ASITEŽAS 2006: Keli štrichai festivaliui

Gitana Gugevičiūtė 2006 05 18

aA

Penketui dienų didžioji dalis Klaipėdos dramos teatro aktorių tapo svečiais savo „antruosiuose namuose“, kuriuos okupavo Lietuvos ASITEŽAS 2006. Skamba gana dramatiškai, nes iš tikrųjų niekas nieko neokupavo, o tiesiog pasiūlė Klaipėdos miestui ir jo regionui labai reikalingą alternatyvą: spektaklių įvairovę, betarpišką, neangažuotą publikos ir kūrėjų bendravimą ir dėmesį auditorijai (publikai nuo 3 iki 103 metų, - juokavo festivalio rengėjai), kuri pajūrio krašte yra gerokai primiršta. Profesionalūs teatrai, kuriantys vaikams ir jaunimui, atėjo į Vakarų Lietuvą nelyg tas kalnas pas Mahometą, kuris ne visada turi galimybių nuvykti į festivaliais knibždančią, nuo kultūrinių renginių gausos mažumėlę apsvaigusią sostinę.

Latvių dramaturgas ir režisierius Lauris Gundars. Skirmantės Černiauskaitės nuotrauka
2001 m. vasario mėn. įkurta Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacija ASITEŽAS (prezidentė - Violeta Podolskaitė) vienija penkiolika Lietuvos teatrų ir įstaigų. „Pagrindiniai asociacijos tikslai“, - cituoju Lietuvos ASITEŽO bukletą, - „praturtinti vaikų ir jaunimo gyvenimą, kuriant spektaklius jaunajam žiūrovui, organizuojant teatro veikėjus, profesionalius teatrus. Teatrą vaikams ir jaunimui perkelti į aukštesnį lygį“. ASITEŽAS yra visateisis tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui organizacijos, vienijančios daugiau nei 80 pasaulio šalių, ASSITEJ narys. 2003 m. ASITEŽAS organizavo pirmąjį tarptautinį festivalį, kuriame savo spektaklius rodė ir svečiai iš Šveicarijos, Danijos, Švedijos, Vokietijos, Estijos. 2004 m. ir 2005 m. vyko Nacionaliniai ASITEŽO festivaliai, na, o šiemet, gegužės 10 – 14 dienomis Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje ir Gargžduose įvyko II-asis Tarptautinis teatrų vaikams ir jaunimui festivalis. Be trylikos Lietuvos teatrų festivalyje dalyvavo šešetas užsienio šalių (Rusija, Estija, Latvija, Suomija, Vokietija, Švedija). Programa gausi, įvairi (stilistiškai, meniškai) ir įtempta  (įvairiose erdvėse per penketą dienų parodyta dvidešimt spektaklių).

Neprognozuoju, ar pasirodys festivalio komentarų šią ar kitą savaitę vietinėje spaudoje, tačiau dviems uostamiesčio dienraščiams ir regioninei televizijai tarptautinis festivalis netapo vertu dėmesio objektu – be kukliai atspausdintos programėlės daugiau niekaip nebuvo atspindima, kad vyksta įdomus ir ypač aktualus renginys. O informacijos žiūrovui labai trūko, be to nesusipratimus ir sumaištį kėlė netikslumai (klaidingai nurodyta spektaklio vieta ar išvis nutylėtas renginys) festivalio programoje. Mažai kas žinojo, kad penktadienį vyko susitikimas su Latvijos dramaturgu ir režisieriumi Lauris Gundars, o šeštadienį praktinį seminarą teatro pedagogams, režisieriams ir šiaip entuziastams buvo pasirengęs vesti Gediminas Storpirštis. Jei į pirmąjį dar šiaip taip išrinktieji (susižinoję vienas per kitą) susirinko, tai šeštadienio seminaro moderatorius galėjo ilsėtis, nes mieste, turinčiame teatro pedagogikos ir režisūros katedras, keletą vaikų ir jaunimo teatrų, mokyklų su teatrine pakraipa ir t.t., neatsirado norinčių praplėsti savo akiratį. Na, ir bandyk, kad gudrus, užmegzti dialogą (dialogas – vienas iš ASITEŽO prioritetų) su žiūrovu ar klausytoju, kurio nėra. Ačiūdie, kad kitos iniciatyvos sulaukė didesnio ar mažesnio susidomėjimo.

