlo ne pačius geriausius savo vaidinimus. Laikomasi įvairovės tendencijos: kuo daugiau skirtingų žanrų ir dydžių scenos kūrinių, kurie iš tikrųjų negali konkuruoti tarpusavyje. Ar gali konkurse vienodomis sąlygomis dalyvauti dramos ir, tarkime, šokio teatrai? Žinoma, viskas priklauso nuo to, kiek tame šokio spektaklyje pamatysime dramos elementų, nes vis dėlto šiuolaikiniame teatre gyvuoja visų jo elementų sintezė. Šiais metais, deja, šokio spektakliai nebuvo lygiaverčiai konkurentai.

„Girstučio“ rengiamas festivalis turi vieną privilegiją: jį mėgsta žiūrovai, jis labai lankomas. Tačiau, nepaisant to, programa turėtų būti labiau struktūruota.

– Ar išryškėjo pagrindinės šių metų „Lietuvos teatrų pavasario“ režisūros tendencijos? Jei taip, tai kokios jos?

– Festivalis atspindėjo vieną simptomatinį reiškinį: teatras yra labai maloni pramoga. Dauguma spektaklių buvo orientuoti į lengvą kalbėjimą apie šiandieną, pateikiant pramoginius masinės kultūros įvaizdžius. Tas pramoginis dominuojantis tonas daugelyje vaidinimų virto žinomų spektaklių ir idėjų citatomis arba netgi autocitatomis. Nemanau, kad pristatant pjesę „Viskas apie moteris“ (Klaipėdos dramos teatras) pakanka dar sykį pakartoti visiems žinomą frazę, kad moterys iš tiesų gali viską! Arba priminti, kad moterys gali būti valdingos. Ar tai kaip nors keičia mūsų supratimą apie moterį? Dominuoja palengvintas kalbėjimas jau žinomomis temomis.

Spektaklis „Paskutiniai mėnesiai“ (režisierius R. Tuminas) – pasakojimas apie inteligentiško žmogaus kelionę į mirtį. Gaila, kad tokia tema spręsta banaliai. Ar tai tikrai R. Tumino režisūrinis darbas, kol kas lieka paslaptis. Aktorius R. Adomaitis temą pristato pagarbiai. Tačiau vis dėlto ji skamba melagingai. Atvirų nevilties akimirkų, kurios turėtų atsiverti, kai kalbama apie žmogų, patekusį į senelių prieglaudą ir išgyvenantį paskutiniąsias savo dienas, nėra. Toks palengvintas kalbėjimas apie mirtį. R. Adomaitis elegantiškai juokauja, jo kuriamas senukas gali „surežisuoti“ savo gyvenimą ir tvarkingai numirti. Keista ir įdomu, kad „Paskutinių mėnesių“ vyksmas rutuliojasi... spektaklio „Madagaskaras“ dekoracijų fone. Dominuoja autocitatos. Režisūros ar kokių nors jos akcentų kaip ir nėra (bent jau antrajame veiksme), tik monologinis kalbėjimas. Aktorius išdavikiškai paliekamas vienas.

„Dešimt dienų iš Vilio gyvenimo“ (Kauno kamerinis teatras) taip pat tapo citatų vakaru. Spektaklis perkurtas remiantis ankstesniuoju vaidinimu. Režisierius keitė pastatymo interpretaciją (lyginant ją su ankstesniuoju), dominavo mirties baimės tema, tačiau ji skambėjo banaliai. Scenoje nepakanka kalbėti „kaip aš bijau mirties“, maga sužinoti, ką tu darai tuomet, kai bijai, kaip tu gyveni su savąja mirties baime? Tačiau šie spektakliai suteikė publikai džiaugsmo, t. y. palengvintą kalbėjimą apie šiandieną. Toks kalbėjimas neįpareigoja žiūrovo gilesnei refleksijai, todėl... malonus.

„Vaidinant auką". Oskaro Koršunovo teatras. Nuotrauka iš OKT archyvo. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos.
Dviejuose spektakliuose šiuolaikinė patirtis buvo refleksuojama giliau. „Vaidinant auką“ režisierius O. Koršunovas hamletišką „būti ar nebūti“, padedant Presniakovo dramai, interpretuoja šiuolaikiškai. Režisierius, panaudodamas stilizaciją, literatūrines citatas ir autocitatas, kalba apie šiuolaikinio žmogaus nejautrą. Tačiau tai yra gilaus kalbėjimo apie mūsų laikų negilų žmogų profesionali mistifikacija. Tai padaryta pakankamai subtiliai, tiksliai pasirenkant cituotinus masinės kultūros simbolius, pabrėžiant sąsajas su klasika. O. Koršunovo spektaklio žmogus gyvena nunykusioje vidinėje erdvėje, apsuptoje klišių, stereotipų ir masinių ženklų pasaulio. Rišlų kalbėjimą apie pasaulį ir save atstoja rusiški keiksmažodžiai.

Kitas spektaklis – „Matas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, režisierius Albertas Vidžiūnas). Jau pačioje pjesėje (Herkaus Kunčiaus drama) suformuotas išankstinis ironiškas požiūris į sovietmečio žmones. Režisūrinėje spektaklio kalboje į akis krenta akivaizdūs postmodernaus teatro skoliniai. Tačiau pats principas – ironiškai kalbėti apie save – įtaigus.

Todėl manau, kad šių dviejų spektaklių – „Vaidinant auką“ ir „Matas“ – režisieriai nepasitenkino teatro – pramogos teikėjo statusu ir pamėgino šiuolaikinio žmogaus jauseną spręsti įtaigesne scenine kalba.

Naujienos