Sijonai pagal Gytį Ivanauską

Ozonas 2006 02 15

aA

Gytis Ivanauskas: sijonas tėra forma.
Gyčio Ivanausko teatras (GIT) kažin ar brėžia choreografinę-idėjinę paralelę tarp žinomo Holivudo topo „Vyrai juodais drabužiais“, bet visgi ne be asociacijų su juo pavadina savo naująjį kūrinį „Vyrai baltais sijonais“.

Teatras, pelnęs „Pravda Naujokų 2005“ titulą kaip geriausias naujas teatras, po „Prabos“  ruošiasi antrajai premjerai, kuri įvyks vasario 28 d. Kauno valstybiniame dramos teatre bei kovo 2 ir 3 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Ir aiškina pavadinimo etimologiją-filosofiją:  „Būna situacijų, kai vyras su sijonu atrodo žymiai vyriškiau, nei kai kurios moterys, dėvėdamos mini sijonus. Tas situacijas dažnai gyvenime prabėgame. Čia jos ištrauktos į sceną, kur ir vyksta žaidimas, konkurencija. Ar škotai, apie savo ašį besisukantys turkai, samurajai, galų gale kunigai kelia kokių nors abejonių dėl savo vyriškumo? Sijonas čia tėra forma“,– sako spektaklio choreografas Gytis Ivanauskas. Ir skelia naująją aksiomą: „Kai atsiranda meilė, tampa nebesvarbu – su sijonu tu ar be jo.“ (Gal ir taip. Bet jei bežiūrėdamas spektaklį įsimylėsiu aktorę? Ar tada lygiai taip pat man taps nebesvarbu, su rūbais ji ar ne? Hm... Teks palaukti, kol įsimylėsiu.)

Spektaklyje dalyvauja pats choreografas ir jauni aktoriai Edita Užaitė, Eimutis Kvosčiauskas, aktoriai-šokėjai Brigita Urbietytė ir Evaldas Taujanskis, kurie scenoje susitinka jau ne pirmąjį kartą. Šiam spektakliui šokti parinkti aktoriai, o ne šokėjai, perteikiantys mintį savaip, kartais net nešokdami. Kaip sako choreografas, šitas šokis bus kitoks. „Kitokia forma, kitoks charakteris, kitoks sprendimas.“ Savaime suprantama: vyras su sijonu jau yra Kitoks. 

Spektaklio repeticija. GIT nuotrauka
Pasak choreografo, „tai nėra spektaklis apie lytį. Sustingę lyčių vaidmenys ir stereotipai verčia mus kentėti. Jie yra konfliktų ir įtampos, streso ir nepasitenkinimo šaltinis. Tai – šokis apie jausmus.“ Spektaklyje skambės Michaelo Galasso muzika, girdėta filme „Meilės laukimas“. „Galėčiau tą spektaklį pavadinti „Meilės ieškojimas“, tačiau tai būtų pernelyg tiesmuka. Dabar man yra įdomi riba tarp teatro ir šokio, ir ją mes stengsimės ištrinti. Nepaisant to, kad spektaklis apibūdinamas kaip šokio, ieškome naujų formų, užduodame sau klausimus: kada judesys yra teatras, o kuriuo momentu jis ima priklausyti šokiui.“ Nors spektaklis ir neturi konkretaus siužeto, nėra paremtas jokia literatūrine medžiaga,  o sulipdytas iš atskirų etiudų, visą kūrinį jungia žmonių likimai, jų „meilės ieškojimas“. Tai ir sukuria istoriją.

Kostiumus kurianti Indrė Ivanauskaitė sako, kad tokia atsakomybė ant jos pečių krinta, ko gero, pirmą kartą. Nes „Qhatulistiwa“ – rankų darbo šilkas, atkeliavęs net iš Malaizijos. Neįprastus kostiumus daro Malaizijos audinių kompanija.

Parengta pagal GIT informaciją

 

Naujienos