Pradėsiu nuo matytos svečių programos. Ne todėl, kad užsienio teatrai būtų pateikę iš kojų verčiančių šedevrų, bet todėl, kad jų pasirodymai liudija nuoseklų, tikslingą ir tradicijas turintį darbą su jaunąja publika ir jai parenkama bei interpretuojama dramaturgine medžiaga.

Suomių teatras Totem festivalio programoje pristatė spektaklį „Hammasratas“ (aut. ir rež. S. Taskinen). Tai puikus šiuolaikinio gyvenimo tempą ir mažus (ne)reikšmingus dalykus atkuriantis, beveik „valandos dydžio“ skanėstas, žavintis nepaprastai tikslia, preciziška ir nuoširdžia aktorių vaidyba, originaliu sprendimu: spektaklio mizanscenos primena atgijusius komikso paveikslėlius, keičiamos skaidrės iliustruoja tam tikrą dienos tarpsnį ar situaciją (vonios procedūras, pusryčių stalą, gatvę, kiemą). Scena – neįtikėtinų galimybių kambarys: mikrobangų krosnelė – televizorius ir durys į draugo butą, baltos vilnos siūlas – makaronas, šaldytuvas – vartai į Ledo šalį. Spektaklio leitmotyvu tampa dantis (klibantis pieninis dantukas; laiko dantys), veiksmo varikliu – laikas (laiką skaičiuoja skubanti mama, laikrodį pažinti mokomi mokiniai klasėje). „Hammasratas“ - subtilus spektaklis, iš kitų išsiskiriantis idėjų paparastumu, vaidybos tikslumu ir nesudėtingo vidinio veiksmo dinamika. Beje, pirmą kartą (spektaklis buvo parodytas du kartus) aktoriai spektaklį suvaidino dešimties žmonių publikai (priskaičiuojant ir vertėją bei administratorę) – tiesiog į kiemą buvo atvežta šventė, o klaipėdiečiai užsidarė ne tik langus, bet ir langines.

Suomių teatro Totem spektaklis „Hammasratas“ (aut. ir rež. S. Taskinen). Nuotrauka iš Totem teatro archyvo.
„Debesėlių kelionė“(rež. A.D. Webber)– spektaklis, pristatytas Vokietijos Nationaltheater Manheim kolektyvo. Vieno aktoriaus teatras į spektaklio prezentaciją kvietė trejų metų žiūrovus. Sulaukė ir tokių, bet iš esmės – du, tris ar dešimt kartų vyresnių. Rezultatas? Teigiamas. Tai vizualinis, objektų teatras, jame vaidina viskas, kas tik pakliūna į akiratį. Daiktas nėra apibrėžtas, baigtinis – jis kinta, transformuojasi priklausomai nuo noro ar situacijų. Iš kubų, kurių sienelės apdorotos skirtinga faktūra, spalva, modeliuojamas scenovaizdis (kaimo, ūkininko kiemas, dykuma, vandenynas, džiunglės). Didžiulė balta plunksna – debesėlis, jis ir pasakoja apie pasaulį, matomą  „iš viršaus“. Panašia metodika sukurtų (kuriamų) spektaklių Lietuvoje jau esame matę, tačiau šis liudija kultūringumą ir meniškumą - ne tik išradingą pedagogiką.

Žaismingą ir išbaigtą spektaklį „Palo gatvės vaikinai“ (rež. A. Toikka) parodė estų VAT teatras. Subjektyvia nuomone - vienas geriausių festivalio spektaklių. Spektaklis vaidinamas estiškai, bet veiksmo organizacija tokia apgalvota, kad žiūrovui pakanka tik bendro scenos apibūdinimo (buvo parengti titrai rusų ir anglų kalbomis), visą kitą psichologiją ir gyvenimiškąją filosofiją keturi aktoriai atskleidžia ekspresyviai ir išradingai vaidindami nukaršusius senius ir Palo gatvės vaikinų kovą su Botanikos sodo raudonmarškiniais dėl lentpjūvės. Kova baigiasi vieno berniūkščio mirtimi. Spektalyje žaismingai ir neįkyriai aktualizuojamos bendražmogiškosios vertybės: draugystė, garbė, ištikimybė, atlaidumas (sąvokos kiekvieno žiūrovo individualiai „įsiprasminamos“). Smagūs etiudai, ryškios vaidinamų personažų charakteristikos.

