Kazanova ir ne mažiau skandalingas lenkų teatras

2006 04 10

aA

Kazanova - Regimantas Adomaitis, tarnaitė - Aurelija Tamulytė
Povelykinę savaitę Vilniaus mažasis teatras kviečia į du renginius: balandžio 20 d. po ilgos pertraukos čia bus parodytas Skrajojančio teatro spektaklis „Kazanova“ su Regimantu Adomaičiu, o balandžio 23 d. Mažajame svečiuosis Naujasis Lodzės teatras (Lenkija). Abiejų spektaklių pradžia – 18.30 val.

Pjesėje apie garsiausią XVIII amžiaus meilužį, rašytoją, filosofą, šnipą, teatralą, lošėją ir kalinį Giacomo Casanova čekų kilmės vokiečių dramaturgas Karlas Gassaueras sukūrė dialogą dviem aktoriams, vyrui ir moteriai, pasakojantiems paskutinių Kazanovos dienų, praleistų Bohemijos Dukso pilyje, versiją. Tiksliau, susenusio 12 meilės prisiminimų tomų autoriaus Kazanovos nenuilstamus senatviškokus pasakojimus apie savo praeities šlovingas dienas (aktorius Regimantas Adomaitis) juo besirūpinančiai tarnaitei Sofijai (Aurelija Tamulytė). Kazanova baigia savo dienas visų užmirštas tarp rankraščių ir knygų. Bet visgi ir čia neapsieinama be meilės intrigų ir jų užuomazgų.

Scena iš spektaklio
Kazanovos „Memuarai“, išversti į daugybę kalbų, žavėjo ne vieną intelektualą ir menininką: itin gyvus pasakojimus apie XVIII a. įvairių visuomenės sluoksnių papročius mėgo skaityti Heine, Stendhalis, Dostojevskis, Zweigas, Achmatova... „Aš rašiau tikėdamasis, kad mano istorija neišvys pasaulio, aš guodžiausi mintimi, kad, paskutinę minutę susiprotėjęs, liepsiu įmesti į ugnį savuosius užrašus. Jeigu to neatsitiks, skaitytojas atleis man, sužinojęs, kad „Memuarų“ rašymas buvo vienintelė priemonė, mano išrasta, kad neišprotėčiau, nenumirčiau iš sielvarto ir nuo skriaudų (...). Aš rašiau po dešimt, dvylika valandų per dieną ir taip sutrukdžiau klaikiam liūdesiui pražudyti mane arba atimti man protą“, – prisipažino „Memuarų“ autorius.

Garsiausią XX amžiaus Kazanovą sukūrė aktorius Donaldas Sutherlandas legendiniame Federico Fellini filme „Fellinio Casanova“. Dabar turime progą įvertinti lietuvių teatro ir kino legendos – Regimanto Adomaičio – sceninę šio spalvingo personažo interpretaciją. Kuriant spektaklį režisieriui Sakalui Uždaviniui galantiškai talkino scenografė Renata Valčik, čekų kostiumų dizainerė Dana Havova ir kompozitorius Audrius Balsys.

Naujojo Lodzės teatro viešnagė Vilniaus mažajame teatre įtraukta į Lenkijos miestų Vilniuje dienų programą. Naujasis Lodzės teatras savo istoriją skaičiuoja nuo 1949 metų, kai susibūrusi grupė jaunų teatro menininkų aistringai ėmė kurti modernų politinį teatrą. Tačiau naujoji jo istorija prasidėjo ne taip seniai – prieš keletą metų, kai lenkų valdžios paskirtą direktorių aktoriai ryžtingai neįsileido į savo tarpą ir net ėmė streikuoti. Populiarus ir tuomet ant spaudos šakių iškeltas teatras užsidarė keletui mėnesių, kol buvo surasti kompromisai.

Scena iš spektaklio „Beprotė Greta”
Šiandien Naujojo Lodzės teatro repertuaras gana įvairus: klasika, šiuolaikinės pjesės, lenkų nacionalinė dramaturgija. Pastarąją šio teatro vadovai laiko prioritetu. Vieną iš nacionalinių kūrinių Naujasis Lodzės teatras pristatys ir Vilniaus publikai.

Stanislawo Grochowiako (g. 1934) kūryba – romanai, poezija ir dramaturgija yra netikėtas grotesko ir lyrizmo junginys. Naujausioji jo pjesė „Beprotė Greta” (aliuzija į garsų XVI a. Nyderlandų dailės siužetą) keliauja iš psichologinės dramos iki trilerio. Pagrindinė herojė Greta įtariama išžudžiusi visą savo šeimą ir pasiglemžusi jos turtą. Bylą tiriantis prokuroras vadovaujasi ne tik įkalčiais, bet ir intuicija. Tikra istorija paremtas pasakojimas – tai tarsi nerimo balsas dėl vis labiau prarandamo žmogiškumo.

„Beprotės Gretos“ režisierius Marekas Pasieczny – Krokuvos teatro akademijos absolventas. Tarp jo pastatytų kūrinių – Paulio Claudelio, Tennessee Williamso, Januszo Głowackio, Marko Twaino ir kitų autorių pjesės bei inscenizacijos. Naujajame Lodzės teatre Pasieczny sėkmingai yra pastatęs dar vieną Grochowiako pjesę „Vaikinai“.

Spektaklis bus verčiamas į lietuvių kalbą. 


VMT ir Menų faktūros  inf.

Naujienos