„Artis tyli, Alisa tyli“ – spektaklis, adresuotas jaunimui, pristatytas latvių teatro TT (aut. A. Kaugers, rež. L. Gundars), tematinėmis dominantėmis šiek tiek panšus į lietuvių „Bėgiką“ ar „Heroiną“. Išorinis veiksmas minimalus (ir tą patį dažnai pakeičia perskaitytos remarkos), vidinis – intensyvus, netgi realistinis. Dviejų aštuoniolikmečių dėmesio centre - meilė, kurią jie atranda pažindami, išviešindami, žemindami save ir vienas kitą. Spektaklis mobilus, priklausantis tik nuo stalo, aplink kurį vyksta veiksmas ir kelių prožektorių. Spektaklio režisierius prasitarė, kad nepaprastai įdomu stebėti žiūrovą, kuris žiūri spektaklį jam nesuprantama kalba. Pastanga suprasti, suvokti, kas scenoje vyksta, apie ką spektaklis – elementaru ir svarbiausia teatre (iš žiūrovo pozicijos). „Žmogus į teatrą eina ne filosofuoti, o suprasti“, - sakė dramaturgas ir režisierius L. Gundars.

Jaunimui adresuotą spektaklį „Thanatos“ (rež. N. Aleksejeva) atvežė Malij teatras iš Rusijos. Spektaklis pagal graikų mitus atkuria žmogaus, patekusio į mirties dievo Tanatos karalystę, gyvenimą. Atsisakoma priežastingumo logikos ir pasineriama į koliažinę vaizdų slinktį: su kasdienybėmis metaforizuotomis detalėmis persipina mitiniai, biblijiniai vaizdai ir įvaizdžiai. Vaizdas abstrahuotas, aktorių judesiai plastiškai stilizuoti. Tik vaizdumo dėlei, o ne ieškodama paralelių, siūlau prisiminti E. Nekrošiaus teatro poetiką ir metaforiką. Buvo šnypštelėta: „Prisižiūrėjo Nekrošiaus“. Ir atsakymas: „Užtat yra ką žiūrėti“. Kiekviena mizanscena – meniškas atvirukas.

To paties teatro spektaklis „Princas ir Milžino duktė“ (rež. N. Aleksejeva) – popierinių lėlių teatras, kuriamas stalo teatro principu. Estetiškas spektaklis, atskleidžiantis išradingą aktorių darbą su popieriumi, kuris, neoniniame apšvietime keistai atsiskiria nuo jį valdančių ir transformuojančių aktorių. Spektaklyje naudojamos ir sudėtinga origamio technika išlankstytos lėlės, ir paprasčiausia popieriaus atraiža (delne suspaustas celofano gabalas – Ledinis slibinas, folija apvyniota aktoriaus galva - sidabrinis trolis, tualetinio popieriaus rulonėlis – vėjas). Tiesa, pagal škotų liaudies pasakas sukurtas spektaklis vietomis prailgsta, bet žiūrovo dėmesys renovuojamas čia pat sukuriant dar vieną kokį nors netikėtą popierinį stebuklą.

Daugelio matytų užsienio teatrų spektaklių pagrindas – etiudai. Tai išbaigtos mikroistorijos, diktuojančios tempą, ritmą, dinamiką, veiksmo kaitą. Aktorių veiksmai tikslūs ir svarbiausia – tikslingi, asociatyvūs ir suprantami. Tuo tarpu, lietuvių spektakliuose daug nesuvaldyto judesio, žodžių pertekliaus (svarbesnis yra tekstas, o ne tikslus veiksmas). Keistuolių teatro spektaklis „Pelytė Zita“ (scenarijaus aut. ir rež. V.V. Landsbergis), davęs toną festivalio pradžiai, nurodė ir bendrąsias lietuviškojo teatro vaikams ir jaunimui tendencijas: frontalios mizanscenos, iliustratyvumas, didaktiški nurodymai, kaip elgtis ir „gyventi“. Spektaklis sudygęs iš folkloro podirvio: gražus gyvas muzikavimas, daug liaudiškos muzikos parafrazių, funkcionalus scenovaizdis. Šioje labai lietuviškoje ir moralioje atmosferoje pasakojama pelytės Zitos, jos mamytės, Tarakono Dziobos ir kitų personažų istorija. Demonstruojamas puikus dainuojamosios tautosakos išmanymas, sukurti simpatiški vaidmenys, edukacinis momentas – akivaizdus.

Jaunimo teatro „Arklio Dominyko meilė“ (aut. V.V. Landsbergis, rež. A. Vidžiūnas) – kamerinio pobūdžio spektakliukas, kuriame ypatingai akį džiugina N. Varnelytės vaidmenų „puokštė“ (Rugiagėlė, Meška, Beždionė, Begemotukas), o štai G. Storpirščio Dominykas stokoja aiškesnių, švaresnių judesio akcentų, jo atliekamos dainelės neišplaukia natūraliai iš veiksmo eigos ar personažo savybių ir rodosi, kad dainuojamos tik tam, jog žiūrovas turėtų galimybę atsipalaiduoti, šiek tiek pajudėti. Tačiau gerokai pakupiūravus tekstą, paieškojus aktyvesnio veiksmo variantų, stotų visai dailus spektaklis.

„Palo gatvės vaikinai“ (rež. A. Toikka). Tetras VAT (Estija). Skirmantės Černiauskaitės nuotraukos
Lėlės teatro spektaklis „Vilis“ (scenarijaus aut. ir rež. V.V. Landsbergis) - daugiau nei valandą trunkanti teatrinė meditacija apie garsų Žemaitijos skulptorių, mistiką Vilių Orividą, apie tai, kaip buvo kuriama Orvidų sodyba, apie Dievo, savęs ir ryšio su kitu žmogumis paieškas. Spektaklyje panaudoti paties Viliaus Orvido autobiografinių tekstų, interviu fragmentai, eilėraščiai, jį pažinojusiųjų ir mylėjusių prisiminimai, archyviniai kino kadrai. Spektaklyje veikia ne lėlės, o žmonės, bet spektaklio sąranga liudija „lėlišką mąstymą“. Labai kamerinis, subtiliais štrichais modeliuojantis žmogaus būties vertikalę, jautriai suvaidintas spektaklis, ataustas žemaitiškos kalbos intonacijomis. Tyliai sau svarstau, kokį emocinį krūvį spektaklis turėtų, jei už jo, virš jo, aplink jį nespindėtų tikro žmogaus aura...

Matyt, atrankos į festivalį kriterijų sąraše nebuvo nuorodos, kad spektaklis turi būti naujas, nes Klaipėdos dramos teatras festivalyje parodė dar 1998 m. pastatytą spektaklį „Mykolas žvejas“ (rež. A. Giniotis). Viename mėgiamiausių Klaipėdos publikos spektaklių nuotaikingai žaidžiama tautosaka ir masinės kultūros reiškiniais bei ženklais, tačiau stabtelint ties šiuo apžvalgos punktu kyla daugiau liūdesio nei džiaugsmo. Kodėl? Juk pats spektaklis savo aktualumą ir ilgaamžiškumą patvirtino, prizų „pasirinko“, be to - akivaidu, kad per aštuonetą metų nepaseno (nors ir egzotikos atspalvio neįgavo). Problema kita: kiek reikalingas šiam teatrui jaunasis žiūrovas? Spręskite patys: nuo 1995 m. pastatyto spektaklio „Katės namai“ iki šių metų iš viso klaipėdietiškąją teatro sceną teišvydo vos šeši spektakliai vaikams. Per vienuolika metų tik šeši pastatymai ir tie patys „nekonkurencingi“ su Mykolu! Tobula iliustracija, patvirtinanti, kad dar ne viskas nuveikta keičiant dažnai nepalankų profesionalių kūrėjų požiūrį į teatrą vaikams.

Sužaisti teatrinę partiją moderniau pamėgino profesionalių, nepriklausomų aktorių trupė Teatriukas. Jie pagal A. Toigo knygelę „Pelės maldos“ pastatė to paties pavadinimo spektakliuką (rež. Ž. Ramanauskas). Beje, festivalio scena „Pelės maldoms“ tapo ir premjeros vieta. Spektaklis sudarytas iš etiudų, kuriamų cirko klounados principu – tai serija žaidimų, koncertinių numerių ir „užsižaidimų“, mėginančių atskleisti buvimo trapumą, gyvenimo džiaugsmą, žodžiu, - tam tikras egzistencines kategorijas. Bet etiudams akivaizdžiai stinga tikslumo, švaros, spektakliui - stilistinio vientisumo, aiškesnio karkaso. Beje, sveikintinas jų noras bendrauti su savo žiūrovu tiesiogiai, o ne formaliai – Lietuvoje dar nėra labai madinga po spektaklio žiūrovą „pasilikti“, pasikalbėti su juo, sužinoti jo nuomonę.

Drįstu sykiu aptarti Panevėžio teatro Menas („Bėgikas“, - rež. V. Jevsejevas) ir Alytaus miesto teatro („Heroinas“,- rež. D. Kimantaitė) spektaklius dėl panašumo: grėsmės, brutalios aplinkos, apokaliptinių gaidų, skambančių scenoje; mėgavimosi naujosios komunikacijos (videoprojekcijos, apšvietimas, triuškinanti muzika) priemonėmis. Konfliktinės tėvų ir vaikų (vaikas narkomanas, motina alkoholikė, tėvas despotas), kitoniškumo ir visuotinai kotiruojamo smurto, abejingumo, asocialumo situacijos kuriamos panaudojant gana „nudėvėtą“ sceninės raškos arsenalą. Abu spektakliai demonstruoja nuobodžią įtampą, konceptualumo stoką ir paaugliško pasaulėvaizdžio monochrominį matymą. Tai tik bendro pobūdžio pastabos, o šiaip, bent jau „Bėgikas“, nusipelno išsamesnės analizės.

Keletas žodžių apie „festivalio puošmena“ tituluotą Kauno dramos teatro mokyklos Mano teatras spektaklį visiems „Anderseno gatvė“ (rež. I. Paliulytė). Spektaklis įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ - sunku atsispirti apdovanojimo įtaigai ir vaikų, kurių scenoje daugiau nei 70, žavesiui. Tai gražus profesionalių aktorių ir įvairaus amžiaus vaikų, dalyvaujančių teatro užgimimo rituale, bendradarbiavimo pavyzdys. Anderseno gyvenimas tampriai susijęs su pasakomis, tad į pasakojimą apie rašytoją vis įsiterpia „Bjauriojo ančiuko“, „Naujų karaliaus rūbų“, „Negimusių vaikų tvenkinio“ ir kt. pasakų fragmentai. Estetine prasme - nepriekaištingas ir pažintine prasme naudingas spektaklis, bet gana statiškas, flegmatiškas ir kiek per daug romantizuotas. Vis dėlto kažkas nauja eksperimentų ir inovacijų dar neprisodrintoje vaikų ir jaunimo teatro atmosferoje...

Ir gaila, ir savaime suprantama, kad ne visi spektakliai buvo pamatyti – tai dėl „išplėstinės“ festivalio geografijos, dėl „sudubliuoto“ laiko (vienu metu būdavo rodomi du ar trys spektakliai). Nebuvo viskas sklandu ir nuoseklu, bet nepasisekimai grūdina. Belieka tikėtis, kad žiūrovai gerai praleido laiką, teatralai tarpusavyje apsikeitė naudinga patirtimi, o pats festivalis susilauks profesionalių vertinimų (ne tik optimistiško referavimo). Taigi, festivalis baigėsi. Tegyvuoja festivalis!

Naujienos